— Pažvelk į vaikusy — pakartojo princas. — Aš tau įsakau.
Keli vyresni vaikai kniūbsti gulėjo ant glotnaus rožinio marmuro degindamiesi saulėje. Kiti taškėsi netoliese tyvuliuojančioje jūroje. Trys iš jų statė smėlio pilį su didžiule smaile, panašią į Ieties bokštą Senuosiuose rūmuose. Dvi dešimtys, o gal ir daugiau vaikų buvo susirinkę dideliame baseine pasižiūrėti kovų: mažesnieji vaikai sėdėjo ant pečių didesniems, brendantiems iki juosmens, ir stengėsi nustumti vieni kitus į vandenį. Kaskart, kai pora jų nukrisdavo, tą pūkštelėjimą lydėdavo klegesys ir juokas. Jie matė, kaip įdegusi mergaitė nustūmė šviesiaplaukį berniuką, sėdėjusį savo broliui ant pečių, ir šis kniūbsčias krito į baseiną.
— Kadaise šį žaidimą žaidė ir tavo tėvas, o dar anksčiau — ir aš, — tarė princas. — Mudu skyrė dešimt metų, tad, kai jis paaugęs atėjo į baseinėlį žaisti, aš jau nebežaidžiau, bet lankydamas motiną visada žiūrėdavau į jį žaidžiantį. Jau vaikystėje jis buvo smarkus berniukas. Mitrus kaip vandens gyvatė. Dažnai matydavau jį nustumiant už save gerokai didesnius vaikus. Išvykdamas į Karaliaus Uostą, jis priminė man tuos laikus. Ir prisiekė, kad dar kartą įsibridęs ten pažais, kitaip niekada nebūčiau jo išleidęs.
— Nebūtum jo išleidęs? — nusijuokė Obara. — Tarsi būtum galėjęs jį sulaikyti. Raudonoji Dorno Angis eidavo kur panorėjęs.
— Tikra tiesa. Gaila, bet negaliu rasti tau paguodos žodžių…
— Atėjau pas tave ne paguodos, — neslėpdama paniekos tarė ji. — Kai tėvas atjojo manęs pasiimti, mano motina nenorėjo, kad išeičiau. „Ji mergaitė, — pasakė motina, — ir nemanau, kad tavo. Turėjau ir daugybę kitų vyrų.“ Jis įbedė ietį man po kojomis, atgalia ranka trenkė motinai per veidą ir ji pravirko. „Ar mergaitė, ar berniukas, mes visi kaunamės, — tarė jis, — tačiau dievai mums leidžia rinktis ginklus.“ Jis parodė ietį, paskui — motinos ašaras ir aš paėmiau ietį. „Sakiau, kad ji mano duktė“, — pareiškė tėvas ir pasiėmė mane. Per metus motina nusigėrė ir mirė. Girdėjau pasakojant, kad mirdama ji verkė. — Obara priėjo arčiau prie princo krėslo su ratais. — Leisk man pasinaudoti ietimi, daugiau nieko neprašau.
— Daug prašai, Obara. Turiu per naktį pagalvoti.
— Ir taip jau per ilgai galvojai.
— Gal tu ir teisi. Atsiųsiu tau žinią į Saulės Ietį.
— Tik jei ta žinia bus karas.
Apsisukusi ant kulno Obara nužingsniavo tokia pat įniršusi, kaip ir atėjo. Ji grįžo į arklides, sėdo ant pailsėjusio eržilo ir vėl galvotrūkčiais nušuoliavo keliu.
Meisteris Kaleotas stovėjo kur stovėjęs.
— Mano prince… — prabilo storulis. — Ar tau skauda kojas?
Princas blankiai šyptelėjo.
— O ar saulė karšta?
— Gal atnešti vaistų nuo skausmo?
— Ne. Turiu išlaikyti blaivų protą.
Meisteris padvejojo.
— Mano prince, ar… išmintinga leisti ledi Obarai grįžti į Saulės Ietį? Ji tikrai įaudrins paprastus žmones. Jie labai mylėjo tavo brolį.
— Mes visi jį mylėjome. — Jis pirštais suspaudė sau smilkinius. — Ne. Tu teisus. Man taip pat reikia grįžti į Saulės Ietį.
Storulis meisteris vėl sudvejojo.
— Ar tai protinga?
— Neprotinga, tačiau būtina. Geriau pasiųsk raitelį pas Rikasą, kad lieptų jam atidaryti mano menes Saulės bokšte. Ir pranešk mano dukteriai Arianai, kad rytoj ten būsiu.
Mano mažajai princesei. Kapitonas jos labai ilgėjosi.
— Tave matys daug žmonių, — įspėjo meisteris.
