Atsisukusi Eleina pamatė jį, kartu su meisteriu Koulmanu stovintį tarpduryje po arka.
— Turėtum klausyti lordo Gynėjo, milorde, — pasakė meisteris. — Tavo lordai vėliavininkai kopia į kalną pareikšti pagarbos, tad tau reikės jėgų.
Robertas krumpliais pasitrynė kairę akį.
— Išsiųskite juos atgal. Nenoriu jų matyti. Jei čia ateis, aš juos paskraidinsiu.
— Tavo ketinimas labai viliojantis, milorde, tik, gaila, pažadėjau, kad nieko bloga jiems neatsitiks, — tarė Petiras. — Šiaip ar taip, liepti jiems grįžti per vėlu. Dabar jie tikriausiai jau bus pasiekę Akmenį.
— Kodėl jie nepalieka mūsų ramybėje? — sudejavo Eleina. — Mes jiems nepadarėme nieko bloga. Ko jie iš mūsų nori?
— Tik lordo Roberto. Jo ir dar Slėnio. — Petiras šyptelėjo. — Jie atvyksta aštuoniese. Jiems vadovauja lordas Nestoras, be to, su jais yra ir Linas Korbrėjus. Seras Linas ne toks žmogus, kad liktų nuošalyje, jeigu jaučia, kad tuoj ims lietis kraujas.
Jo žodžiai Eleinos baimės toli gražu neišsklaidė. Dvikovose Linas Korbrėjus buvo nužudęs beveik tiek pat vyrų, kiek ir mūšio lauke. Ji žinojo, kad į riterius jis buvo pakeltas per Roberto maištą, kai iš pradžių kovėsi su lordu Jonu Arinu prie Kirų miesto vartų, o vėliau, jau perėjęs į pastarojo pusę, prie Trišakio, kur nužudė Dorno princą Levainą, baltąjį karaliaus sargybos riterį. Petiras papasakojo, kad princas Levainas jau buvo sunkiai sužeistas, kai mūšio banga jį nubloškė paskutiniam šokiui su Nelaiminga Ledi, bet tuoj pat pridūrė:
— Tačiau Korbrėjui apie tai geriau neužsiminti. Mat tam, kuris užsimena, netrukus suteikiama galimybė keliauti į pragaro menes ir paties Martelio paklausti, kaip viskas buvo iš tiesų.
Jei bent pusė to, ką Eleina išgirdo iš lordo Roberto sargybinių, buvo tiesa, Linas Korbrėjus buvo pavojingesnis už visus šešis lordus pareiškėjus, kartu sudėtus.
— Ko jam čia reikia? — paklausė Eleina. — Maniau, Korbrėjai palaiko tavo pusę.
— Lordas Lajonelis Korbrėjus į mano valdymą žiūri palankiai, — paaiškino Petiras, — bet jo brolis vaikšto savo keliais. Prie Trišakio, kai jųdviejų tėvas sužeistas parkrito, būtent Linas čiupo Nelaimingąją Ledi ir nužudė jo tėvą įveikusį vyrą. Kol Lajonelis nešė senį į užnugarį pas meisterius, Linas puolė dorniečius ne juokais grasindamas kairiajam Roberto kariuomenės sparnui, išardė jų rikiuotę ir nužudė Levainą Martelį. Tad mirdamas senasis lordas Ledi paliko savo jaunėliui sūnui. Lajoneliui atiteko tėvo žemės, titulas, pilis ir visos monetos, bet jis vis tiek jaučiasi taip, tarsi iš jo būtų buvusi atimtaprigimtinė teisė, o seras Linas… Na, Lajonelį jis myli tiek pat, kiek ir mane. Mat pats norėjo vesti Lisą.
— Man seras Linas nepatinka, — ryžtingai pareiškė Robertas. — Nenoriu jo čia matyti. Išsiųsk jį atgal. Aš niekada nesakiau, kad jis turi teisę ateiti. Tik ne čia. Motina sakydavo, kad Lizdas yra neįveikiamas.
— Tavo motina mirusi, milorde. Ir kol tau sukaks šešiolika metų, Lizdą valdysiu aš. — Tada Petiras kreipėsi į gerokai gunktelėjusią tarnaitę, stoviniuojančią prie laiptų į virtuvę: — Melą, atnešk mažajam lordui kitą šaukštą. Jis nori suvalgyti savo košę.
— Nenoriu! Tegul mano košė sau skrenda! — Šį kartą Robertas metė dubenį su visa koše ir medumi. Petiras Beilišas vikriai atšoko į šalį, bet meisteris Koulmanas nebuvo toks mitrus. Medinis dubuo dunkstelėjo jam į krūtinę, o ištiškusi košė apdrėbė pečius ir veidą. Jis suspigo, pamiršęs meisteriui deramą orumą, o Eleina atsisuko norėdama nuraminti mažąjį lordą, bet pavėlavo. Priepuolis jau buvo prasidėjęs. Paskėtriojęs rankomis, Robertas stvėrė pieno pilną ąsotį ir sviedė jį į kitą menės galą. Paskui, mėgindamas atsistoti, stumtelėjo atgal savo krėslą ir aukštielninkas ant jo užvirto. Viena koja pataikė Eleinai į pilvą, ir dar taip skaudžiai, kad jai net kvapą užgniaužė.
