Pasieniais stovėjo trisdešimt skirtingų, žvakių apsuptų dievų. Arija atkreipė dėmesį, kad senės labiausiai mėgo Verkiančią Moterį; turtingiems vyrams labiau patiko Nakties Liūtas, vargšams — Keliautojas su Gobtuvu. Kareiviai degdavo žvakes Bakalonui, Blyškiajam Vaikui, jūrininkai — Blausiai kaip Mėnulis Mergelei ir Juodajam Karaliui. Pašalietis taip pat turėjo savo šventovę, bet pas jį beveik niekas neateidavo. Dažniausiai jam prie kojų mirguliavo tik viena žvakė. Malonusis vyras paaiškino, kad tai nesvarbu.
— Jis turi daug veidų ir daug ausų, kuriomis klausosi.
Kalva, ant kurios dunksojo šventykla, buvo išvarpyta daugybės uoloje iškirstų takų. Pirmo aukšto celėse miegojo žyniai ir patarnautojai, o antrojo — Arija ir tarnai. Į žemiausią, trečią aukštą buvo draudžiama kelti koją visiems, išskyrus žynius. Mat ten buvo šventa vieta.
Kai nedirbdavo, Arija galėjo laisvai vaikštinėti — ir vaikštinėdavo — po šventyklos požemius ir sandėlius, tik neturėjo teisės išeiti iš šventyklos arba leistis į rūsį trečiame aukšte. Ji rado kambarį, pilną ginklų ir šarvų: puošnių šalmų ir keistų senų antkrūtinių, ilgųjų kalavijų, durklų ir peilių, arbaletų ir ilgų iečių su lapo pavidalo antgaliais. Kitas požemis buvo prigrūstas drabužių: storų kailinių ir puikiausių, bent penkiasdešimties spalvų šilkų, suverstų šalia dvokiančių skudurų ir apdriskusių grubaus audimo drapanų. Turi būti ir kambarių su brangenybėmis, nusprendė ji. Arija įsivaizdavo stirtas auksinių lėkščių, pilnus maišus sidabro, mėlynų kaip jūra safyrų ir stambių žalsvų perlų vėrinius.
Vieną dieną Ariją netikėtai užklupo malonusis vyras ir paklausė, ką ji čia veikia. Mergaitė pamelavo, jog pasiklydo.
— Meluoji. O blogiausia, kad neįtikinamai. Kas esi?
— Niekas.
— Ir vėl meluoji… — atsiduso jis.
Jei būtų pagavęs meluojančią, Vyžė būtų ją kaip reikiant sumušęs, bet Juodo ir Balto namuose viskas buvo kitaip. Kai padėdama virtuvėje pasipainiodavo po kojomis, Urna kartais taukštelėdavo Arijai šaukštu, bet šiaip niekas nekėlė prieš ją rankos. Jie kelia rankas tik žudyti, dingtelėjo Arijai.
Su virėja Arija sutarė visai neblogai. Urna įbrukdavo jai į ranką peilį ir pirštu parodydavo svogūną, o Arija jį supjaustydavo. Urna stumtelėdavo ją prie tešlos kauburio, ir Arija ją minkydavo, kol virėja liepdavo liautis („liautis“ buvo pirmas jos išmoktas bravosiečių žodis). Urna paduodavo jai žuvį, ir Arija ją išskrosdavo, išimdavo kaulus ir pavoliodavo virėjos sugrūstuose riešutuose. Kaip paaiškino malonusis vyras, sūrokuose vandenyse aplink Bravoso salą knibždėte knibždėjo įvairiausių žuvų ir vėžiagyvių. Iš pietų į lagūną lėtai rusvus vandenis plukdė upė, vingiuojanti per didžiulius, seklius, potvynio vandens paliktus, meldais apžėlusius dumblinus plotus. Tose vietose netrūko jūrų moliuskų ir širdučių, midijų ir muskažuvių, varlių ir vėžlių, dumblinių ir leopardinių krabų bei krabų laipiotojų, raudonųjų, juodųjų ir dryžuotųjų ungurių, nėgių ir austrių. Visos šios gėrybės dažnai puikuodavosi ant išdrožinėto medinio stalo, prie kurio valgydavo Daugiaveidžio dievo tarnai. Kartais vakarienei patiekiamą žuvį Urna pagardindavo jūros druska ir grūstais pipirais, o kartais išvirdavo ungurių su kapotais česnakais. Ypatingomis progomis virėja paskanindavo valgį net šafranu. Pyragėliui čia patiktų, pagalvojo Arija.
Vakarienė buvo mėgstamiausias jos laikas. Arija jau neprisiminė, kada vakarais eidavo miegoti tuščiu pilvu. Būdavo vakarų, kai malonusis vyras leisdavo Arijai klausinėti. Kartą ji pasiteiravo, kodėl visi į šventyklą ateinantys žmonės atrodo tokie taikingi; mat jos namuose mirti žmonės labai bijojo. Arija prisiminė, kaip verkė tas spuoguotas ginklanešys, kai ji suvarė jam į pilvą durklo geležtę, ir kaip seras Eimoris Lorčas maldavo pasigailėti, kai Ožys liepė įmesti jį į meškos duobę. Prisiminė ji ir kaimą prie Dievų Akies, kurio gyventojai, vos tik Kutulis ėmė reikalauti aukso, paleido gerkles rėkti, klykti ir inkšti.
