— Tai kiauliena, vaikeli. Tik kiauliena.
Arijos lova buvo kieta kaip akmuo ir priminė Harenholą bei tą gultą, ant kurio miegojo, kai šveisdavo laiptus Vyžei. Čiužinys buvo prikimštas ne šiaudų, o skudurų ir dėl to gumbuotesnis nei tas, ant kurio ji miegodavo Harenhole, bet, kita vertus, ne toks šiurkštus. Antklodžių jai buvo leista pasiimti tiek, kiek nori: storų, vilnonių, raudonų, žalių ir languotų. Be to, Arija turėjo atskirą celę. Joje mergaitė laikė savo turtą: sidabrinę šakutę, susiplojusią skrybėlę, pirštines be pirštų, dovanotas „Titano dukters“ jūreivių, savo durklą, aulinius batus, diržą, kelias monetas, drabužius, kuriais vilkėjo… Ir Adatą.
Nors pareigų turėjo tiek, kad laiko pratyboms likdavo labai mažai, ištaikiusi progą Arija tobulino įgūdžius kaudamasi su savo šešėliu, krentančiu nuo uždegtos mėlynos žvakės šviesos. Vieną vakarą atsitiktinai pro šalį ėjusi beglobė mergaitė pamatė Ariją švytruojant kalaviju. Ji nepratarė nė žodžio, bet kitą dieną malonusis vyras palydėjo Ariją į jos celę.
— Visų šių daiktų privalai atsikratyti, — pareiškė jis, turėdamas omenyje jos mantą.
Arija pasijuto priblokšta.
— Šie daiktai mano.
— O kas tu esi?
— Niekas.
Vyras paėmė sidabrinę šakutę.
— Ji priklauso Arijai iš Starkų giminės. Visi šie daiktai priklauso jai. Čia jiems ne vieta. Ir Arijai čia ne vieta. Jos vardas pernelyg išdidus, o pas mus išdidumui nėra vietos. Mes visi čia tarnai.
— Aš tarnauju, — įsižeidusi atsakė Arija. Sidabrinę šakutę ji labai mėgo.
— Tu vaidini tarnaitę, bet giliai širdyje vis tiek esi lordo duktė. Vadiniesi kitais vardais, bet naudojiesi jais taip atsainiai, tarsi vilkėtum sukneles. O po visais tais vardais visuomet slypi Arija.
— Aš nevilkiu suknelių. Vilkint paiką suknių neįmanoma kautis.
— O kodėl nori kautis? Ar tu — samdoma žudikė, vaikštinėjanti gatvelėmis ir trokštanti pralieti kraują? — Jis atsiduso. — Prieš gerdama iš šaltos taurės, privalai visą save paaukoti Daugiaveidžiui dievui. Paaukoti savo kūną. Sielą. Visų save. Jei negali prisiversti to padaryti, turi palikti šiuos namus.
— Geležinė moneta…
— …buvo mokestis už tai, kad galėtum čia įžengti. Toliau turi mokėti pati, ir labai brangiai.
— Aukso neturiu.
— To, ką siūlome, už auksą nenusipirksi. Teks mokėti labai brangiai — visa savimi. Žmonės renkasi įvairius kelius, vedančius per šį ašarų ir kančių slėnį. Mūsų kelias — pats sunkiausias. Nedaugelis gali juo eiti. Tam reikia nepaprastos kūniškos ir dvasinės tvirtybės ir kietos bei stiprios širdies.
Mano krūtinėje vietoj širdies žioji skylėj pagalvojo ji, be to, daugiau neturiu kur eiti.
— Aš stipri. Stipri kaip tu. Ir tvirta.
— Manai, kad čia tau vienintelė vieta, — tarė vyras, tarsi perskaitęs jos mintis. — Klysti. Kokio nors pirklio namuose galėtum rasti geresnę tarnaitės vietą. O gal mieliau taptum kurtizane, kad apie tavo grožį būtų kuriamos dainos? Tik tark žodį ir išsiųsime tave pas Juodąjį Perlą arba Prieblandos Dukterį. Miegosi ant rožių žiedlapių, vilkėsi šilkines, einant šiugždančias suknias ir įtakingi lordai maldaus tavo mergystės kraujo. O jei trokšti šeimos ir vaikų, tik pasakyk ir rasime tau vyrą. Kokį nors sąžiningą pameistrį, turtingą senį, jūrininką — ką tik panorėsi.
Bet Arija nieko nenorėjo. Ji nepratarė nė žodžio, tik papurtė galvą.
— O gal svajoji apie Vesterosą, mergaite? Rytoj į Kirų miestą, Prieblandos Slėnį, Karaliaus Uostą ir Tirošį išplaukia Luko Presteino „Šviesioji ledi“. Gal jos denyje rasti vietos ir tau?
