Eleina nužvelgė savo suknią — tamsiai mėlyną ir ryškiai raudoną, simbolizuojančią Riveraną.
— Ji pernelyg…
— Pernelyg primena Tulius. Lordai pareiškėjai nebus patenkinti pamatę mano nesantuokinę dukterį, išdidžiai vaikščiojančią po namus ir vilkinčią mano velionės žmonos drabužiais. Išsirink kitą suknią. Ar turiu priminti, jog turėtum vengti žydros ir kreminės spalvos?
— Ne. — Žydra ir kreminė buvo Arinų giminės spalvos. — Sakai, jie atvyksta aštuoniese… Ir vienas iš jų — Bronzinis Jonas.
— Jis ir yra svarbiausias.
— Bronzinis Jonas mane pažįsta, — priminė ji Petimi. — Kai jo sūnus jojo į šiaurę apsivilkti juodo apsiausto, Bronzinis Jonas svečiavosi Vinterfele. — Ji lyg per miglą prisiminė beprotiškai įsimylėjusi serą Veimarą, bet tai buvo labai seniai, kai ji buvo dar maža kvaila mergaitė. — Ir tai nebuvo vienintelis kartas. Lordas Roisas matė… vėl matė Šansą Stark Karaliaus Uoste, karaliaus Rankos turnyre.
Petiras pirštu palietė jai pasmakrę.
— Neabejoju, kad Roisas žvilgtelėjo į gražų tavo veidelį, bet tas veidas buvo vienas iš tūkstančio. Turnyre dalyvaujantis vyras turi rimtesnių rūpesčių, nei įsiminti minioje šmėstelėjusį mergaitės veidą. Vinterfele Sansa buvo maža mergaitė vario spalvos plaukais. O mano duktė yra aukšta ir graži mergina ir jos plaukai kaštoniniai. Žmonės mato tai, ką tikisi pamatyti, Eleina. — Petiras pabučiavo jai į nosį. — Liepk Madei užkurti saulėtoje menėje židinį. Lordus pareiškėjus priimsiu joje.
— Ne aukštojoje menėje?
— Ne. Tesaugo mane dievai, bus geriau, jeigu jie manęs nematys prie aukštojo Arinų sosto, mat gali pamanyti, kad ketinu jame sėdėti. Tokios žemos kilmės užpakaliui kaip manasis nedera šokti aukštyn ir klestelėti ant tokių didingų pagalvių.
— Vadinasi, saulėtoji menė. — Ji neketino nieko daugiau sakyti, bet žodžiai patys išsprūdo. — Jei atiduotum jiems Robertą…
— …ir Slėnį?
— Slėnis ir taip priklauso jiems.
— Na taip, didžioji jo dalis. Bet ne visas. Aš labai mėgstamas Kirų mieste, be to, turiu kilmingų bičiulių. Graftoną, Linderlį, Lajonelį Korbrėjų, nors… tu teisi, jie nėra tokie įtakingi kaip pareiškimą pasirašę lordai. Bet kurgi mudviem eiti, Eleina? Gal grįžti į didingą mano tvirtovę Pirštuose?
Eleina susimąstė.
— Džofris atidavė tau Harenholą. Jis teisėtai priklauso tau, esi Harenholo lordas.
— Tik formaliai. Man reikėjo įtakingo titulo ir pilies, kad galėčiau vesti Lisą, o Lanisteriai nė negalvojo atiduoti man Kasterlių Uolos.
— Ne, bet pilis yra tavo.
— Ak, argi tai pilis? Klaidžios menės ir sugriauti bokštai, šmėklos ir skersvėjai. Pilis pernelyg nuniokota, kad ją būtų galima apšildyti, joje neįmanoma laikyti įgulos, be to, yra dar vienas mažmožis — užkeikimas.
— Užkeikimų būna tik dainose ir pasakojimuose.
Šie žodžiai Petirą, rodos, pralinksmino.
— Ar kas nors yra sudėjęs dainą apie Gregorį Kligeiną, mirštantį nuo užnuodytos ieties padarytos žaizdos? Arba apie samdomą kalavijuotį, kuriam, dar būdamas sveikas, seras Gregoris sąnarys po sąnario nukapojo rankas ir kojas? Pastarasis perėmė pilį iš sero Eimorio Lorčo, o šis buvo ją gavęs iš lordo Taivino. Vieną sudraskė lokys, kitą nužudė neūžauga. Girdėjau, kad ledi Vent taip pat mirė. Lotstounai, Strongai, Harovėjai… Harenholas „nudžiovino“ kiekvieną ranką, kuri prie jo prisilietė.
— Tuomet atiduok Harenholą lordui Frėjui.
Petiras nusijuokė.
— Galbūt tikrai reikėtų. O dar geriau būtų atiduoti pilį mūsų mielajai Sersėjai. Nors… neturėčiau blogai apie ją kalbėti, ji man siunčia kelis puikius gobelenus. Argi ji ne maloni?
Petirui paminėjus karalienės vardą, Eleina įsitempė.