— Ak, tepadeda dievai… — išgirdo ji sakant pasibjaurėjimo neslepiantį Petirą.
Koše apdrabstytu veidu ir plaukais meisteris Koulmanas priklaupė prie savo globotinio, murmėdamas paguodos žodžius. Vienas košės gumulas lėtai nuslinko jo dešiniu skruostu nelyginant tiršta, pilkšvai rusva ašara. Šis priepuolis ne toks smarkus, kaip pereitas, dingtelėjo Eleinai, mėginančiai neprarasti vilties. Kai drebulys liovėsi, pakviesti Petiro atėjo du sargybiniai žydrais apsiaustais ir sidabriškais šarviniais marškiniais.
— Veskite jį į lovą ir dėlėmis nuleiskite kraują, — liepė lordas Gynėjas ir aukštesnysis sargybinis paėmė berniuką ant rankų. Ir aš galėčiau nunešti, pagalvojo Eleina. Jis ne sunkesnis už lėlę.
Prieš sekdamas paskui sargybinius, Koulmanas dar šiek tiek padelsė.
— Milorde, šį pasitarimą būtų geriausia atidėti kitai dienai. Po ledi Lisos mirties mažąjį lordą ištinka vis smarkesni priepuoliai. Dažnesni ir sunkesni. Nuleidžiu berniukui kraują taip dažnai, kaip tik drįstu, duodu migdančio vyno, sumaišyto su aguonpieniu, kad geriau miegotų, bet…
— Jis miega po dvylika valandų per parą, — pertraukė meisterį Petiras. — Reikalauju, kad bent kartais mažasis lordas nubustų.
Meisteris pirštais persibraukė plaukus ir ant grindų pleptelėjo keli košės dribsniai.
— Kai mažasis lordas pernelyg susijaudindavo, ledi Lisa duodavo jam žįsti krūtį. Anot didžiojo meisterio Ebrouso, motinos pienas turi daug gydomųjų savybių.
— Ar tai tavo patarimas, meisteri? Ieškoti Lizdo lordui ir Slėnio gynėjui žindyvės? Tik kada turėtume atjunkyti jį nuo krūties? Gal jo vestuvių dieną? Tuomet jis galėtų nuo žindyvės spenio pereiti tiesiai prie žmonos krūties. — Iš nuskambėjusio lordo Petiro juoko buvo visiškai aišku, ką jis apie tai mano. — Ne, nesutinku. Siūlau tau ieškoti kito sprendimo. Berniukas mėgsta saldumynus, tiesa?
— Saldumynus? — nustebo Koulmanas.
— Saldumynus. Riestainius ir pyragus, uogienes ir želė, medų iš korio. Galbūt reikėtų jam į pieną įberti truputį saldžios miegažolės? Ar mėginai? Tik žiupsnelį, kad nurimtų ir liautųsi taip bjauriai tirtėjęs.
— Žiupsnelį? — Meisteris nurijo seilę ir jo Adomo obuolys pakilo ir vėl nusileido. — Mažą žiupsnelį… Galbūt, galbūt… Ne per daug ir ne per dažnai… Taip, reikėtų pamėginti…
— Žiupsnelį, — linktelėjo lordas Petiras. — Prieš atvesdamas jį į menę susitikti su lordais.
— Kaip įsakysi, milorde.
Meisteris išskubėjo, sulig kiekvienu žingsniu tyliai dzingsint grandinei.
— Tėve, — kai jiedu liko vieni, paklausė Eleina, — ar valgysi pusryčiams košės?
— Košės negaliu pakęsti. — Ir jis nužvelgė Eleiną skvarbiu, tik Mažajam Pirštui būdingu žvilgsniu. — Pusryčiams mieliau rinkčiausi bučinį.
Tikra duktė nebūtų atsisakiusi pabučiuoti tėvo, tad Eleina priėjo prie Petiro ir jį pabučiavo: skubriai, lengvai pakštelėjo į skruostą ir tuoj pat atšlijo.
— Koks… klusnumas. — Mažasis Pirštas nusišypsojo, bet jo akys liko šaltos. — Na, taip jau susiklostė, kad turiu tau ir kitų užduočių. Pasakyk virėjai, kad paruoštų raudonojo vyno, paskaninto medumi ir razinomis. Ilgai kopę į kalną, mūsų svečiai bus sušalę ir ištroškę. Atvykusius turime juos pasitikti, pasiūlyti atsigaivinti ir užkąsti. Pavaišinti vynu, duona ir sūriu. Kokio sūrio mums dar liko?
— Aštraus baltojo ir dvokiančio melsvojo.
— Paimk baltojo. Ir bus geriausia, jei persirengsi.