— Mano Ledi ištroškusi kraujo, — vis dar spyriojosi seras Linas. — Kai ima šokti, jai patinka gauti bent lašą.
— Tavo Ledi troškulio nenumalšins. — Bronzinis Jonas pastojo Korbrėjui kelią.
— Lordai pareiškėjai… — nusišaipė Linas Korbrėjus. — Jums reikėjo pasivadinti šešiomis senėmis.
Įsikišęs tamsųjį kalaviją į makštis, Linas juos paliko nepraeidamas petimi pastūmė Bruną, tarsi šio tarpduryje išvis nebūtų buvę: Eleina girdėjo tolstant jo žingsnius.
Anija Veinvud ir Hortonas Redfortas susižvalgė. Hanteris iki dugno išmaukė savo taurę ir pakėlė, kad ją vėl pripiltų.
— Lorde Beilišai, — tarė seras Simondas, — turi mums atleisti už tokį jėgos parodymą.
— Turiu? — nustebęs šaltai paklausė Mažasis Pirštas. — Jūs jį čia atsivedėte, milordai.
Bronzinis Jonas pamėgino įsiterpti:
— Tikrai neketinome…
— Jūs jį čia atsivedėte. Tikrai turėčiau teisę pašaukti savo sargybinius ir visus jus suimti.
Hanteris taip staiga atsistojo, kad vos neišmušė Eleinai iš rankų siaurakaklio ąsočio.
— Pažadėjai, kad būsime saugūs!
— Taip. Džiaukitės, jog esu garbingesnis už kai kuriuos kitus. — Eleina dar niekada nebuvo girdėjusi Petiro taip piktai kalbančio. — Skaičiau jūsų pareiškimą ir išklausiau jūsų reikalavimus. Dabar išklausykite manuosius. Atitraukite savo kariuomenes nuo šio kalno. Grįžkite namo ir palikite mano sūnų ramybėje. Neneigsiu, Slėnis buvo valdomas netinkamai, bet tai buvo Lisos, o ne mano darbas. Duokite man bent metus ir pažadu, kad, lordui Nestorui padedant, nė vienas iš jūsų nebeturės kuo skųstis.
— Kalbi gražiai, — pareiškė Belmoras, — tik ar galime tavimi pasitikėti?
— Drįstate mane vadinti nepatikimu? Ne aš vykstant deryboms išsitraukiau kalaviją. Pareiškime rašote ginantys lordą Robertą, o iš tiesų neduodate jam maisto. Tai negali tęstis. Nesu karys, bet, jei nenutrauksite apsiausties, kovosiu su jumis. Be jūsų, Slėnyje yra ir kitų lordų, be to, Karaliaus Uostas taip pat atsiųs karių. Jei norite karo, pasakykite tai dabar ir Slėnis paplūs krauju.
Eleina pamatė, kad lordų pareiškėjų akyse šmėstelėjo abejonė.
— Vieneri metai — neilgas laikotarpis, — vis dar svyruodamas pasakė lordas Redfortas. — Galbūt… Jei mus patikinsi…
— Niekas iš mūsų nenori karo, — pripažino ledi Veinvud. — Ruduo baigiasi ir turime pasiruošti žiemai.
Belmoras krenkštelėjo.
— Bet po metų…
— …jei po metų neįvesiu Slėnyje tvarkos, pats pasitrauksiu iš lordo Gynėjo pareigų, — pažadėjo jiems Petiras.
— Man tai atrodo visiškai garbinga, — įsiterpė lordas Nestoras Roisas.
— Bet neturi būti jokių atsakomųjų veiksmų, — primygtinai įspėjo Templtonas. — Jokių kalbų apie išdavystę ar maištą. Turi prisiekti, kad taip nesielgsi.
— Mielai, — linktelėjo Petiras. — Noriu turėti draugų, o ne priešų. Jei pageidaujate, galiu parašyti raštą, kad jums atleidžiu. Net ir Linui Korbrėjui. Jo brolis — geras žmogus, tad nėra reikalo užtraukti nešlovę visai šiai kilmingai giminei.
Ledi Veinvud kreipėsi į savo bičiulius lordus:
— Milordai, galbūt turėtume pasitarti?
— Nėra reikalo. Ir taip aišku, kad jis laimėjo. — Bronzinis Jonas atidžiai nužvelgė Petirą Beilišą. — Man tai nepatinka, bet, rodos, išsiderėjai sau tuos vienerius metus. Geriau išnaudok šią progą, milorde. Ne visus mus pavyks apkvailinti. — Ir jis taip valdingai atidarė duris, kad vos nenuplėšė jų nuo vyrių.
