Tebelaikydama rankoje sidabrinę šakutę, prie kanalo krašto Arija sustojo. Visa šakutė buvo nukaldinta iš tikro sidabro. Tai ne mano šakutė. Jis davė jų Druskei. Arija neryžtingai ją numetė, išgirdo negarsų pliumptelėjimą ir šakutė nuskendo.
Tada atėjo eilė skrybėlei nusvirusiais kraštais ir pirštinėms. Šie daiktai taip pat priklausė Druskei. Iš kapšelio Arija iškratė į delną monetas; septynis sidabrinius elnius, devynias varines žvaigždes, kelis grašius ir dar smulkesnes monetas. Švystelėjo į vandenį ir jas. Tada įmetė į kanalą batus. Šie pliūkštelėjo garsiausiai. Paskui juos nuskriejo durklas, — tas pats, kurį ji pasiėmė iš šaulio, maldavusio Skaliką pasigailėjimo. Kanale atsidūrė ir jos kardasaitis. Ir apsiaustas, ir tunika, ir kelnės, ir net apatiniai drabužiai. Viskas, išskyrus Adatą.
Arija stovėjo prieplaukos gale išblyškusi, pašiurpusia oda, virpėdama rūke. Rankoje laikoma Adata, rodės, jai kažką šnabždėjo. Durk jiems smaigaliUy kuždėjo kalavijas, ir nesakyk Šansai! Ant kalavijo geležtės buvo matyti Mikėno palikta žymė. Tai tik kalavijas. Jei Arijai būtų prireikę kalavijo, šventyklos požemiuose būtų radusi jų šimtus. Adata buvo per maža, kad galėtų būti vadinama tikru kalaviju, ji, galima sakyti, tebuvo žaislas. Kai Jonas nukaldino jai Adatą, Arija dar buvo maža paika mergaitė.
— Tai tik kalavijas, — šį kartą garsiai ištarė ji.
Tačiau… tai buvo netiesa.
Adata buvo Robas, Branas ir Rikonas, jos motina ir tėvas, ir net Sansa. Adata buvo pilkos Vinterfelo sienos ir jo žmonių juokas. Adata buvo vasaros sniegas, Senosios auklės istorijos, širdamedis raudonais lapais ir bauginančiu veidu, šiltas žemės ir sodo žolės kvapas ir garsas šiaurės vėjo, trankančio jos kambario langines. Adata buvo Jono Snou šypsena. Jis taršydavo man plaukus ir vadindavo „sesute“, prisiminė Arija ir staiga jos akyse pasirodė ašaros.
Kalno vyrams paėmus ją į nelaisvę, kalaviją pasivogė Poliveris, bet, kai jiedu su Skaliku įžengė į užeigą kryžkelėje, paaiškėjo, jog kalavijas ten. Dievai norėjo, kad jį turėčiau. Ne Septynetas, ne Jis, Daugiaveidis, o jos tėvo dievai — senieji šiaurės dievai. Daugiaveidis dievas gali pasiimti viską, pagalvojo Arija, tik ne kalaviją.
Nuoga, tarsi ką tik gimusi, ji užtapnojo laiptais, rankose spausdama Adatą. Įveikus pusę laiptų, vienas iš jos užmintų akmenų krustelėjo. Arija priklaupė ir pirštais ėmė gremžti aplink jo kraštus. Iš pradžių akmuo nepasidavė, bet ji atkakliai darbavosi toliau, nagais ardama trupantį kalkinį skiedinį. Pagaliau akmuo sujudėjo. Arija įsikibo į jį abiem rankomis ir dejuodama iš visų jėgų trūktelėjo. Jai prieš akis atsivėrė ertmė.
— Čia būsi saugi, — tarė ji Adatai. — Be manęs, niekas daugiau nežinos, kur esi. — Ji įgrūdo kalaviją ir jo makštis į ertmę po laiptų pakopa, o tada vėl užstūmė akmenį, kad neišsiskirtų iš visų kitų akmenų. Lipdama į šventyklą, suskaičiavo pakopas, kad žinotų, kur rasti ginklą. Mat galėjo būti, kad vieną gražią dieną jai vėl prireiks Adatos. — Vieną gražią dieną… — sušnabždėjo ji sau.
Arija nė žodžiu neužsiminė maloniajam vyrui, ką padarė, bet jis ir taip viską žinojo. Kitą vakarą po vakarienės jis atėjo į jos celę.
— Vaikeli, — tarė, — eikš, pasėdėk su manimi. Noriu tau papasakoti istoriją.
— Kokią istoriją? — nepatikliai paklausė ji.