— Mirtis — ne pats baisiausias dalykas, — atsakė malonusis vyras. — Tai Jo dovana mums, visų troškimų ir kančių pabaiga. Gimimo dieną Daugiaveidis dievas kiekvienam iš mūsų siunčia juodąjį angelą, lydintį mus per gyvenimą. Kai mūsų nuodėmės ir kančios tampa per didele našta, angelas paima mus už rankos ir išsiveda į nakties šalį, kur žvaigždės spindi gerokai ryškiau nei čia. Tie, kurie ateina atsigerti iš juodosios taurės, ieško savo angelų. Jei tie žmonės bijo, žvakės juos paguodžia. Apie ką galvoji, uosdama degančių žvakių aromatą, mano vaike?
Apie Vinterfelų, būtų galėjusi pasakyti Arija. Užuodžiu sniegų, dūmus ir pušų spyglius. Užuodžiu arklides. Užuodžiu Hodoro juokų, pratybų aikštėje besikaunančius Jonų ir Robų, ir Šansų, dainuojančių apie kažkokių kvaišų gražuolę mergelę. Užuodžiu kriptas, kur sėdi akmeniniai karaliai, užuodžiu kepamų karštų duonų, užuodžiu dievų giraitę. Užuodžiu savo vilkę, jos kailį, tarsi ji tebebūtų šalia.
— Nieko neužuodžiu, — atšovė Arija norėdama pažiūrėti, ką jis pasakys.
— Meluoji, — tarė vyras, — bet, jei nori, gali ir toliau saugoti savo paslaptis, Arija iš Starkų giminės. — Šis vyras taip ją vadindavo tik tuomet, kai būdavo ja nepatenkintas. — Juk žinai, kad gali palikti šventyklą. Nesi viena iš mūsų, bent jau kol kas. Gali grįžti namo kada tik panorėjusi.
— Sakei, kad, jei išeisiu, grįžti nebegalėsiu.
— Tai tiesa.
Šie žodžiai Ariją nuliūdino. Ir Sirijus taip sakydavo, prisiminė ji. Nuolatos tai kartodavo. Sirijus Forelis išmokė ją naudotis Adata ir dėl jos žuvo.
— Nenoriu išeiti.
— Tuomet pasilik, tik nepamiršk, kad… Juodo ir Balto namai — ne našlaičių prieglauda. Visi po jų stogu gyvenantys žmonės privalo tarnauti. Kaip mes čia sakome, Valar dohaeris. Jei nori, lik, bet žinok, kad reikalausime iš tavęs klusnumo. Nuolatinio ir besąlygiško. Jei negali paklusti, turi išeiti.
— Galiu paklusti.
— Pažiūrėsime.
Arija ne tik padėdavo Urnai, bet turėjo ir kitų užduočių. Šluodavo šventyklos grindis; patarnaudavo prie stalo ir pilstydavo gėrimus; rūšiuodavo krūvas mirusiems priklausiusių drabužių, tuštino jų kapšus ir skaičiuodavo stirtas keistų monetų. Kas rytą ji žingsniuodavo šalia maloniojo vyro, kuris ^apeidavo šventyklą ieškodamas mirusiųjų. Tyli kaip šešėlis, prisiminusi Sirijų sakydavo sau Arija. Ji nešdavo žibintą storomis geležies durelėmis. Prie kiekvienos nišos praverdavo dureles ir jiedu patikrindavo, ar joje nėra lavonų.
Rasti mirusiuosius buvo visai nesunku. Jie ateidavo į Juodo ir Balto namus, valandą, dieną arba metus pasimelsdavo, tada išgerdavo saldaus juodo vandens iš baseinėlio ir išsitiesdavo ant akmeninės lovos, stovinčios už kurio nors dievo. Paskui užsimerkdavo, užmigdavo ir jau niekada nepabusdavo.
— Daugiaveidžio dievo dovana gali turėti daugybę pavidalų, — sakydavo jai malonusis vyras, — bet čia ji visuomet švelni.
Jiedviem radus velionį, jis pasimelsdavo, įsitikindavo, jog gyvybė tikrai apleido kūną, o tada Arija nuėjusi pakviesdavo tarnus, kurių darbas buvo nunešti lavonus į požemius. Tenai šventyklos patarnautojai mirusius išrengdavo ir nuprausdavo kūną. Mirusių žmonių drabužiai, pinigai ir kiti vertingi daiktai keliaudavo į saugyklą, kur būdavo išrūšiuojami. Atšalę jų kūnai būdavo nešami į žemesnę šventovę, į kurią turėjo teisę įžengti tik žyniai; kas ten vykdavo, Arijai nebuvo leista žinoti. Kartą, bevalgant vakarienę, jai kilo siaubingas įtarimas, tad nuleido peilį ir įtariai įsistebeilijo į blyškios balsvos mėsos griežinį. Išvydęs jos veide siaubą, malonusis vyras Ariją nuramino: