Baltasis riteris pakėlė kalaviją, bet pernelyg lėtai. Ilgojo Hotos kirvio ašmenys nurėžė Ariui dešinę ranką ties petimi, taškydami kraują apsuko ratą ir vėl blykstelėjo, kai Erėjas, abiem rankomis laikydamas jo kotą, kirto antrą siaubingą smūgį, nuo kurio Ario Oukharto galva nusirito nuo pečių ir sukdamasi nuskriejo oru. Ji nukrito tarp nendrių ir švelniai pūkštelėjo, o Žaliojo Kraujo vandenys prarijo visą raudonį.
Ariana neprisiminė, kaip nulipo nuo žirgo. Galbūt nukrito. To taip pat neprisiminė. Atsitokėjo keturpėsčia, rankomis ir keliais įsirėmusi į smėlį, tirtėdama, kūkčiodama ir vemdama vakarienę. Ne, tespėjo pagalvoti ji, ne, niekas neturėjo nukentėti, juk viskas buvo taip stropiai suplanuota. Ir tada išgirdo Erėją Hotą visa gerkle šaukiant:
— Paskui jį! Neleiskite jam pasprukti. Paskui jį!
Mirsela buvo ant žemės, ji raudojo, drebėjo, rankomis buvo užsidengusi išbalusį veidą, o jai tarp pirštų sruvo kraujas. Ariana nieko nesuprato. Vieni vyrai ropštėsi ant arklių, kiti spietėsi aplink ją ir jos bendrakeleivius, bet visa tai atrodė kažkaip… beprasmiška. Ji tikriausiai sapnavo siaubingą, kruviną sapną. Tai negali būti tikrovė. Netrukus pabusiu irjuoksiuosi iš tų susapnuotų baisumų.
Kai jie rišo rankas už nugaros, Ariana nesipriešino. Vienas iš sargybinių šiurkščiai ją kilstelėjo, kad atsistotų. Jis vilkėjo jos tėvo spalvų drabužiais. Kitas pasilenkęs ištraukė už jos bato aulo užkištą svaidomąjį peilį, kurį Arianai buvo padovanojusi pusseserė, ledi Naima.
Erėjas Hota paėmė iš sargybinio ginklą ir suraukęs antakius į jį žvilgtelėjo.
— Princas liepė sugrąžinti tave į Saulės Ietį, — pasakė jis. Jo skruostai ir kakta buvo aptaškyti Ario Oukharto krauju. — Apgailestauju, mažoji princese.
Ariana pakėlė ašaromis paplūdusį veidą.
— Kaip jis sužinojo? — paklausė ji kapitono. — Buvau tokia atsargi. Kaip jis sužinojo?
— Kažkas jam pasakė, — gūžtelėjo Hota. — Visada kas nors pasako.
Arija
Kiekvieną naktį prieš užmigdama ji į pagalvę murmėdavo savo maldą.
„Sere Gregori, — sakydavo, — Dunsenai, Rafai Meiluti, sere Ilinai, sere Merinai, karaliene Sersėja…“ Būtų šnabždėjusi ir Perkėlos Frėjų vardus, jei tik būtų juos žinojusi. Vieną dieną aš juos sužinosiu, tarė ji sau, ir tada visus tuos žmones nužudysiu.
Juodo ir Balto namuose nebuvo įmanoma šnabždėti taip tyliai, kad niekas negirdėtų.
— Vaike, — vieną dieną tarė malonusis vyras, — kokius vardus kiekvieną vakarą kartoji?
— Nekartoju jokių vardų, — išsigynė ji.
— Meluoji, — pareiškė jis. — Kai bijo, visi meluoja. Vieni daugiau, kiti mažiau. O kai kurie įsikimba į vieną vienintelį melą ir kartoja jį taip dažnai, jog pradeda tikėti, kad tai tiesa, nors… giliai širdyje visada žino, kad tai melas, be to, jis visuomet atsispindi jų veiduose. Papasakok man apie tuos vardus. Arija prikando lūpą.
— Tai visai nesvarbu.
— Svarbu, — atkakliai laikėsi savo nuomonės malonusis vyras. — Papasakok, mergaite.
Papasakok, o jei ne, mes tave iš čia išvarysime, Arija suprato iš tiesų jį sakant.
— Tai žmonės, kurių nekenčiu. Žmonės, kuriems trokštu mirties.
— Šiuose namuose tokių maldų girdime daugybę.
— Žinau, — linktelėjo Arija.
Kartą Džakenas Hagaras išmokė ją trijų tokių maldų. Man tik reikėjo jas pašnibždėti…
— Ar dėl to pas mus ir atkeliavai? — toliau klausinėjo malonusis vyras. — Kad išmoktum mūsų meno ir galėtum nužudyti tuos žmones, kurių taip nekenti?
Arija nežinojo, ką jam atsakyti.
— Galbūt.
— Tuomet atėjai ne ten, kur reikia. Ne tavo galioje spręsti, kas gyvens, o kas mirs. Ši dovana priklauso Jam, Daugiaveidžiui. Mes esame tik jo tarnai, prisiekę vykdyti jo valią.