Paskui vyko šiokia tokia puota, nors Petirui teko atsiprašyti, kad vaišės tokios kuklios. Vilkėdamas rusvą ir mėlyną liemenę į puotos menę įtipeno Robertas ir gana vykusiai suvaidino mažojo lordo vaidmenį. Tačiau Bronzinis Jonas to nematė; jis jau buvo pasekęs Lino Korbrėjaus pavyzdžiu, palikęs Lizdą ir pradėjęs leistis žemyn. Kiti lordai liko pilyje nakvoti.
Jis juos tiesiog užbūrė, tą vakarą gulėdama lovoje ir klausydamasi už langų kaukiančio vėjo, pagalvojo Eleina. Ji nebūtų galėjusi pasakyti, iš kur tas įtarimas, bet dingtelėjus šiai minčiai niekaip negalėjo užmigti. Eleina vartėsi lovoje nusitvėrusi tą mintį nelyginant šuo seną kaulą. Pagaliau neištvėrusi atsikėlė, apsirengė ir paliko Gretčelę miegoti vieną.
Petiras dar būdravo ir rašė laišką.
— Eleina, — nustebo jis, — mieloji. Kas taip vėlai tave čia atvijo?
— Turiu sužinoti. Kas bus po metų?
Jis padėjo ant stalo rašomąją plunksną.
— Redfortas ir Veinvud jau seni. Vienas kuris, o gal ir abu gali mirti. Gilvudą Hanterį nužudys jo broliai. Greičiausiai jaunasis Harlanas, kuris pasiuntė myriop ir lordą Eoną. Visada sakau: ką pradėjai, reikia baigti. Belmoras godus ir leisis paperkamas. Su Templtonu man teks susidraugauti. Bijau, kad Bronzinis Jonas taip ir liks priešiškai nusiteikęs, bet, jei liks vienas, didelės grėsmės nekels.
— O seras Linas Korbrėjus?
Petiro Beilišo akyse šokčiojo atsispindinčios žvakių liepsnelės.
— Seras Linas liks nesutaikomas mano priešas. Apie mane jis visuomet kalbės su panieka ir neapykanta visiems, kuriuos tik sutiks, ir ginklu prisidės prie kiekvieno sąmokslo, kuriuo bus siekiama mane nuversti.
Dabar Eleinos įtarimas virto įsitikinimu.
— Ir kaip tu jam už tokią tarnystę atsilyginsi?
Mažasis Pirštas garsiai nusijuokė.
— Auksu, berniukais ir pažadais, kuo gi dar? Seras Linas neišrankus, mieloji. Jis mėgsta auksą, berniukus ir… žudyti.
Sersėja
Karalius aikštijosi.
— Noriu sėdėti Geležiniame soste, — pareiškė jis motinai. — Džofui tu visada leisdavai.
— Džofriui buvo dvylika metų.
— Bet aš esu karalius. Sostas man priklauso.
— Kas tau taip sakė? — Sersėja giliai įkvėpė, kad Dorkasa galėtų stipriau suveržti suknios nugaros raištelius. Ji buvo stotinga mergina, gerokai stipresnė už Sinelę, bet ne tokia vikri.
Tomenas išraudo.
— Niekas.
— Niekas? Ar taip vadini savo ledi žmoną? — Karalienė nujautė, kad tikroji šio maišto kurstytoja yra Mardžerė Tairel. — Jei man meluoji, neturėsiu kitos išeities, tik pasiųsti sargybinį, kad atvestų Peitą ir iki kraujo jį nuplaktų. — Anksčiau Peitas buvo Džofrio atpirkimo ožys, o dabar — Tomeno. — Ar to nori?
— Ne, — niūriai burbtelėjo karalius.
— Kas tave taip paprotino?
Berniukas pėda brūkštelėjo per grindis.
— Ledi Mardžerė.
Jis buvo nuovokus ir suprato, kad motinai girdint „karaliene“ Mardžerės geriau nevadinti.
— Štai taip jau geriau. Tomenai, aš turiu spręsti svarbius reikalus, dalykus, kuriuos tu gerokai per jaunas suvokti. Ir man nereikia paiko berniuko, nenustygstančio Geležiniame soste už nugaros ir blaškančio dėmesį vaikiškais klausimais. Spėju, jog, Mardžerės nuomone, turėtum dalyvauti ir mano tarybos posėdžiuose, ar ne?
— Taip, — pripažino Tomenas. — Ji sako, kad turiu mokytis būti karaliumi.
— Kai būsi vyresnis, jei norėsi, galėsi dalyvauti nors ir visuose tarybos posėdžiuose, — pažadėjo jam Sersėja ir tuoj pat pridūrė: — Pamatysi, netrukus jie nusibos tau iki gyvo kaulo. Robertas per posėdžius snausdavo. — Jei tik apskritai pasivargindavo juose dalyvauti. — Jam labiau patiko medžioti su sakalais, o šį nuobodų užsiėmimą jis palikdavo senajam lordui Arinui. Ar jį prisimeni?