— Bet? — tarstelėjo Sersėja ragindama Osmundą kalbėti toliau.
— Jie niekada nelieka vieni du. Beveik visą laiką su jais būna ir karalius arba, kai jo nėra, kas nors kitas. Dvi Mardžerės kompanionės kartu su ja miega vienoje lovoje — kiekvieną naktį vis kitos. Kitos dvi atneša jai pusryčius ir padeda apsirengti. Mardžerė meldžiasi su savo septone, skaito drauge su savo pussesere Elinora, dainuoja su pussesere Ala, siuva su pussesere Mega. Kai nevyksta į medžioklę sakalais su Džeme Fosovėj ir Mere Krein, tuomet žaidžia žaidimą „Paimk mano pilį“ su mažąja ledi Bulver. Ji niekada nej odinėj a, bet visuomet turi palydą: keturias arba penkias kompaniones ir bent keliolika sargybinių. Be to, aplink ją visuomet sukiojasi vyrai, net ir Mergelių bokšte.
— Vyrai? — Tai jau buvo šis tas. Vyrų draugijoje galėjo rastis įvairių galimybių. — Prašau, papasakok man, kokie tie vyrai?
Seras Osmundas atsainiai gūžtelėjo.
— Dainiai. Dėl dainių, žongliruotojų ir visokių akrobatų Mardžerė tiesiog kraustosi iš proto. Riteriai sekioja paskui jos pusseseres varvindami seilę. Osnis sako, kad blogiausias iš visų — seras Taladas. Tas ilgšis kvailys, rodos, niekaip neapsisprendžia, ar geidžia Elinoros, ar Alos, bet žino, jog geidžia aistringai. Dar ateina dvyniai Redvainai. Seilius atneša gėlių ir vaisių, o Siaubas groja liutnia. Osnis pasakoja, kad net smaugiamos katės kniaukimas mielesnis ausiai už tą muziką. Be to, po kojomis amžinai painiojasi dar ir tas vyrukas iš Vasaros salų.
— Džalabaras Kso? — pašaipiai prunkštelėjo Sersėja. — Greičiausiai maldauja jos duoti aukso ir kalavijų, kad galėtų atsikovoti savo tėvynę.
Nors apsikarstęs brangenybėmis ir apsikaišęs plunksnomis, iš tiesų Kso buvo tik kilmingas elgeta. Robertas galėjo nusikratyti jo įkyrumo visiems laikams ištaręs vieną ryžtingą: „Ne“, — bet mintis užkariauti Vasaros salas storžieviui ir girtuokliui Sersėjos vyrui labai patiko. Be abejo, jis svajojo apie rusvaodes moteris, nuogas po savo plunksnų apsiaustais, su juodais kaip anglis krūtų speneliais. Užuot pasakęs: „Ne“, — Robertas vis sakydavo: „Ateinančiais metais“, — tik… tie metai taip ir neateidavo.
— Negaliu pasakyti, ar jis ko nors maldauja, tavo malonybe, — atsakė seras Osmundas. — Osnis sako, kad jis moko juos Vasaros salų kalbos. Ne Osnį, o kara… Tai yra tą merginą ir jos pusseseres.
— Vasaros salų kalba prabilusi kumelė tikrai labai visus nustebins, — šaltai tarė karalienė. — Pasakyk broliui, kad kalavijo ašmenis turėtų gerai išgaląstus. Ką nors sugalvosiu ir netrukus suteiksiu jam progą užsėsti ant tos kumelaitės, gali tuo neabejoti.
— Pasakysiu, tavo malonybe. Jis nekantrauja pajodinėti, nemanyk, kad to pasijodinėjimo nenori. Kumelaitė tikrai graži.
Jis nekantrauja joti ant manęs, kvaily, pagalvojo karalienė. O iš Mardžerės jam nieko nereikia, tik jai tarp kojų slypinčio lordo titulo. Kad ir kaip ji mėgo Osmundą, šis kartais atrodydavo toks pat bukaprotis kaip ir velionis Robertas. Tikiuosi, jo kalavijas greitesnis už protą. Vieną gražią dieną Tomenui gali to kalavijo prireikti.
Jiedviem einant per kiemą ir žingsniuojant sugriuvusio Rankos bokšto metamu šešėliu, staiga nusirito garsių ir džiaugsmingų šūksnių banga. Kitame kiemo gale kažkoks ginklanešys atakavo mokomąjį taikinį ir pataikė į skersinę siją, kuri ėmė suktis. Susižavėjimo šūksniai sklido iš Mardžerės Tairel ir jos vištų lūpų. Daug triukšmo dėl nieko. Gali pamanyti, kad berniukas laimėjo riterių turnyrų. Bet po akimirkos Sersėja labai nustebo pamačiusi, kad tai Tomenas, raitas ant kovos žirgo, užsivilkęs paauksuotus šarvus.
