Kaip čia gražu! Aukštai jai virš galvos dunksojo sniego užklota Milžino Ieties viršukalnė — neaprėpiama akmens ir ledo karalija, ant kurios iškyšos stovinti pilis atrodė tarsi nykštukė. Nutįsę nuo bedugnės krašto, to paties, nuo kurio vasarą plūdo Elaizos Ašaros, kabojo dvidešimties pėdų ilgio varvekliai. Danguje virš užšalusio krioklio sklandė sakalas, žydro ryto dangaus fone plačiai ištiesęs melzganus sparnus. Ak, kaip norėčiau ir aš turėti sparnus.
Ji delnais atsirėmė į meniškai iškaltus akmeninius turėklus ir žvilgtelėjo per jų kraštą. Šešiais šimtais pėdų žemiau Eleina pamatė Dangų ir kalne iškirstus akmeninius, vingiuotus laiptus, pro Sniegą ir Akmenį vedančius iki pat slėnio dugno. Ji pažvelgė į pagrindinį Mėnulio Vartų bokštą ir kitus pilies bokštelius, mažyčius kaip vaikiški žaisliukai. Palei pilies sienas buvo matyti lordų pareiškėjų kariuomenės judėjimas: kariai lindo iš savo palapinių nelyginant skruzdės iš skruzdėlyno. Jeigu jie tikrai būtų skruzdės, pagalvojo ji, galėtume užminti juos ir sutraiškyti.
Prieš dvi dienas prie kitų lordų prisidėjo jaunasis lordas Hanteris su savo kariuomene. Nestoras Roisas uždarė jiems Vartus, tačiau jo pilies įgulą sudarė mažiau nei trys šimtai vyrų. Kiekvienas iš lordų pareiškėjų atsivedė po tūkstantį karių, o jie buvo šeši. Jų vardus Eleina žinojo taip pat gerai kaip savąjį. Benedaras Belmoras, Strongsongo lordas; Simondas Templtonas, Devynių Žvaigždžių riteris; Hortonas Redfortas, Redforto lordas; Anija Veinvud, Geležinių Ąžuolų pilies ledi; Gilvudas Hanteris, visų vadinamas Jaunuoju lordu Hanteriu, Longbouholo lordas. Ir Jonas Roisas, galingiausias iš jų visų, rūstusis Bronzinis Jonas, Ranestouno lordas, Nestoro pusbrolis ir vyresniosios Roisų giminės atšakos palikuonis. Lisai Arin nukritus ir žuvus, jie visi šeši susirinko Ranestoune, sudarė sąjungą ir prisiekė ginti lordą Robertą, Slėnį ir vienas kitą. Savo pareiškime apie lordą Gynėją jie neužsiminė, bet kalbėjo apie „netinkamą valdymą“, kuriam reikia padaryti galą, taip pat apie „netikrus draugus ir blogus patarėjus“.
Jai į kojas pūstelėjo šaltas vėjas. Eleina grįžo į vidų išsirinkti suknios, kurią vilkės per pusryčius. Petiras atidavė jai savo velionės žmonos drabužius — daugybę šilkinių, atlasinių ir aksominių suknių, taip pat kailinių, kurių gauti ji niekada nė nesvajojo, tačiau didžioji dalis šių rūbų Eleinai netiko; po daugybės nėštumų, persileidimų ir pagimdytų negyvų kūdikių ledi Lisa labai sustambėjo. Vis dėlto kelios senesnės suknios buvo pasiūtos jaunajai Lisai Tūli iš Riverano, o kitas Gretčelė persiuvo ir pataisė taip, kad tiktų Eleinai, kuri, nors buvo tik trylikos, ūgiu prilygo savo tetai, kai šiai buvo dvidešimt metų.
Tą rytą Eleinai į akis krito spalvinga, Tūliams būdingų raudonos ir mėlynos spalvos suknia kailiu puoštais rankogaliais ir apačia. Gretčelė padėjo jai įkišti rankas į per dilbius siauras, o per žastus pūstas rankoves ir surišo raištelius ant nugaros, o tada sušukavo ir susegė plaukus. Vakar vakare, eidama miegoti, Eleina vėl juos pasitamsino. Tetos duoti dažai pakeitė šviesiai rusvus Eleinos plaukus ir šie atrodė tamsokai rudi, bet gana greit šaknys vėl įgaudavo vario atspalvį. Ir ką reikės daryti, kai dažai baigsis? Mat jie buvo atgabenti iš Tirošio, iš anapus Siaurosios jūros.
