Jis vadina Mardžerę karaliene norėdamas mane suerzinti.
— O ką darei tu?
— Pagelbėjau jo malonybei užsivilkti šarvus ir parodžiau, kaip reikia laikyti ietį, — atsakė jis.
— Tas žirgas Tomenui buvo gerokai per didelis. O jei jo malonybė būtų nukritęs? O jei smėlio maišas būtų į košę sutrynęs jam galvą?
— Mėlynės ir kruvinos lūpos — riterio dalia.
— Pradedu suprasti, kodėl tavo brolis luošas. — Sersėja su malonumu pamatė, kad sero Loro šypsena staiga išblėso. — Galbūt mano brolis nepaaiškino, kokios yra tavo pareigos, sere? Privalai ginti mano sūnų nuo priešų. O ruošti jį riterystei — kovų meistro darbas.
— Po to, kai buvo nužudytas Aronas Santagaras, Raudonojoje pilyje kovų meistro nėra, — šiek tiek priekaištingai atsakė seras Loras. — Jo malonybei jau beveik devyneri, jis trokšta mokytis. Sulaukęs tokio amžiaus, jis jau turėtų būti ginklanešys. Kam nors reikia jį mokyti.
Kas nors jį ir mokys, bet tik ne tu.
— Prašyčiau pasakyti, pas ką tu tarnavai ginklanešiu? — meiliai paklausė Sersėja. — Pas lordą Renlį, ar ne?
— Taip, tokia garbė man teko.
— Taip ir maniau. — Sersėja jau seniai buvo atkreipusi dėmesį, kokie tvirti tarpusavio ryšiai užsimegzdavo tarp ginklanešių ir riterių, kuriems pastarieji tarnaudavo. Ir nenorėjo, kad Tomenas taip suartėtų su Loru Taireliu. Gėlių riteris negalėjo būti sektinas pavyzdys jokiam berniukui. — Aš truputį apleidau savo pareigas. Rūpindamasi karalystės valdymu, kariaudama ir gedėdama tėvo, pamiršau labai svarbų reikalą ir nepaskyriau kovų meistro. Bet tuoj pat šią klaidą ištaisysiu.
Seras Loras nusibraukė ant kaktos užkritusią rudų garbanotų plaukų sruogą.
— Jos malonybė neras vyro, valdančio kalaviją ir ietį geriau už mane.
Ak, nuo kuklumo jis tikrai nemirs…
— Tomenas — tavo karalius, o ne ginklanešys. Tavo pareiga prireikus kovoti už jį ir mirti. Tik tiek.
Sersėja paliko jį stovėti ant pakeliamojo tilto, po kuriuo ėjo išdžiūvęs griovys geležinių smaigų prismaigstytu dugnu, ir į Meigoro tvirtovę įžengė viena. Kur aš rasiu kovų meistrų? — lipdama į savo kambarius svarstė ji. Atmetusi sero Loro siūlymą, kreiptis šiuo klausimu į kurį nors kitą karaliaus sargybos riterį karalienė nedrįso; tai būtų prilygę druskai ant žaizdos ir labai užrūstinę Haigardeną. Gal tiktų seras Taladas? Arba seras Dermotas? Kas nors turėtų tikti… Tomenas vis labiau mėgo savo naująjį prisiekusį skydą, tačiau pasirodė, jog tvarkant Mergelės Mardžerės reikalą Osnis nėra toks mitrus, kaip ji tikėjosi, o jo broliui Osfrydui ji buvo numačiusi kitas pareigas. Dabar Sersėja beveik gailėjosi, kad Skalikas visiškai pašėlo. Šiurkštus Sandoro Kligeino balsas ir nudegęs veidas visuomet varydavo Tomenui siaubą, be to, Kligeino rūstumas būtų buvusi puiki atsvara galantiškam Loro Tairelio riteriškumui.
Aronas Santagaras buvo dornietis, mąstė Sersėja. Galėčiau nusiųsti savo žmogų į Domų. Tarp Saulės Ieties ir Haigardeno — šimtmečius besitęsiantis karas ir upės pralieto kraujo. Taip, dornietis man puikiai tiktų. Dome turėtų būti savo amatų išmanančių kalavijuočių.
įžengusi į saulėtąją menę, joje Sersėja rado prie lango sėdintį ir skaitantį lordą Kiburną.
