— Jis mirė nuo pilvo skausmų.
— Tiesa, tas vargšas žmogus mirė nuo pilvo skausmų. Kadangi taip nori mokytis, galbūt tau derėtų išmokti visų Vesteroso karalių ir jiems tarnavusių rankų vardus. Rytoj galėtum man visus juos išvardyti.
— Taip, mama, — klusniai atsakė Tomenas.
— Tu labai geras, mano berniuk.
Valdžia priklausė jai; Sersėja niekam neketino jos perleisti, kol Tomenas nebus pilnametis. Aš laukiau, tad ir jis gali palauktu Laukiau pusę savo gyvenimo. Ji apsimetė esanti klusni duktė, drovi nuotaka, nuolaidi žmona. Kentė girto Roberto grabinėjimą, Džeimio pavyduliavimą, Renlio patyčias, Veirio kikenimą ir Stanį, nepaliaujamai griežiantį ant jos dantį. Ji varžėsi su Jonu Arinu, Nedu Starku ir savo niekšingu, suktu, smurtauti linkusiu broliu neūžauga ir visą tą laiką tvardėsi sakydama sau, kad vieną gražią dieną ateis ir jos eilė. Jei Mardžerė įsivaizduoja atimsianti iš manęs šią šlovės valandą, po galais, tegul geriau atitoksta ir grįžta į tikrovę.
Ir vis dėlto rytas buvo sugadintas ir Sersėjos reikalai ėmė taisytis tik dienai baigiantis. Iki vidurdienio likusį laiką ji praleido su lordu Džailsu, palinkusi prie jo sąskaitų knygų, klausydamasi jo kosčiojimų apie žvaigždes, elnius ir drakonus. Paskui lordas Votersas atvyko pranešti, jog pirmieji trys dromonai beveik pastatyti, ir ėmė maldauti daugiau aukso, kad būtų galima laivus pabaigti ir suteikti jiems deramą prabangą. Karalienė mielai jo prašymą išpildė. Mėnuliuko linksminama, Sersėja pietavo drauge su pirklių gildijų nariais ir klausėsi jų skundų, girdi, žvirbliai šlaistosi gatvėmis ir nakvoja miesto aikštėse. Matyt, reikės pasiųsti auksinius apsiaustus, kad išvytų tuos žvirblius iš miesto, pamanė Sersėja ir tą akimirką jos ramybę sudrumstė Paišelis.
Pastaruoju metu tarybos posėdžiuose didysis meisteris būdavo itin suirzęs. Paskutiniame posėdyje jis labai skundėsi dėl vyrų, kuriuos Oranas Votersas paskyrė naujųjų dromonų kapitonais. Vadovavimą laivams Votersas buvo linkęs patikėti jaunesniems vyrams, o Paišelis pirmenybę teikė patirčiai ir primygtinai reikalavo, kad laivams vadovautų tie kapitonai, kurie liko gyvi po Juodųjų Vandenų mūšio. Paišelis juos vadino „kovų užgrūdintais ir neabejotinai ištikimais vyrais“. O Sersėja vadino juos seniais ir palaikė Voterso pusę.
— Tie kapitonai įrodė tik tiek, kad moka plaukti, — pareiškė ji. — Jokia motina neturi gyventi ilgiau už savo vaiką, o jokiam kapitonui nedera gyventi ilgiau už savo laivą.
Šis priekaištas Paišelį labai įskaudino.
Bet šiandien jis atrodė ne toks piktas: jam net pavyko baikščiai šyptelėti.
— Turiu gerų naujienų, tavo malonybe, — tarė jis. — Vimanas Manderlis pasielgė, kaip buvai liepusi, ir nukirsdino lordo Stanio Svogūnų riterį.
— Ar tikrai?
— To vyro galva ir plaštakos buvo pamautos ant mietų ir iškeltos virš Baltojo Uosto sienų. Nukirsdinimą lordas Vimanas viešai pripažįsta, o Frejai patvirtina. Jie matė galvą su svogūnu burnoje virš miesto sienų. Ir plaštakas, vienos iš kurių pirštai patrumpinti.
— Labai gerai, — linktelėjo Sersėja. — Išsiųsk Manderliui varną ir pranešk, kad dabar, kai jis įrodė mums savo ištikimybę, jo sūnus greitai grįš. — Baltasis Uostas netrukus vėl turėjo pereiti karaliaus valdžion, o Ruzas Boltonas ir jo nesantuokinis sūnus, iš pietų ir šiaurės apsupę Keilino Griovą, vis labiau veržė apsiausties žiedą. Užėmę Griovą, jie suvienys pajėgas, o tuomet išvys geležinius ir iš Toreno Kertainio, ir iš Gūdmiškio. Kai ateis laikas žygiuoti į kovą su lordu Staniu, tai turėtų paskatinti likusius Nedo Starko vėliavininkus prisiekti jiems ištikimybę.
Tuo metu pietuose Meisas Tairelis pasistatė palapinių miestelį prie Vėtrų Gūžtos ir liepė bene dviem tuzinams katapultų svaidyti akmenis į storas pilies sienas, bet kol kas jokio proveržio nepasiekė. Lordas Tairelis — tikras karys, mąsliai tarė sau Sersėja. Jo ženklas turėtų būti ant žemės sėdintis storulis vyras.
