Lordas Redfortas ir ledi Veinvud, — seniausi iš lordų pareiškėjų, — pasirinko keltuvą. Juos užkėlus, krepšys dar kartą buvo nuleistas paimti apkūniojo lordo Belmoro. Kiti lordai nusprendė kopti uola. Eleina sutiko svečius Pusmėnulio menėje stovėdama prie maloniai šildančio židinio: pasveikino juos lordo Roberto vardu ir patiekė duonos, sūrio bei karšto prieskoniais pagardinto vyno sidabrinėse taurėse.
Petiras buvo jai davęs išsistudijuoti pergamento ritinėlį su herbais, tad, nors lordų veidai Eleinai nebuvo matyti, ji atpažino jų herbus. Herbas, kuriame buvo pavaizduota raudona pilis, žinoma, priklausė Redfortui, — neaukštam vyrui tvarkinga žila barzda ir švelniomis akimis. Ledi Anija tarp lordų pareiškėjų buvo vienintelė moteris ir vilkėjo tamsiai žalią apsiaustą su sulūžusiu Veinvudų ratu, išsiuvinėtu gagato karoliukais. Šeši sidabriniai varpai skaisčiai raudoname fone buvo Belmoro, — pilvoto vyro pakumpusiais pečiais, — herbas. Jo barzda buvo rusva, žilstelėjusi, baisiai netvarkinga, želianti iš kelių jo pagurklių. Simondo Templtono barzda, priešingai, buvo juoda ir smailėjanti. Devynių Žvaigždžių riterio nosis buvo didelė ir kumpa, akys žydros ir šaltos — jis atrodė nelyginant grakštus plėšrusis paukštis. Ant jo liemenės buvo matyti devynios juodos žvaigždės įstrižame aukso fone. Iš šermuonėlių kailių pasiūtas Jaunojo lordo Hanterio apsiaustas ją glumino, kol ji neatkreipė dėmesio į penkių vėduokle išskleistų sidabrinių strėlių segę, kuria jis buvo susegtas. Eleinai jis atrodė veikiau penkiasdešimtmetis, o ne keturių dešimčių metų vyras. Jo tėvas Longbouholą valdė beveik šešiasdešimt metų ir mirė taip staiga, jog žmonės pusbalsiu šnabždėjosi, ar tik naujasis lordas nebus pasirūpinęs greičiau gauti palikimą. Hanterio skruostai ir nosis buvo raudoni kaip obuoliukai, o tai aiškiai rodė, kaip jis mėgsta vynuogių vyną. Kai tik jo taurė ištuštėdavo, Eleina tuoj pasirūpindavo vėl ją pripilti.
Jauniausiam iš atvykėlių ant krūtinės puikavosi trys varnai ir kiekvienas iš jų naguose laikė po kraujo raudonumo širdį. Rusvi jo plaukai siekė pečius; viena neklusni garbanota sruoga buvo užkritusi skersai kaktos. Seras Linas Korbrėjus, dingtelėjo Eleinai ir ji nedrąsiai žvilgtelėjo į valingai suspaustas jo lūpas ir neramias akis.
Paskutiniai į menę įžengė Roisai: lordas Nestoras ir Bronzinis Jonas. Ranestouno lordas ūgiu prilygo Skalikui. Nors žilstelėjęs ir raukšlių išvagotu veidu, lordas Jonas vis dar atrodė taip, tarsi didelėmis gyslotomis savo rankomis galėtų lengvai suriesti į ožio ragą gerokai jaunesnius vyrus. Išvydusi randuotą ir rimtą Jono veidą, Sansa nejučia prisiminė jo viešnagę Vinterfele. Prisiminė jį, sėdintį prie stalo ir tyliai besikalbantį su jos motina. Sansa girdėjo Jono balsą, aidu atsimušantį į pilies sienas, kai šis parjojo iš medžioklės, už balno, per žirgo nugarą persimetęs nudobtą elnią. Ji matė Joną kieme su pratybų kalaviju rankose, parbloškusį jos tėvą ir besigręžiantį į serą Rodriką. Jis mane atpažins. Kaip galėtų neatpažinti? Sansa pasvarstė, ar nederėtų jai pulti jam po kojomis ir maldauti apsaugos. Jis niekada nekovojo užRobą, tad kodėl turėtų kautis už mane? Karas baigėsi, o Vinterfelas žlugęs.
— Lorde Roisai, — baikščiai pasiteiravo Eleina, — gal norėtumei taurės vyno, kad sušiltum?
Bronzinio Jono akys buvo pilkai melsvos, pusiau uždengtos vešlių jai nematytų blakstienų. Kai Jonas pažvelgė į Eleiną, jam aplink akis susimetė raukšlelės.
— Mergaite, ar aš tave pažįstu?
Eleina pasijuto tarsi liežuvį prarijusi, bet ją išgelbėjo lordas Nestoras.
— Eleina — nesantuokinė lordo Gynėjo duktė, — tiesiai paaiškino jis pusbroliui.
— Mažasis Mažojo Piršto pirštas netinginiavo, — kreivai šypsodamasis tarė Linas Korbrėjus. Belmoras nusijuokė, o Eleina pajuto, kad jai kaista skruostai.
