— Nieko. — Simondas Templtonas pervėrė lordą Gynėją šaltu žydrų akių žvilgsniu. — Norime, kad išsinešdintum.
— Išsinešdinčiau? — Petiras apsimetė nustebęs. — Kurgi aš eisiu?
— Karalius suteikė tau Harenholo lordo titulą, — priminė Jaunasis lordas Hanteris. — To turėtų pakakti bet kuriam vyrui.
— Upių kraštams reikia lordo, — tarė senasis Hortonas Redfortas. — Riveranas apsiaustas, tarp Brakeno ir Blekvudo vyksta atviras karas, o abiejuose Trišakio krantuose laisvai šlaistosi bastūnai vogdami, žudydami ir nieko nesibaimindami. Kur tik joji, visur tyso neužkasti lavonai.
— Tavęs pasiklausius, upių kraštai atrodo nuostabiai patrauklūs, lorde Redfortai, — atsakė Petiras, — bet taip jau susiklostė, kad turiu neatidėliotinų reikalų čia. Be to, reikia pagalvoti ir apie lordą Robertą. Norite, kad tempčiausi ligotą berniuką į tą skerdynių sūkurį?
— Jo šviesybė lordas liks Slėnyje, — trumpai drūtai pareiškė Jonas Roisas. — Ketinu pasiimti berniuką drauge į Ranestouną ir užauginti jį taip, kad taptų riteriu, kuriuo būtų galėjęs didžiuotis Jonas Arinas.
— Kodėl į Ranestouną? — mąsliai paklausė Petiras. — Kodėl ne į Geležinius Ąžuolus arba į Redfortą? Kodėl ne į Longbouholą?
— Visos šios pilys taip pat tiktų, — linktelėjo lordas Belmoras, — ir jo šviesybė lordas, atėjus laikui, apsilankys jose visose.
— Šit kaip? — lyg ir truputį abejodamas tarė Petiras.
Ledi Veinvud atsiduso.
— Lorde Petirai, jei tikiesi mus supriešinsiąs, gali net nešvaistyti jėgų. Kiekvienas iš mūsų čia kalba visų vardu. Ranestounas mums visiems puikiai tinka. Lordas Jonas užaugino ir išauklėjo tris puikius savo sūnus ir yra pats tinkamiausias žmogus globoti jaunajam lordui. Meisteris Helivegas gerokai vyresnis ir labiau patyręs už tavąjį meisterį Koulmaną, tad jam geriau seksis gydyti lordo Roberto negalavimus. Ranestoune berniukas mokysis kovos meno iš Stipruolio Šerno Stouno. Niekas negalėtų svajoti apie geresnį kovų meistrą. Septonas Lukosas patars lordui Robertui dvasiniais klausimais. Be to, Ranestoune jis sutiks kitų panašaus amžiaus berniukų — tinkamesnių į draugus nei senos moterys ir samdomi kalavijuočiai, kurie dabar palaiko jam draugiją.
Petiras Beilišas pasičiupinėjo barzdą.
— Neneigiu, jo šviesybei lordui reikia tinkamos draugijos. Tačiau Eleina toli gražu nėra sena moteris. Lordas Robertas prie mano dukters labai prisirišęs ir mielai pats tai patvirtins. Be to, jau paprašiau lordą Graftoną iriordą Linderlį atsiųsti man globoti savo sūnus. Abiejų šių lordų sūnūs panašaus amžiaus kaip lordas Robertas.
Linas Korbrėjus nusijuokė:
— Pora liokajų atžalų…
— Šalia Roberto turėtų būti ir šiek tiek vyresnis vaikinukas. Kad ir daug žadantis jaunas ginklanešys. Vaikinas, kuriuo lordas Robertas galėtų žavėtis ir kurio pavyzdžiu galėtų sekti. — Petiras kreipėsi į ledi Veinvud: — Tokį vaikinuką turi Geležiniuose Ąžuoluose, miledi. Gal sutiktum atsiųsti man Haroldą Hardingą?
Šie žodžiai Aniją Veinvud, rodos, gerokai pralinksmino.
— Lorde Petirai, esi įžūliausias iš visų mano sutiktų vagių.
— Neketinu to vaikinuko grobti, — išsigynė Petiras, — tačiau būtų gerai, jeigu jiedu su Robertu susidraugautų.
Palinkęs į priekį, įsiterpė Bronzinis Jonas Roisas:
— Būtų gražu ir derama, jei lordas Robertas susidraugautų su jaunuoju Hariu. Jo šviesybė lordas taip ir padarys… Ranestoune, mano rūpesčiu, būdamas mano globotiniu ir ginklanešiu.
— Atiduok mums berniuką, — tarė lordas Belmoras. — Tada galėsi netrukdomas palikti Slėnį ir vykti į teisėtai tau priklausantį Harenholą.
Petiras šiek tiek priekaištingai nužvelgė pašnekovą.