— Hm… — Arija pažvelgė į pasieniuose stovinčias statulas, prie kurių kojų mirguliavo degančios žvakės. — O kuris tai dievas?
— Kodėl klausi? Jis — tai jie visi, — paaiškino žynys juodais ir baltais drabužiais.
Savo vardo jis Arijai taip ir nepasakė. Neprisistatė jai ir beglobė mergaitė didelėmis akimis ir sustingusiu veidu, kuris Arijai priminė kitą mergaitę, vardu Kiaunė. Kaip ir Arija, beglobė gyveno šventyklos požemyje kartu su trimis patarnautojais — dviem tarnais vyrais ir virėja, vardu Urna. Urna dirbdama mėgo šnekėti, tik Arija nesuprato nė vieno jos ištarto žodžio. Kiti taip pat arba neturėjo vardų, arba buvo nusprendę jų nesakyti. Vienas tarnas buvo labai senas, kuprotas, kaip lankas sulinkusia nugara. Kitas buvo įraudusiu veidu, plaukų prižėlusiomis ausimis. Arija laikė juos nebyliais, kol neišgirdo meldžiantis. Patarnautojai buvo jaunesni. Vyresnysis buvo maždaug jos tėvo amžiaus; kiti du negalėjo būti daug vyresni už Šansą, kuri kadaise buvo jos sesuo. Patarnautojai taip pat vilkėjo juodus ir baltus drabužius, tik šie buvo be gobtuvų ir juodi kairėje pusėje, o balti dešinėje. Maloniojo vyro ir beglobės mergaitės rūbų spalvos buvo išdėstytos priešingai. Arija gavo tarnaitės drabužius: nedažytos vilnos tuniką, dukslias kelnes, lininius apatinius ir iš audeklo pasiūtas šlepetes.
Bendrąją kalbą mokėjo tik malonusis vyras.
— Kas esi? — kasdien klausdavo jis Arijos.
— Niekas, — atsakydavo ji — Arija iš Starkų giminės, Arija Nenuorama, Arija Arkliaveidė. Dar ji buvo Arė ir Kiaunė, Bandelė ir Druskė, taurininke Nen, pilkoji pelytė, avis, Harenholo šmėkla, bet… ne iš tiesų, ne širdies gilumoje. Mat širdies gilumoje ji buvo Arija iš Vinterfelo, lordo Edardo Starko ir ledi Ketlinos duktė, kadaise turėjusi brolių, kurių vardai buvo Robas, Branas ir Rikonas, seserį, vardu Sansa, didvilkę Naimiriją ir netikrą brolį, Joną Snou. Giliai širdyje ji buvo ne šiaip sau mergaitė, bet… ne tokio atsakymo laukė malonusis vyras.
Nemokėdama čionykštės kalbos, su kitais Arija susikalbėti negalėjo. Bet ji klausėsi žmonių ir, dirbdama jai patikėtą darbą, tyliai kartojo girdimus žodžius. Nors ir aklas, jauniausias patarnautojas rūpinosi žvakėmis. Jis eidavo per šventyklą avėdamas minkštomis šlepetėmis, apsuptas murmėjimo senų moterų, kasdien ateinančių čia pasimelsti. Net ir nieko nematydamas, jis visuomet žinodavo, kurios žvakės užgesusios.
— Tas vaikinas vadovaujasi uosle, — kartą paaiškino malonusis vyras. — Be to, ten, kur dega žvakė, oras šiltesnis.
Jis paragino Ariją užsimerkti ir pačiai patirti tą jausmą.
Rytais, prieš pusryčius jie melsdavosi suklaupę aplink tylų, juodą baseinėlį. Kartais maldai vadovaudavo malonusis vyras. Kitomis dienomis tai darydavo beglobė. Arija mokėjo vos kelis žodžius bravosiečių kalba, — tuos, kurie sutapo su plačiausiai paplitusios valyrų kalbos žodžiais. Todėl Daugiaveidžiui dievui ji kalbėjo savo maldą, kuri skambėjo taip: „Sere Gregori, Dunsenai, Rafai Meiluti, sere Ilinai, sere Merinai, karaliene Sersėja…“ Ji melsdavosi tylomis. Jei Daugiaveidis dievas buvo tikras dievas, jis turėjo ją išgirsti.
Į Juodo ir Balto namus šio dievo garbintojai ateidavo kasdien. Dauguma iš jų įžengdavo ir sėdėdavo vieni; prie vieno kito altoriaus uždegdavo žvakių, melsdavosi prie baseinėlio, kartais verkdavo. Kai kurie atsigerdavo iš juodos taurės ir eidavo miegoti; bet dauguma negerdavo. Čia nebuvo pamaldų ir neskambėjo nei paprastos, nei šlovinančios giesmės dievo rūstybei numaldyti. Šventykla niekuomet nebūdavo pilna. Kartais Daugiaveidžio dievo garbintojas pareikšdavo norintis šventoriuje pasimatyti su žyniu, bet tai nutikdavo nedažnai.