— Istoriją apie mūsų ištakas. Jei tapsi viena iš mūsų, bus geriau, jei žinosi, kas mes tokie ir iš kur atsiradome. Galbūt žmonės puse lūpų pasakoja apie beveidžius Bravoso vyrus, bet mes esame senesni už Paslaptingąjį Miestą. Mes gyvenome anksčiau, nei iškilo Titanas, nei buvo demaskuotas Uteras, gyvenome anksčiau už Įkūrimą. Mes klestėjome Bravose, apgaubti šiaurės rūkų, tačiau kilę esame iš Valyrijos, iš vargšų vergų, plušėjusių giliose kasyklose po Keturiolika Liepsnų, kurios kadaise nušviesdavo Friholdo naktis. Dauguma kasyklų — tai drėgnos ir šaltos vietos, iškirstos niūriose požeminėse uolose, bet Keturiolika Liepsnų buvo gyvi kalnai, išvagoti išsilydžiusio akmens gyslų ir turintys ugnines širdis. Tad senosios Valyrijos kasyklos visuomet buvo karštos ir kuo gilesnės buvo šachtos, tuo jose buvo karščiau. Vergai liedavo prakaitą tarsi krosnyje. Akmenys aplink juos buvo tokie karšti, jog negalėjo prie jų prisiliesti. Oras dvokė siera ir, vergams jį įkvepiant, degino plaučius. Be to, kad ir kokie stori būdavo sandalų padai, jiems nudegdavo ir pūslėm nueidavo pėdos. Kartais, kai ieškodami aukso kiaurai prakirsdavo sieną, imdavo veržtis garai arba verdantis vanduo, arba rasdavo besilydančius akmenis. Kai kurių šachtų lubos buvo tokios žemos, kad vergai negalėjo stovėti išsitiesę ir jiems tekdavo lenktis arba ropoti. Be to, toje raudonoje tamsoje buvo kirmių.
— Žemės kirminų? — suraukusi antakius pasitikslino Arija.
— Ugnies kirmių. Kai kas sako, kad jie buvo panašūs į drakonus, mat kirmiai taip pat pučia ugnį. Tik, užuot sklandę danguje, jie braudavosi per uolienas ir žemę. Pasak senų legendų, Keturiolikoje Liepsnų kirmių buvo dar prieš pasirodant drakonams. Kirmių jaunikliai ne didesni už liesą tavo ranką, bet ilgainiui jie gali užaugti milžiniški ir… nemėgsta žmonių.
— Ar jie žudė vergus?
— Šachtose, ten, kur uolienos buvo įskilusios arba gausiai išvarpytos skylių, dažnai būdavo randama sudegusių ir apanglėjusių kūnų. Ir vis dėlto kasyklos vis gilėjo. Vergai žūdavo dešimtimis, bet jų šeimininkams tai buvo nė motais. Raudonas ir geltonas auksas bei sidabras buvo vertinami labiau už vergų gyvybę, mat vergai Friholde buvo pigūs. Per karą valyriečiai pasiėmė jų tūkstančius. Taikos metu jie vergus augino ir jais rūpinosi ir tik patys blogiausi būdavo siunčiami mirti raudonoje tamsoje.
— Ar vergai nesukilo ir nekovojo?
— Kai kurie mėgino, — linktelėjo malonusis vyras. — Maištai kasyklose buvo gana dažni, bet vergai ne kažin ką tepasiekė. Senojo Friholdo drakonų lordai puikiai išmanė burtus ir prasčiokai tokio pavojaus vengė. Beveidis Vyras buvo pirmasis, neišsigandęs jų raganysčių.
— Kas jis buvo? — nespėjusi gerai pagalvoti, leptelėjo Arija.
— Niekas, — atsakė vyras. — Vieni sako, kad jis pats buvo vergas. Kiti tvirtina jį buvus žemvaldžio sūnų, kilusį iš kilmingos giminės. Atsiras ir tokių, kurie tau sakys, kad jis buvo prižiūrėtojas, pasigailėjęs savo globotinių. O tiesa yra ta, kad niekas nieko tikrai nežino. Kad ir kas buvo tas vyras, jis vaikštinėjo tarp vergų ir girdėdavo šiuos meldžiantis. Kasyklose prakaitą liejo daugybės tautybių žmonės ir kiekvienas iš jų meldėsi savo dievui ir savo kalba, tačiau visi prašė to paties. Jie meldė laisvės ir kad baigtųsi kančios. Suprantamo ir paprasto dalyko. Bet jų dievai neatsiliepė, o vergai ir toliau kentėjo. „Ar visi jų dievai kurti?“ — stebėjosi tas vyras, kol… vieną naktį raudonoje tamsoje jam šmėstelėjo išganinga mintis.
Visi dievai turi savo įrankių — vyrų ir moterų, kurie jiems tarnauja ir padeda vykdyti jų valią žemėje. Vergai šaukėsi ne šimto skirtingų dievų, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodė, o vieno dievo, turinčio šimtą veidų, o jis… buvo to dievo įrankis. Tą pačią naktį jis pasirinko nelaimingiausią iš vergų, uoliausiai meldusį laisvės, ir jį išvadavo. Tai buvo pirmoji dovana.