— Ji nėra maloni. Ji mane baugina. Jei sužinotų, kur esu…
— …tai man tektų pašalinti ją iš žaidimo anksčiau, nei ketinau. Žinoma, su sąlyga, jei Sersėja pati nepasitrauks pirmoji. — Petiras šyptelėjimu padrąsino Eleiną. — Sostų žaidime net kukliausios figūros gali turėti savų norų. Kartais jos atsisako žengti žingsnį, kurį esi joms numatęs. Įsidėmėk tai, Eleina. Šios pamokos Sersėja Lanister kol kas neišmoko. O dabar… Ar neturėjai sutvarkyti poros reikalų?
Iš tiesų, Eleinai reikėjo vykdyti savo pareigas. Pirmiausia ji pasirūpino, kad medumi ir prieskoniais būtų pagardintas vynas, paskui rado tinkamą gabalą aštraus balto sūrio ir liepė virėjai iškepti duonos dvidešimčiai žmonių, jei kartais lordai pareiškėjai atsivestų daugiau žmonių, nei tikėtasi. Paragavę mūsų duonos ir druskos, jie taps svečiais ir negalės mūsų nuskriausti. Dvyniuose nužudę jos ledi motiną ir brolį, Frėjai sulaužė visus įmanomus svetingumo įstatymus, bet ji negalėjo patikėti, kad toks kilnus lordas kaip Jonas Roisas taip žemai pultų.
Tada Eleina nuėjo į saulėtąją menę. Ant jos grindų buvo patiestas myrietiškas kilimas, tad iškloti jų nendrėmis nebuvo jokio reikalo. Ji liepė dviem tarnams iš ožių ir lentų padaryti didelį stalą ir atnešti aštuonis sunkius, ąžuolinius, oda aptrauktus krėslus. Jei tai būtų buvusi puota, Eleina po krėslą būtų pastačiusi stalo galuose ir po tris iš abiejų šonų, tačiau tai nebuvo puota. Tad vienoje stalo pusėje ji pastatė šešis krėslus, o kitoje du. Tuo metu lordai pareiškėjai greičiausiai jau buvo pasiekę Sniegą. Net raitiems ant mulų, kopti jiems teko beveik visą dieną. O pėsčiomis ši kelionė trukdavo net kelias dienas.
Galėjo nutikti, kad lordų pokalbis užtruks iki vėlaus vakaro. Tad jiems reikės naujų žvakių. Kai Madė užkūrė židinį, Eleina nusiuntė ją žemyn ieškoti kvapnių vaško žvakių, kurias ledi Lisai padovanojo lordas Vekslis, siekęs jos rankos. Paskui Eleina grįžo į virtuvę įsitikinti, ar vynas ir duona paruošti. Rodės, darbai vyko sklandžiai, tad jai dar liko laiko išsimaudyti, išsitrinkti plaukus ir persirengti.
Eleinos dėmesį patraukė ryškiai raudono šilko suknia ir dar viena, pasiūta iš tamsiai mėlyno aksomo, su skersiniu sidabro įsiuvu, kurios būtų puikiai paryškinusios jos akių spalvą, bet galų gale ji prisiminė, kad Eleina yra tik nesantuokinė duktė ir jai nereikėtų rengtis prašmatniau, nei dera jos padėties merginai. Todėl išsirinko ėriuko vilnos tamsiai rudą paprasto kirpimo suknelę su vynuogių kekėmis ir jų lapais, aukso siūlais išsiuvinėtais ant korsažo, rankovių ir ant sijono krašto. Suknia atrodė kukli, tik šiek tiek prašmatnesnė už tarnaitei pritinkantį apdarą. Petiras atidavė Eleinai ir visus ledi Lisos papuošalus ir ji pamėgino užsisegti kelis vėrinius, bet visi jie atrodė pernelyg prabangiai. Galų gale Eleina pasirinko paprastą rusvai gelsvą aksominį kaspiną. Gretčelei atnešus sidabruotą veidrodį, suknios ir kaspino spalva, rodės, tobulai derėjo prie tamsiai rudų jos plaukų. Lordas Roisas tikrai manęs nepažins, pagalvojo Eleina. Aš pati save vos atpažįstu.
Pasijutusi beveik tokia pat drąsi kaip Petiras Beilišas, Eleina Stoun prisivertė nusišypsoti ir nulipo laiptais sutikti svečių.
Iš visų Septynių Karalysčių pilių tik į Lizdą pagrindinis įėjimas buvo iš donžono. Kalno šlaite iškirsti statūs akmeniniai laiptai vedė aukštyn pro pakeliui dunksančias Akmens ir Sniego pilis, o baigėsi pasiekę Dangaus pilį. Paskutinius šešis šimtus pėdų kelias buvo toks status, kad busimiesiems svečiams tekdavo nulipti nuo mulų ir rinktis. Jie galėjo keltis siūbuojančiu mediniu krepšiu, kuriuo būdavo gabenamos maisto atsargos, arba kopti stačia uola kabindamiesi į akmenyje iškirstas įrantas.