Ji manė, kad ne.
— Ar Džakenas Hagaras taip pat žynys? Gal žinai, ar Džakenas grįš į Bravosą?
— Kas? — visiškai nesuprasdamas, apie ką Arija kalba, paklausė jis.
— Džakenas Hagaras. Jis man davė tą geležinę monetą.
— Žmogaus tokiu vardu nepažįstu, vaikeli.
— Paklausiau jo, kaip pasikeitė veidą, o jis man paaiškino, jog tai padaryti ne sunkiau, nei pasirinkti naują vardą, jei tik žinai, kaip.
— Jis taip sakė?
— Ar parodysi man, kaip pasikeisti veidą?
— Jei taip nori… — Jis pirštais suėmė Arijai smakrą ir pasuko galvą. — Išpūsk skruostus ir iškišk liežuvį.
Arija išpūtė skruostus ir iškišo liežuvį.
— Štai. Tavo veidas jau pasikeitė.
— Ne tai turėjau omenyje. Džakenas naudodavosi burtais.
— Už visus burtus tenka daug ką paaukoti, vaikeli. Kad taptum tikru burtininku, turi daugelį metų melstis, aukotis ir mokytis.
— Daugelį metų? — nusiminusi ir nustebusi paklausė ji.
— Jei tai būtų paprasta, visi būtų burtininkai. Prieš pasileisdama bėgti, turi išmokti vaikščioti. Kam reikia burtų ten, kur pakanka vaidybos triukų?
— Aš nemoku net ir vaidybos triukų.
— Tuomet praktikuokis keisti veido išraišką. Po tavo oda yra raumenys. Išmok jais naudotis. Tai — tavo veidas. Tavo skruostai, tavo lūpos ir ausys. Šypsenos ir suraukti antakiai neturėtų užklupti tavęs nelyginant viesulas. Šypsena turi būti tarnaitė ir pasirodyti tik kviečiama. Mokykis valdyti savo veidą.
— Parodyk man, kaip.
— Išpūsk skruostus. — Ji išpūtė. — Pakelk antakius. Ne, aukščiau. — Arija padarė kaip liepiama. — Gerai. Pažiūrėsime, ar ilgai tau pavyks išlaikyti tokią veido išraišką. Tikriausiai neilgai. Rytoj vėl pamėgink. Požemiuose rasi myrietišką veidrodį. Atsisėdusi prieš jį kasdien po valandą mokykis. Akis, šnerves, skruostus, ausis, lūpas — viską išmok valdyti. — Jis vėl suėmė jai smakrą. — Kas tu esi?
— Niekas.
— Meluoji. Apgailėtinai ir niekingai meluoji, mergaite.
Kitą dieną ji susirado myrietišką veidrodį, kas rytą bei vakarą sėdėjo prieš jį iš abiejų pusių užsidegusi po žvakę ir vaipėsi. Valdyk savo veidą, kartojo sau Arija, ir tuomet galėsi meluotu.
Netrukus malonusis vyras liepė jai padėti kitiems patarnautojams ruošti lavonus. Šis darbas nė iš tolo nebuvo toks sunkus, kaip šepečiu šveisti laiptus Vyžei. Kartais, kai numirėlis būdavo stambaus sudėjimo arba apkūnus, Arijai tekdavo įtempti visas jėgas, kad įveiktų jo kūno svorį, bet dauguma mirusiųjų buvo seni ir raukšlėti, vieni kaulai ir oda. Prausdama numirėlius Arija į juos žiūrėjo ir svarstė, kas pastūmėjo šiuos žmones ateiti prie juodojo baseinėlio. Ji prisiminė Senosios auklės pasakotą istoriją apie tai, kaip kartais ilgąją žiemą žmonės, jau atgyvenę savo amžių, pareikšdavo traukiantys į medžioklę. „Jų dukterys pravirkdavo, jų sūnūs nusigręždavo į židinio ugnį, — nuskambėjo jai ausyse Senosios auklės balsas, — bet niekas nemėgindavo jų nei sulaikyti, nei klausti, kokius žvėris jie ketina medžioti tuose giliuose sniegynuose, kaukiant šaltiems vėjams.“ Arija klausė savęs, kažin, ką prieš traukdami į Juodo ir Balto namus savo sūnums ir dukterims sakydavo senieji bravosiečiai?
Mėnulis pasikeitė du kartus, bet Arija jo net nematė. Ji tarnavo: prausė mirusiuosius, vaipėsi prieš veidrodžius, mokėsi bravosiečių kalbos ir stengėsi nepamiršti, kad yra niekas.
Vieną dieną ją pasikvietė malonusis vyras.
— Tavo tartis siaubinga, — pasakė jis, — bet jau išmokai užtektinai žodžių, kad galėtum suprantamai pasakyti, ko nori. Pats metas laikinai mus palikti. Deramai mūsų kalbą išmoksi tik kalbėdama ja kasdien, nuo aušros iki sutemų. Turi išeiti.
— Kada? — paklausė ji vyro. — Ir kur?