— Ar leidi suprasti, kad neatidavęs lordo Roberto galėčiau ir nukentėti, milorde? Nesuprantu, kodėl. Mano velionė žmona, rodos, manė, kad tikroji mano vieta — čia.
— Lorde Beilišai, — vėl prabilo ledi Veinvud. — Lisa Tūli buvo Jono Arino našlė ir jo vaiko motina, ji valdė Slėnį kaip regentė. O tu… Kalbėkime atvirai: tu nesi iš Arinų giminės, o lordo Roberto gyslomis neteka tavo kraujas. Kokią įsivaizduoji turįs teisę mus valdyti?
— Rodos, pamenu, kad Lisa mane paskyrė lordu Gynėju.
Jaunasis lordas Hanteris tarė:
— Lisa Tūli iš tiesų niekada nebuvo Slėnyje sava ir neturėjo teisės mūsų valdyti.
— O kaipgi lordas Robertas? — pasiteiravo Petiras. — Ar tavo šviesybė nori pasakyti, kad ledi Lisa neturėjo teisės ir į savo sūnų?
Iki šiol tylėjęs, dabar įsiterpė ir Nestoras Roisas:
— Kadaise tikėjausi pats vesti ledi Lisą. Tokių pačių ketinimų turėjo ir lordo Hanterio tėvas, ir ledi Anijos sūnus. Korbrėjus, galima sakyti, nesitraukė nuo jos visą pusmetį. Jei ji būtų pasirinkusi kurį nors iš mūsų, niekas neginčytų to žmogaus teisės būti lordu Gynėju. Bet taip jau susiklostė, kad ledi Lisa pasirinko lordą Mažąjį Pirštą ir sūnaus globą patikėjo jam.
— Lordas Robertas — ir Jono Arino sūnus, pusbroli, — priminė Bronzinis Jonas, rūsčiai žvelgdamas į vyriausiąjį pilies valdytoją. — Jis priklauso Slėniui.
Petiras apsimetė visiškai sutrikęs.
— Lizdas — tokia pati Slėnio pilis kaip ir Ranestounas. Nebent kas nors pilį perkėlė į kitą vietą…
— Gali juokauti, kiek tau patinka, Mažasis Piršte, — atrėžė lordas Belmoras. — Berniukas vis tiek turi vykti su mumis.
— Nemalonu tave nuvilti, lorde Belmorai, bet mano įsūnis liks čia, su manimi. Kaip visi puikiai žinote, berniukas silpnos sveikatos. Tokia kelionė jį labai išvargins. Kaip jo įtėvis ir lordas Gynėjas, negaliu leisti jums pasiimti lordo Roberto.
Simondas Templtonas krenkštelėjęs tarė:
— Kiekvienas iš mūsų kalno papėdėje turi po tūkstantį karių, Mažasis Piršte.
— Ką gi, jie įkūrė stovyklą puikioje vietoje…
— Ir, jei reikės, galime sutelkti jų dar daugiau.
— Grasini man karu, sere? — nė kiek neišsigandęs paklausė Petiras.
Bronzinis Jonas pareiškė:
— Mes turime pasiimti lordą Robertą.
Akimirką atrodė, jog derybininkai atsidūrė aklavietėje, bet tuomet prabilo nuo židinio atsisukęs Linas Korbrėjus:
— Nuo visų šių kalbų man jau bloga. Jei dar klausysitės Mažojo Piršto gražbyliavimų, jis įkalbės jus nusivilkti apatinius. Šį reikalą galima sutvarkyti tik plienu.
Ir jis išsitraukė ilgąjį kalaviją.
Petiras skėstelėjo rankomis.
— Aš neginkluotas, sere.
— Padėtį nesunku pakeisti. — Nuo dulsvai pilkšvos Korbrėjaus kalavijo geležtės, tokios tamsios, kad ji Šansai priminė Ledą, didįjį tėvo kalaviją, šmaukštelėjimo žvakės liepsna ėmė virpčioti. — Tavo obuolių valgytojas turi kalaviją. Pasakyk, kad duotų jį tau arba išsitrauk tą durklą.
Eleina pamatė, kad Lotoras Brunas siekia savo kalavijo rankenos, bet geležtėms dar nesusikirtus ne juokais įtūžęs iš savo vietos pakilo Bronzinis Jonas.
— Kišk kalaviją į makštis, sere! Tu Korbrėjus, ar Frėjus? Mes čia svečiai…
Ledi Veinvud nepatenkinta pridūrė:
— Taip nedera.
— Kišk kalaviją į makštis, Korbrėjau, — pritarė ir Jaunasis lordas Hanteris. — Darai visiems mums gėdą.
— Liaukis, Linai, — ne taip griežtai papriekaištavo ir Redfortas. — Ginklu nieko nepasieksime. Grąžink Nelaimingąją Ledi į makštis.