Arija nejučia pasitraukė nuo maloniojo vyro.
— Jis nužudė vergą7, — Tai atrodė neteisinga. — Jam derėjo nužudyti vergų šeimininkus!
— Tą dovaną jis įteikė ir vergų šeimininkams, bet… apie tai papasakosiu tau rytoj. Tai pati geriausia istorijos dalis, kurios dar niekam nesu pasakojęs. — Pakreipęs galvą jis paklausė: — O kas esi tu, mergaite?
— Niekas.
— Meluoji.
— Iš kur žinai? Ar tu burtininkas?
— Nereikia būti burtininku, kad atskirtum tiesą nuo melo, nebent esi aklas. Pakanka išmokti perprasti žmogaus veido išraišką. Pažvelgti jam į akis. Į burną. Į raumenis tarp žandikaulio ir ausies ir tarp sprando bei pečių. — Ir vyras dviem pirštais švelniai ją palietė. — Kai kurie melagiai mirksi. Kiti spokso nemirksėdami. Treti nusuka akis. Kai kurie laižo lūpas. O dauguma, prieš ištardami melagingus žodžius, delnu prisidengia burną, tarsi norėdami nuslėpti apgavystę. Kiti ženklai būna sunkiau pastebimi, bet jų visuomet yra. Apsimestinė ir nuoširdi šypsena gali atrodyti labai panašios, bet iš tiesų skiriasi kaip sutema nuo aušros. Ar gebi atskirti sutemą nuo aušros?
Arija linktelėjo, nors ir nebuvo tikra, ar gebėtų.
— Vadinasi, gali išmokti atskirti melą… O kai išmoksi, niekas nieko negalės nuo tavęs nuslėpti.
— Išmokyk mane.
Jei būtinai reikės, ji ir toliau bus niekuo. Mat niekas neturi širdies vietoje tuščios ertmės.
— Ji tave visko išmokys, — prie durų pasirodžius beglobei mergaitei, tarė malonusis vyras. — Pirmiausia — Bravoso kalbos. Kokia iš tavęs nauda, jei nemoki kalbėti ir nieko nesupranti? O tu išmokysi ją savo kalbos. Jūs abi turite mokytis viena iš kitos. Ar sutinki?
— Sutinku, — linktelėjo Arija ir nuo tos akimirkos tapo Juodo ir Balto namų naujoke. Ji atidavė tarnaitės drabužius ir gavo plačią mantiją — baltą ir juodą, pasiūtą iš minkšto kaip sviestas audinio, primenančio seną, raudoną, kadaise Vinterfele turėtą antklodę. Po mantija ji vilkėjo plono balto lino apatinius ir juodą žemiau kelių siekiančią tuniką.
Nuo tos dienos ji ir beglobė mergaitė ėmė leisti laiką drauge, liesdamos ir pirštais rodydamos daiktus, stengdamosi išmokyti viena kitą bent kelių žodžių kiekviena savo kalba. Iš pradžių jos mokėsi paprastų žodžių, tokių kaip „taurė“, „žvakė“ ir „batas“; paskui atėjo laikas sudėtingesniems žodžiams, o galiausiai ir sakiniams. Kartą Sirijus Forelis liepė Arijai stovėti ant vienos kojos, kol ši ėmė visa virpėti. Vėliau pasiuntė ją vaikytis kačių. Ji šoko vandens šokį kapodama medžių šakas, tik vietoj kalavijo laikydama rankoje lazdą. Visa tai buvo sunku, bet mokytis kalbos pasirodė esą dar sunkiau.
Net siūti įdomiau nei mokytis kalbų, tarė sau Arija po vakaro, kai pamiršo pusę žodžių, kuriuos manė jau išmokusi, o kitą pusę ištarė taip klaikiai, kad beglobė mergaitė ėmė iš jos juoktis. Mano sakiniai kreivi ir šleivi, kokie kadaise buvo dygsniai. Jei ta mergaitė nebūtų buvusi tokia mažutė ir sulysusi, Arija būtų išmalusi jai kvailą snukį. Bet, užuot taip ir padariusi, tik prikando lūpą. Aš per kvaila išmokti ir per kvaila mesti šį reikalą.
Bendrosios kalbos beglobė mergaitė mokėsi sparčiau. Vieną dieną per vakarienę ji atsisuko į Ariją ir paklausė:
— Kas tu?
— Niekas, — bravosiečių kalba atsakė Arija.
— Meluoji, — tarė beglobė mergaitė. — Turėtum meluoti labiau geriau.
Arija nusijuokė.
— “Labiau geriau“? Turbūt norėjai pasakyti tiesiog „geriau“, kvailute.
— Geriau, kvailute. Aš tau parodysiu.