— Dabar, — atsakė jis. — Išėjusi iš šios šventyklos, rasi daugybę jūroje išsibarsčiusių Bravoso salų. Išmokėme tave žodžių „midijos“, „širdutės“ ir „moliuskai“, ar ne?
— Išmokėte.
Ji pakartojo tuos žodžius bravosiečių kalba, kaip įmanydama taisyklingiau.
Matydamas Arijos pastangas, malonusis vyras šyptelėjo.
— Bus gerai. Krovinių prieplaukoje, žemiau Nuskendusio Miesto, rasi žuvų pardavėją, vardu Bruską, gerą žmogų skaudama nugara. Jam reikia mergaitės, kuri stumdytų jo karutį ir pardavinėtų uoste stovinčių laivų jūreiviams jo širdutes, moliuskus ir midijas. Tu ir būsi ta mergaitė. Supratai?
— Taip.
— O jei Bruskas paklaus, kas tu tokia, ką jam atsakysi?
— Niekas.
— Ne. Už šių namų sienų toks atsakymas netiks.
Arija sutriko.
— Galėčiau būti Druskė iš Druskos įlankos.
— Ternesijus Teris ir „Titano dukters“ įgula Druskę pažįsta. Savo kalba išsiskiri iš kitų, tad turi prisistatyti kaip mergaitė iš Vesteroso, tik… manau, kaip kita mergaitė.
Arija prikando lūpą.
— Gal galėčiau būti… Katė?
— Katė… — malonusis vyras susimąstė. — Galėtum. Bravose Kačių pilna. Dar vienos niekas ir nepastebės. Taigi esi Katė, našlaitė iš…
— Karaliaus Uosto.
Arija su tėvu du kartus buvo lankiusis Baltajame Uoste, bet Karaliaus Uostą pažinojo geriau.
— Labai gerai. Tavo tėvas buvo galeros irklininkų vadas. Kai tavo motina mirė, jis pasiėmė tave drauge į jūrą. Kai mirė ir jis, laivo kapitonas neturėjo kur tavęs dėti, todėl išlaipino Bravose. O koks buvo to laivo pavadinimas?
— “Naimirija“.
Tą vakarą Arija paliko Juodo ir Balto namus. Prie vieno jos klubo, paslėptas po apsiaustu, — sulopytu ir išblukusiu, tinkamu našlaitei, — kabojo peilis ilga geležte. Batai spaudė jai pirštus, o tunika buvo tokia nuspurusi, kad vėjas košė ją kiaurai. Bet jai prieš akis plytėjo Bravosas. Nakties oras kvepėjo dūmais, druska ir žuvimi. Kanalai buvo kreivi, gatvelės — dar kreivesnės. Arijai einant pro šalį, žmonės smalsiai ją nužvelgdavo, o elgetaujantys vaikai šūkčiojo žodžius, kurių ji nesuprato. Netrukus Arija visiškai pasiklydo.
— Sere Gregori, — monotoniškai prabilo ji, žingsniuodama per akmeninį, keturių arkų laikomą tiltą. Stabtelėjusi viduryje tilto, ji pamatė Skudurininko uoste prišvartuotų laivų stiebus. — Dunsenai, Rafai Meiluti, sere Ilinai, sere Merinai, karaliene Sersėja…
Ėmė lyti. Arija užvertė galvą, kad lietaus lašai nupraustų veidą, ir pasijuto tokia laiminga, kad užsimanė šokti.
— Valar morgulis, — tarė ji, — valar morgulis, valar morgulis.
Eleina
Ir pro langus ėmė plūsti tekančios saulės spinduliai, Eleina atsisėdo ovoje ir pasirąžė. Išgirdusi ją judant, Gretčelė negaišuodama atsikėlė atnešti jai naktinio apsiausto. Per naktį oras kambariuose atvėso. Kai žiema suspaus mus savo gniaužtuose, bus dar blogiau, dingtelėjo jai. Žiemą čia bus šalta kaip kape. Eleina apsivilko apsiaustą ir susijuosė jį diržu.
— Židinys beveik užgesęs, — atkreipė ji tarnaitės dėmesį. — Būk gera, užmesk dar malkų.
— Kaip miledi pageidauja… — atsakė senė.
Eleinos kambariai Mergelės bokšte buvo erdvesni ir prabangesni už mažą miegamąjį, kuriuo ji turėjo tenkintis, kol buvo gyva ledi Lisa. Dabar ji turėjo savo persirengimo kambarį, išvietę ir tašyto balto akmens balkoną, iš kurio atsivėrė vaizdas į visą Slėnį. Kol Gretčelė kūrė židinį, Eleina basa nušlepsėjo per kambarį ir išėjo į lauką. Akmuo po kojomis buvo šaltas, be to, kaip visuomet tokiame aukštyje, pūtė žvarbus vėjas, bet prieš akis atsivėręs vaizdas leido jai trumpai viską pamiršti. Mergelės bokštas iš septynių lieknų Lizdo bokštų buvo pats ryčiausias, tad Eleina matė visą Slėnį, ryto šviesos nutviekstus ir rūko apgaubtus jo miškus, upes ir laukus. Apšviesti ryškios saulės, kalnai atrodė tarsi iš gryno aukso.