Tą popietę į dvarą atkeliavo karalienės audiencijos reikalauti paniuręs bravosiečių pasiuntinys. Sersėja būtų mielai atidėjusi šią audienciją dviem savaitėms, o dar geriau — visiems metams, bet lordas Džailsas pareiškė daugiau negalintis tvarkytis su tuo vyru, nors… karalienė palengva ėmė abejoti, ar Džailsas apskritai geba su kuo nors susitvarkyti, nebent tiktai kosėti.
Bravosietis prisistatė esąs Nohas Dimitis. Erzinantis vyras ne mažiau erzinančiu vardu. Net jo balsas erzino karalienę. Jam kalbant, Sersėja muistėsi krėsle svarstydama, ar jai dar ilgai teks kęsti valdingą Noho Dimičio toną. Jai už nugaros dunksojo Geležinis sostas, kurio spygliai ir geležtės ant grindų metė rantytus šešėlius. Soste turėjo teisę sėdėti tik pats karalius arba jo ranka. O Sersėja buvo įsitaisiusi Geležinio sosto papėdėje, mediniame paauksuotame krėsle, gausiai apkrautame tamsiai raudonomis pagalvėlėmis.
Kai bravosietis trumpam nutilo ketindamas atsikvėpti, Sersėja pasinaudojo proga.
— Tiesą sakant, šį reikalą tau reikėtų tvarkyti su lordu iždininku.
Bet tokiu atsakymu kilnusis Nohas, rodos, liko nepatenkintas.
— Su lordu Džailsu kalbėjau jau šešis kartus. Jis kosėja man į veidą ir atsiprašinėja, tavo malonybe, bet aukso neatiduoda.
— Pasišnekėk su juo septintą kartą, — maloniai pasiūlė Sersėja. — Mūsų dievams septynetas — šventas skaičius.
— Kaip matau, tavo malonybė nusiteikusi pokštauti.
— Kai pokštauju, aš šypsausi. Ar matai mane šypsantis? O gal girdi juoką? Kai juokauju, žmonės juokiasi, patikėk.
— Karalius Robertas…
— …miręs, — kaip kirviu nukirto ji. — Geležinis Krantas atgaus savo auksą, kai numalšinsime šį maištą.
Nohui Dimičiui pakako įžūlumo piktai į ją dėbtelėti.
— Tavo malonybe…
— Audiencija baigta. — Šiandien Sersėjai rūpesčių pakako. — Sere Merinai, nuvesk kilnų jį Nohą Dimitį prie durų. Sere Osmundai, gal galėtum palydėti mane į mano kambarius?
Netrukus turėjo atvykti Sersėjos svečiai, tad jai reikėjo išsimaudyti ir persirengti. Vakarienė, regis, taip pat bus nuobodi ir varginanti. Sunkus darbas valdyti karalystę, o ką jau kalbėti apie septynias…
Seras Osmundas Ketlblekas — aukštas, liesas ir apsirengęs baltais karaliaus sargybos vyro drabužiais — nusekė paskui ją laiptais. Įsitikinusi, kad jiedu vieni, Sersėja įsikibo jam į parankę.
— Sakyk, kaip sekasi tavo jaunėliui broliui?
Seras Osmundas atrodė sutrikęs.
— Na… gerai… tik…
— Kas — „tik“? — neslėpdama, kad pyktelėjo, paklausė karalienė. — Turiu pripažinti, kad dėl mūsų brangiojo Osnio mano kantrybė senka. Jau pats laikas jam tą mergelę paimti. Paskyriau jį prisiekusiuoju Tomeno skydu, kad kasdien kuo daugiau laiko galėtų praleisti su Mardžere. Jis jau turėjo nuskinti tą rožę. O gal mažoji karalienė akla ir nepastebi jo žavesio?
— Žavesio jam tikrai netrūksta. Šiaip ar taip, juk jis — Ketlblekas. Maldauju atleisti… — Seras Osmundas pirštais persibraukė juodus riebaluotus plaukus. — Kliūtis yra ji pati.
— Kodėl? — Karalienė jau ėmė abejoti, ar teisingai pasielgė pasirinkusi serą Osnį. Galbūt Mardžerei labiau būtų patikęs kitas vyras. Kad ir Granas Votersas sidabriškais plaukais arba augalotas ir stiprus vaikinasy toks kaip seras Taladas. — Gal mergelė labiau linktų prie kito vaikino? Gal jai nepatinka tavo brolio veidas?
— Osnio veidas jai patinka. Jis pasakojo, kad prieš dvi dienas Mardžerė pirštais lietė jo randus. Ir paklausė: „Kokia moteris tave taip išgražino?“ Osnis niekada neužsiminė, jog tai moters darbas, bet Mardžerė kažkaip suprato. Gal jai kas nors pasakė. Jis sako, jog, kai jiedu šnekasi, ji visada jį liečia. Pataiso jam nusislinkusią apsiausto segę, nubraukia nuo kaktos plaukus ir panašiai. O vieną kartą šaudykloje Mardžerė paprašė, kad Osnis jai parodytų, kaip laikyti didlankį, tad jam teko ją apglėbti. Osnis pasakoja jai nešvankius anekdotus, o ji juokiasi ir atsilygina jam dar nešvankesniais. Ne, ji jo geidžia, aiškiai matyti, bet…