Karalienei neliko nieko kito, tik prisiversti nusišypsoti ir eiti pasižiūrėti sūnaus. Ji priėjo prie Tomeno tą akimirką, kai Gėlių riteris padėjo jam išlipti iš balno. Berniukas vos gaudė kvapą ir atrodė labai susijaudinęs.
— Matėte? — klausė jis visų. — Viską padariau taip, kaip patarė seras Loras. Ar matei, sere Osni?
— Mačiau, — linktelėjo Osnis Ketlblekas. — Puikus reginys.
— Balne laikaisi tvirčiau už mane, valdove, — įsiterpė seras Dermotas.
— Dar ir ietį sulaužiau. Girdėjai, sere Lorai?
— Ji pokštelėjo garsiai kaip griaustinis. — Baltas sero Loro apsiaustas ties petimi buvo susegtas nefrito ir aukso rože, o vėjas gražiai plaikstė rudas jo garbanas. — Puikiai jojai, bet vieno karto nepakanka. Rytoj turi tai pakartoti. Turi joti kasdien, kol kiekvienas smūgis užtikrintai pasieks tikslą, o ietis taps tavo rankos tąsa.
— Aš to ir trokštu.
— Buvai nuostabus. — Mardžerė priklaupė, pabučiavo karaliui į skruostą ir apglėbė jam pečius. — Būk atsargus, broli, — įspėjo ji Lorą. — Manau, po kelerių metų mano narsuolis vyras išvers tave iš balno.
Jai pritarė visos trys pusseserės, o bjaurybė mažoji Bulver ėmė straksėti skanduodama:
— Tomenas bus nugalėtojas, nugalėtojas, nugalėtojas!
— Kai užaugs, — atšaldė visas jas Sersėja.
Šypsenos nuvyto tarsi šalnos pakąstos rožės. Pirmoji atitoko ir priklaupė septonė raupų randais nusėtu veidu. Jos pavyzdžiu pasekė ir kitos, išskyrus mažąją karalienę ir jos brolį.
Tomenas, rodos, nepastebėjo, kad atmosfera staiga atšalo.
— Ar matei mane, mama? — vis dar nesitverdamas iš laimės paklausė jis. — Smūgiuodamas į skydą sulaužiau savo ietį ir išvengiau maišo!
— Žiūrėjau į tave iš kito kiemo galo. Puikiai pasirodei, Tomenai. Nieko kito iš tavęs ir nesitikėjau. Riterių turnyras tau įaugęs į kraują. Vieną gražią dieną valdysi turnyro areną kaip ir tavo tėvas.
— Joks riteris prieš jį neatsilaikys, — droviai šyptelėjusi pritarė karalienei Mardžerė Tairel. — Tik nežinojau, kad karalius Robertas buvo toks patyręs riterių turnyrų dalyvis. Prašau, papasakok mums, tavo malonybe, kokius turnyrus jis laimėjo? Kokius garsius riterius išvertė iš balno? Neabejoju, jog karaliui tikrai patiks išgirsti apie tėvo pergales.
Sersėjos sprandu plūstelėjo karščio banga. Mergina ją pričiupo. Tiesą sakant, riterių turnyrams Robertas Barateonas buvo gana abejingas. Labiausiai jam patiko bendros kautynės, kuriose buku kirviu arba kūju galėjo iki kraujo sumušti kitus vyrus. Kalbėdama apie riterių turnyrus, ji turėjo omenyje Džeimį. Paprastai taip neužsimirštu.
— Robertas laimėjo riterių turnyrą prie Trišakio, — neturėdama kitos išeities pasakė Sersėja. — Jis išmušė iš balno princą Reigarą ir paskelbė mane savo meilės ir grožio karaliene. Stebiuosi, kad nežinai šios istorijos, martele. — Ji nepaliko Mardžerei laiko atsakymui sugalvoti. — Sere Osmundai, būk geras, padėk mano sūnui nusivilkti šarvus. Sere Lorai, prašyčiau eiti su manimi. Reikia pasikalbėti.
Gėlių riteriui neliko nieko kita, tik sekti paskui karalienę kaip klusniam šunyčiui. Sersėja palaukė, kol jiedu priėjo vingiuotus laiptus, o tada paklausė:
— Kas visa tai sugalvojo?
— Mano sesuo, — pripažino jis. — Seras Taladas, seras Dermotas ir seras Portiferis treniravosi pratybų lauke ir karalienė pasiūlė, kad jo malonybė taip pat pamėgintų.