Kitą dieną jos pradėjo žaisti melagių žaidimą: paeiliui užduodavo viena kitai klausimus. Kartais jiedvi atsakydavo tiesą, o kartais meluodavo. Ta, kuri klausdavo, turėdavo pasakyti, ar atsakymas teisingas, ar ne. Beglobė mergaitė, rodės, visuomet žinojo, kaip yra iš tiesų. O Arijai teko spėlioti. Dažniausiai spėdama ji apsirikdavo.
— Kiek tau metų? — bendrąja kalba paklausė jos beglobė mergaitė.
— Dešimt, — atsakė Arija ir pakėlė visus dešimt pirštų. Ji manė esanti dešimties, nors tiksliai buvo sunku pasakyti. Mat bravosiečiai dienas skaičiavo kitaip nei Vesterose gyvenantys žmonės. Kiek Arija žinojo, jos gimimo diena buvo praėjusi.
Beglobė mergaitė linktelėjo. Arija pasekė jos pavyzdžiu ir, sutelkusi visas bravosiečių kalbos žinias, paklausė:
— O kiek tau metų?
Beglobė parodė dešimt pirštų. Paskui dar du kartus po dešimt ir pagaliau šešis. Jos veidas liko ramus kaip vandens paviršius nutykus vėjui. Jai negali būti trisdešimt šešeri, pamanė Arija. Juk ji dar mergaitė.
— Meluoji, — tarė Arija.
Tačiau beglobė mergaitė papurtė galvą ir dar kartą parodė tris kartus po dešimt pirštų ir dar šešis. Tada ištarė „trisdešimt šeši“ ir privertė Ariją šiuos žodžius pakartoti.
Rytojaus dieną Arija papasakojo maloniajam vyrui, ką primygtinai tvirtina beglobė mergaitė.
— Ji nemeluoja, — tyliai nusijuokęs tarė žynys. — Ta, kurią vadini „beglobe mergaite“, iš tiesų yra moteris, paaukojusi savo gyvenimą Daugiaveidžiui dievui. Ji atidavė Jam visą save, visa, kuo būtų galėjusi tapti, visus savyje turėtus gyvenimus.
Arija prikando lūpą.
— Ar ir aš būsiu kaip ji?
— Ne, — tarė jis, — nebent pati to norėsi. Tokia, kokią ją matai, ši moteris tapo paveikta nuodų.
Nuodų… Dabar Arija suprato. Kiekvieną vakarą pasimeldusi beglobė išpildavo akmeninio ąsočio turinį į juodojo baseinėlio vandenį.
Beglobė mergaitė ir malonusis vyras toli gražu nebuvo vieninteliai Daugiaveidžio dievo tarnai. Kartais Juodo ir Balto namuose apsilankydavo ir kitų žmonių. Kad ir tas apkūnus vyrukas nuožmiomis juodomis akimis, kumpa nosimi ir plačia burna, pilna pageltusių dantų. Arba tas, toks griežtas, kuris niekada nesišypsodavo; jo akys buvo blyškios, lūpos putlios ir tamsios. Dar gražuolis vyras, kuris kaskart, kai jį pamatydavo, nešiojo vis kitokios spalvos barzdą ir jo nosis būdavo vis kitokia, bet jis vis tiek atrodydavo gražus. Šie trys atvykdavo dažniausiai, tačiau užsukdavo ir kitų: žvairys, įtaką praradęs lordas ir badmirys. Kartą žvairys ir apkūnusis vyrukas atėjo drauge. Urna nusiuntė Ariją pilstyti jiems gėrimų.
— Kai nepilstai, turi stovėti tyli kaip akmuo, — įspėjo ją malonusis vyras. — Ar įstengsi?
— Taip.
Prieš mokydamasi judėti, turi išmokti būti tyli ir rami, kadaise Karaliaus Uoste mokė ją Sirijus Forelis ir ji šią pamoką išmoko. Harenhole ji tarnavo Ruzo Boltono taurininke ir, jei išlaistydavo vyną, būdavo plakama.
— Gerai, — tarė malonusis vyras. — O dar geriau būtų, jei būtum akla ir kurčia. Gali išgirsti šnekant visokių dalykų, bet jie turi tau pro vieną ausį įeiti, o pro kitą išeiti. Tiesiog nesiklausyk jų.
Tą vakarą Arija išgirdo tikrai nemažai, tačiau beveik viskas buvo pasakyta bravosiečių kalba ir ji suprato vos vieną žodį iš dešimties. Tyli kaip akmuo, pakartojo sau ji. Sunkiausia buvo susilaikyti nežiovavus. Paryčiui ji mintimis ėmė klaidžioti visai kitur. Stovėdama ten ir laikydama siaurakaklį ąsotį, įsivaizdavo esanti vilkė, laisvai skuodžianti mėnesienos apšviestu mišku kartu su iš paskos tapsinčia didžiule gauja.
— Ar visi kiti vyrai — žyniai? — kitą rytą paklausė Arija maloniojo vyro. — Ar tai buvo tikrieji jų veidai?
— O kaip tu manai, mergaite?