— Kiek tau metų, mergaite? — paklausė ledi Veinvud.
— Ke-keturiolika, miledi. — Kuriam laikui jai visai išgaravo iš galvos, kiek Eleinai turėtų būti metų. — Ir aš nebe mergaitė, o kraujavusi mergina.
— Bet tikiuosi, kad dar nekalta. — Vešlūs Jaunojo lordo Hanterio ūsai visiškai uždengė jo burną.
— Kol kas dar ne, — tarė Linas Korbrėjus, tarsi Eleinos čia nebūtų. — Bet, sakyčiau, prisirpusi ir tinkama skinti.
— Ar Širdies Namuose tai laikoma mandagumu? — Anijos Veinvud plaukai buvo pražilę, aplink akis susimetusios raukšlės, bet iš tolo galėjai matyti, kad ji — kilminga dama. — Mergina jauna, gerai išauklėta ir patyrusi nemažai siaubo. Galvok, ką šneki, sere.
— Ką noriu, tą ir šneku, — atrėmė Korbrėjus. — Tegul ledi pati galvoja, ką sako. Man niekada nepatiko priekaištai, tai gali paliudyti ir daugybė mano nužudytų vyrų.
Ledi Veinvud nuo jo nusigręžė.
— Geriau vesk mus pas savo tėvą, Eleina. Kuo greičiau sutvarkysime šį reikalą, tuo geriau.
— Lordas Gynėjas laukia jūsų saulėtoje menėje. Gal lordai būtų tokie malonūs ir sektų paskui mane?
Iš Pusmėnulio menės jie užlipo stačiais marmuriniais laiptais, vedančiais pro abi požemines skliautuotas galerijas ir kalėjimus bei tris žudymo duobes, kurių lordai pareiškėjai apsimetė nepastebėję. Netrukus Belmoras pūtavo kaip kalvio dumplės, o Redforto veidas papilkėjo kaip ir jo pražilę plaukai. Jiems prisiartinus, laiptų viršuje budintys sargybiniai pakėlė vartų grotas. — Prašyčiau lordus eiti čia. — Ir Eleina nuvedė juos pasažu, papuoštu keliolika nuostabių gobelenų. Prie saulėtosios menės durų stovėjo seras Lotoras Brunas. Jis lordams atidarė duris ir įžengė jiems iš paskos.
Petiras sėdėjo prie stalo pasistatęs taurę vyno ir žiūrėjo į šiugždantį baltą pergamentą. Įėjus lordams pareiškėjams, jis pakėlė akis.
— Sveiki atvykę, milordai. Sveika ir tu, miledi. Žinau, jog kopimas labai vargina. Prašau sėstis. Eleina, mieloji, atnešk dar vyno mūsų kilniesiems svečiams.
— Klausau, tėve.
Eleina su malonumu atkreipė dėmesį į uždegtas žvakes. Menėje kvepėjo muskato riešutu ir kitais brangiais prieskoniais. Ji nuėjo atnešti ąsočio vyno, o tuo metu svečiai susėdo, išskyrus… Nestorą Roisą, kuris, prieš apeidamas stalą ir sėsdamasis į šalia lordo Petiro stovintį tuščią krėslą, šiek tiek padvejojo, ir Liną Korbrėjų, kuris, užuot atsisėdęs, liko stovėti prie židinio. Jam šildantis rankas, jo kalavijo rankenos buožę puošiantis inkrustuotas širdies formos rubinas rausvai spindėjo. Eleina matė, kaip jis šyptelėjo serui Lotorui Brunui. Seras Linas labai gražus, nors ir senyvas vyras, pagalvojo ji, bet jo šypsena man nepatinka.
— Kaip tik skaičiau įžymųjį jūsų pareiškimą, — prabilo Petiras. — Nuostabu. Jį parašęs meisteris tikrai turi kalbos dovaną. Tik gaila, kad ir aš nebuvau pakviestas pasirašyti šio dokumento.
Šie žodžiai svečius užklupo nepasiruošusius.
— Kviesti tave? — nustebo Belmoras. — Pasirašyti?
— Rašomąja plunksna moku darbuotis ne prasčiau už kitus ir niekas taip nemyli lordo Roberto, kaip aš. O jei kalbėsime apie tuos netikrus draugus ir blogus patarėjus, tai, žinoma, jų reikia kuo greičiau atsikratyti. Milordai, aš su jumis ir širdimi, ir darbais. Maldauju, parodykite, kur man pasirašyti.
Pildama vyną Eleina nugirdo Liną Korbrėjų prunkštelint. Kiti atrodė sutrikę, kol Bronzinis Jonas Roisas trakštelėjo pirštų sąnariais ir pasakė:
— Atvykome ne tavo parašo. Taip pat neketiname su tavimi varžytis iškalba, Mažasis Piršte.
— Ir labai gaila. Iškalbingi žodžiai man patinka. — Petiras stumtelėjo pergamentą. — Kaip norite. Gal pereikime prie reikalo? Ko milordai ir miledi iš manęs nori?