Kapitonas užuominą suprato. Prieš dvejus metus, kai jie paliko Saulės Ietį ieškodami ramybės ir vienumos Vandenų Soduose, princo Dorano podagra dar taip labai nekamavo. Tada jis dar vaikščiojo, nors ir lėtai, ramsčiuodamasis lazda ir raukydamasis nuo kiekvieno žingsnio. Princas nenorėjo, kad priešai sužinotų, koks jis silpnas, o Senuosiuose rūmuose ir mieste buvo pilna pašalinių akių. Jam reikės skristi, kad atsidurtų Saulės bokšte.
— Mane ir turi matyti. Kažkam juk reikia sutaikyti žmones. Domui reikia priminti, kad jis tebeturi princą. — Jis liūdnai šyptelėjo. — Nesvarbu, kad jis senas ir kamuojamas podagros.
— Jei grįši į Saulės Ietį, turėsi išklausyti princesės Mirselos, — priminė jam Kaleotas. — Drauge su ja bus ir jos baltasis riteris… O juk žinai, kad jis siuntinėja laiškus savo karalienei.
— Žinau.
Baltasis riteris. Kapitonas suraukė antakius. Seras Aris atvyko į Dorną rūpintis savo princese, kaip kadaise Erėjas Hota atkeliavo rūpintis savąja. Net jųdviejų vardai skambėjo panašiai: Aris ir Erėjas. Bet šiaip jie buvo visiškai skirtingi. Kapitonas paliko Norvosą ir jo barzdotus žynius, o seras Aris Oukhartas tebetarnavo Geležiniam sostui. Hotai būdavo truputį liūdna, kai, princo pasiųstas į Saulės Ietį, pamatydavo tą vyrą ilgu sniego baltumo apsiaustu. Vieną dieną jis suvokė, kad jiedu susikaus; kai tai įvyks, Oukhartas žus — kapitonas ilguoju kirviu suknežins jam kaukolę. Glostydamas glotnų, iš šermukšnio padarytą kirvio kotą, jis svarstė, ar ta diena artėja.
— Jau pavakarys, — pasakė princas. — Palauksime rytojaus. Pasirūpink, kad vos išaušus mano neštuvai būtų paruošti.
— Kaip įsakysi. — Kaleotas linktelėjo pliką galvą. Kapitonas pasitraukė, leido jam praeiti ir palaukė, kol nutils meisterio žingsniai.
— Kapitone… — tyliai kreipėsi princas į savo sargybinį.
Viena ranka tvirtai laikydamas ilgąjį kirvį, Hota žengė į priekį. Jis delnu lietė šermukšnį, lygų kaip moters oda. Priėjęs prie krėslo su ratais, jis dunkstelėjo koto galu į grindis taip pranešdamas, kad čia stovi, bet princas matė vien vaikus.
— Ar turi brolių, kapitone? — paklausė jis. — Ar turėjai jų Norvose, kai buvai mažas? O seserų?
— Turėjau ir brolių, ir seserų, — atsakė Hota. — Du brolius ir tris seseris. Buvau jauniausias vaikas.
Jauniausias ir nelaukiamas. Dar viena burna, kurią, reikėjo maitinti, tvirtas berniukas, per daug valgantis ir greitai išaugantis drabužius. Nieko keista, kad šeima pardavė jį barzdotiems žyniams.
— Aš buvau vyriausias, — prisiminė princas, — o gyvenu ilgiausiai ir dabar likau vienas. Morsas ir Olivaras mirė dar būdami kūdikiai ir aš praradau viltį turėti brolių. Man sulaukus devynerių ir tarnaujant Sūriajame Krante ginklanešiu, gimė Eliją. Atskrido varnas ir atnešė žinią, kad mano motina atgulė į lovą mėnesiu anksčiau; buvau tiek suaugęs, kad suprasčiau, jog tas kūdikis negyvens. Net kai lordas Gargeilenas pasakė, kad turiu seserį, patikinau jį, jog netrukus ji mirs. Bet Motina mergaitės pasigailėjo ir ji išgyveno. O po metų klykdamas ir spardydamasis pasaulį išvydo Oberinas. Kai jie žaisdavo tuose baseinėliuose, aš jau buvau suaugęs vyras. Ir vis dėlto aš čia tebesėdžiu, o jie jau mirę.
Erėjas Hota nesumojo, ką atsakyti. Jis buvo tik sargybos kapitonas, jam net ir po tokios daugybės metų tebebuvo svetimas ir šis kraštas, ir septynveidis dievas. Tarnauk. Paklusk. Gink. Šiuos priesaikos žodžius jis ištarė būdamas šešiolikos, tą dieną, kai „susituokė“ su savo kirviu. „Paprasti žodžiai paprastiems žmonėms“, — pasakė barzdotieji žyniai. Patarinėti gėdintiems princams jo niekas nemokė.
Hota vis dar galvojo, ką atsakyti, tik staiga vos per pėdą nuo tos vietos, kur sėdėjo princas, nukrito ir dunkstelėjęs į grindis ištiško dar vienas apelsinas. Išgirdęs tą garsą Doranas susiraukė, tarsi krentantis vaisius būtų jį užgavęs.