Leidžiantis laiptais pusryčiauti, Eleiną ir vėl pribloškė Lizde tvyranti mirtina tyla. Jokia kita pilis visose Septyniose Karalystėse nebuvo tokia tyli. Tarnų Lizde buvo nedaug, visi jie buvo seni ir kalbėjo pašnibždomis, kad nesuerzintų jaunojo lordo. Kalno viršūnėje nebuvo nei žirgų, nei lojančių ir urzgiančių skalikų, nei kieme besikaunančių riterių. Net palei balkšvas akmenines sienas vaikščiojančių sargybinių žingsniai atrodė keistai prislopę. Eleina girdėjo vien tarp bokštų besiblaškantį, dejuojantį ir ūžaujantį vėją. Kai ji atvyko į Lizdą, dar girdėjo ir Elaizos Ašarų šniokštimą, bet dabar krioklys buvo užšalęs. Gretčelė sakė, jog ši tyla truks iki pavasario.
Ryto menėje virš virtuvės Eleina rado lordą Robertą vieną, mediniu šaukštu vangiai maišantį dubenį košės su medumi.
— Norėjau kiaušinių, — pamatęs ją papriekaištavo berniukas. — Norėjau trijų minkštai virtų kiaušinių ir kelių griežinėlių nugarinės.
Bet jie neturėjo nei kiaušinių, nei nugarinės. Lizdo aruoduose buvo avižų, kviečių ir miežių, kurių jiems būtų pakakę visiems metams, bet ar gaus šviežio maisto, priklausė tik nuo pavainikės merginos, vardu Mija Stoun, kuri šių gėrybių atgabendavo iš slėnio apačios. Lordams pareiškėjams kalno papėdėje įkūrus stovyklą, Mija niekaip negalėjo prasmukti. Lordas Belmoras, pirmasis iš šešių lordų pasiekęs Vartus, pasiuntė varną ir pranešė Mažajam Pirštui, kad maistą į Lizdą bus draudžiama gabenti tol, kol jis neatsiųs jiems lordo Roberto. Kol kas tai dar nebuvo apgultis, bet iki jos nedaug trūko.
— Kai atkeliaus Mija, gausi kiaušinių kiek panorėjęs, — pažadėjo mažajam lordui Eleina. — Ji atgabens kiaušinių, sviesto, melionų ir visokių kitokių skanėstų.
Tačiau berniukas vis tiek liko nepatenkintas.
— Kiaušinių norėjau šiandien.
— Mielasis, juk žinai, kad kiaušinių neturime. Prašau, valgyk košę, ji labai gardi.
Taip tarusi, Eleina pakabino šaukštą košės iš savo dubens.
Robertas stumdė šaukštą po savo dubenėlį, bet prie lūpų jo taip ir nepakėlė.
— Aš nenoriu valgyti, — galiausiai nusprendė jis. — Noriu grįžti į lovą. Visą naktį nemiegojau. Vis girdėjau dainuojant. Meisteris Koulmanas davė man migdančio vyno, bet vis tiek girdėjau dainuojant.
Eleina nuleido šaukštą.
— Jei kas nors būtų dainavęs, ir aš būčiau girdėjusi. Sapnavai košmarą, ir tiek.
— Ne, aš nesapnavau. — Lordo Roberto akyse pasirodė ašaros. — Marijonas ir vėl dainavo. Tavo tėvas sako, kad jis miręs, bet tai netiesa.
— Jis miręs. — Tokios berniuko kalbos Eleiną išgąsdino. Jis mažas ir ligotas, o jei dar ir išprotėjo? — Mielasis Robinai, jis miręs. Marijonas per daug mylėjo tavo ledi motiną ir po to, ką jai padarė, negalėjo gyventi, todėl žengė į dangų. — Kūno nematė nei Eleina, nei, juo labiau, Robertas, bet ji neabejojo, kad dainiaus jau nėra tarp gyvijų. — Jis tikrai miręs.
— Ir vis dėlto aš kiekvieną naktį jį girdžiu. Net kai užsidarau langines ir užsidedu ant galvos pagalvę. Tavo tėvui derėjo išpjauti jam liežuvį. Liepiau jam tai padaryti, o jis nepaklausė.
Jam reikėjo dainiaus liežuvio, kad šis prisipažintų.
— Būk geras berniukas ir valgyk košę, — primygtinai paprašė Eleina. — Maldauju… Dėl manęs…
— Nenoriu košės. — Robertas sviedė šaukštą į kitą menės galą. Šis atsitrenkė į kabantį gobeleną ir ant balto šilkinio mėnulio paliko košės dėmę. — Lordas nori kiaušinių!
— Lordas valgys košę ir dar padėkos, — jam už nugaros pasigirdo Petiro balsas.