— Ką tik atvykau iš Vesteroso. — Kartais Arijai atrodydavo, kad nuo tos dienos, kai paspruko iš Karaliaus Uosto, praėjo visa amžinybė, o kartais, — kad tai nutiko vakar, bet ji tvirtai žinojo nenorinti ten grįžti. — Jei nepageidaujate manęs čia matyti, išeisiu, bet tikrai nekeliausiu tenai.
— Ko noriu aš, visiškai nesvarbu, — tarė malonusis vyras. — Gal Daugiaveidis dievas atvedė tave čionai, kad būtum Jo įrankis, bet, žiūrėdamas į tave, matau tik vaiką ir… dar blogiau — mergaitę. Per šimtus metų daug kas tarnavo Jam, Daugiaveidžiui, tačiau vos keli Jo tarnai buvo moterys. Moterys teikia pasauliui gyvybę. O mes duodame mirties dovaną. Niekas negali daryti ir viena, ir kita.
Jis mėgina mane įbauginti, toptelėjo Arijai, kaip ir aną kartą, kai parodė kirminą.
— Tai man visai nerūpi.
— O turėtų rūpėti. Jei pasiliksi, Daugiaveidis dievas atims iš tavęs ausis, nosį ir liežuvį. Atims tavo liūdnas, pilkas ir tiek daug mačiusias akis. Jis atims tau plaštakas ir pėdas, kojas ir rankas, taip pat intymią kūno vietą. Pasiglemš tavo viltis ir svajones, meilę ir neapykantą. Tie, kurie pradeda tarnauti Jam, turi atsižadėti visko, kas anksčiau buvo neatskiriama jų asmenybės dalis. Ar galėsi tai padaryti? — Vyras pirštais suėmė jai smakrą ir atidžiai pažvelgė į akis, — taip atidžiai, kad Arija net suvirpėjo. — Ne, — pridūrė jis, — nemanau, kad galėsi.
Arija nustūmė jo ranką.
— Jei norėčiau, galėčiau.
— Taip kalba Arija iš Starkų giminės, kapinių kirminų valgytoja.
— Galiu atsisakyti visko, ko tik panorėsiu!
Vyras mostelėjo į jos mantą.
— Tai pradėk nuo visų šių daiktų.
Tą vakarą, po vakarienės, Arija grįžo į savo celę, nusivilko drabužį, pašnibždomis ištarė visus vardus, bet bluosto sudėti negalėjo. Kramtydama lūpą, ji vis vartėsi ant skudurų prikimšto čiužinio. Jautė, kad ten, kur kadaise buvo širdis, dabar žioji tuštuma.
Vidurnaktį ji vėl atsikėlė, apsivilko Vesterose dėvėtus drabužius ir prisijuosė kardasaitį. Prie vieno klubo jai kabojo Adata, prie kito — durklas. Užsidėjusi skrybėlę nulėpusiais kraštais, užsikišus! už kardasaičio pirštines be pirštų ir laikydama sidabrinę šakutę, Arija tyliai užlipo laiptais. Arijai iš Starkų giminės čia nėra vietos, tarė sau ji. Arijos vieta buvo Vinterfele, o Vinterfelas… buvo sunaikintas. Sningant ir pučiant baltiems vėjams, vienišas vilkas miršta, o gauja lieka gyva. Tik ji neturėjo gaujos. Jos gaują išžudė jie — seras Ilinas, seras Merinas ir karalienė, — o kai ji pamėgino suburti naują, visi jos nariai išsilakstė: ir Pyragėlis, ir Gendris, ir Jorinas, ir Lomis Žaliarankis, ir net Harvinas, kuris tarnavo jos tėvui. Arija stumtelėjo duris ir pro jas žengė į naktį.
Nuo tos dienos, kai peržengė šventyklos slenkstį, dabar ji pirmą kartą išėjo į lauką. Dangus buvo apsiniaukęs, žemę nelyginant nuspurusi balsva antklodė gaubė rūkas. Šiek tiek toliau, dešinėje, Arija išgirdo nuo kanalo sklindantį irklo pliauškėjimą. Bravosas, „Paslaptingasis Miestas } pagalvojo ji. Šis pavadinimas miestui labai tiko. Ji vogčia nulipo stačiais laiptais ir, brisdama per rūko draiskanas, pasiekė dengtą prieplauką. Ūkana buvo tokia tiršta, kad Arija negalėjo įžiūrėti vandens, tik girdėjo bangas, švelniai besiplakančias į akmeninius polius. Tolumoje ūkaną rėžė blausi šviesa; ji pamanė, jog tai — naktinis laužas raudonųjų žynių šventykloje.