— Tavo malonybe, turiu kelias naujienas.
— Vėl sąmokslai ir išdavystės? — pasiteiravo Sersėja. — Diena buvo ilga ir varginanti. Pasistenk kalbėti trumpiau.
Jis užjaučiamai šyptelėjo.
— Kaip įsakysi. Sklinda kalbos, kad Tirošio archonas pasiūlė Lysui nutraukti prekybinį karą ir pateikė savo sąlygas. Taip pat sklando gandai, jog Myras ketina stoti į karą Tirošio pusėje, tačiau be Auksinio būrio myriečiai negali tikėtis…
— Man nerūpi, ko gali tikėtis myriečiai. — Laisvieji miestai nuo seno tarpusavyje kariavo. Jų nesibaigiančios išdavystės ir sudaromos sąjungos Vesterosui visiškai nieko nereiškė. — Gal turi svarbesnių žinių?
— Vergų sukilimas Astapore, rodos, persimetė į Miriną. Jūreiviai iš keliolikos laivų kalba apie drakonus…
— Apie harpijas. Mirine drakonai vadinami harpijomis. — Sersėja prisiminė tai, tik nežinojo, iš kur. Mirinas buvo pasaulio krašte, toli į rytus nuo Valyrijos. — Tegul sau vergai maištauja. Kas man darbo? Vesterose vergų neturime. Ar tai jau viskas?
— Dar yra naujienų iš Domo, kurios tavo malonybę galbūt labiau sudomins. Princas Doranas įkalino serą Deimoną Sendą, pavainikį, kadaise tarnavusį Raudonosios Angies ginklanešiu.
— Prisimenu jį. — Seras Deimonas buvo vienas iš Dorno riterių, atlydėjusių princą Oberiną į Karaliaus Uostą. — Ką jis padarė?
— Reikalavo paleisti princo Oberino dukteris.
— Na ir kvailys…
— Be to, — pridūrė lordas Kiburnas, — kaip praneša mūsų draugai Dome, Dėmėtojo Miško riterio duktė gana netikėtai susižadėjo su lordu Estermontu. Tą patį vakarą ji buvo išsiųsta į Grynstouną ir sklinda kalbos, kad jiedu su Estermontu jau susituokė.
— Tokią skubą paaiškintų pilve augantis benkartas. — Sersėja ėmė vynioti ant piršto savo plaukų garbaną. — Kiek metų droviajai nuotakai?
— Dvidešimt treji, tavo malonybe. O lordui Estermontui…
— …turėtų būti apie septyniasdešimt, žinau.
Estermontai buvo giminaičiai jos velionio vyro Roberto, kurio tėvas vedė vieną iš Estermontu merginų — matyt, kilus gašlumo priepuoliui arba aptemus protui. Kai Sersėja tekėjo už karaliaus, Roberto ledi motina buvo seniai mirusi, tačiau abu jos broliai atvyko į vestuves ir pusę metų trainiojosi pilyje. Vėliau Robertas primygtinai reikalavo atsilyginti už šį mandagumą ir apsilankyti Estermonte, nedidukėje kalnuotoje saloje netoli Rūstybės kyšulio. Grynstoune, pagrindinėje Estermontu giminės pilyje, Sersėja praleido dvi drėgnas, šaltas ir niūrias savaites, ir tai buvo pačios ilgiausios savaitės jos gyvenime. Vos išvydęs tą pilį, Džeimis praminė ją „Grynšūdžiu“ ir netrukus taip ją vadino ir Sersėja. Tas dienas ji praleido žiūrėdama, kaip jos vyras karalius medžioja su sakalais, dalyvauja tradicinėje medžioklėje, geria su savo dėdėmis ir „Grynšūdžio“ kieme iki sąmonės netekimo talžo savo pusbrolius pratyboms skirta kuoka.
Be to, ten dar buvo ir pusseserė, storuliuke našlė didelėmis kaip melionai krūtimis, kurios vyras ir tėvas buvo žuvę per Vėtrų Gūžtos apsiaustį. „Jos tėvas buvo man geras, — pasakė Sersėjai Robertas, — ir, kai buvome maži, mudu drauge žaisdavome.“ Netrukus Robertas ir vėl ėmė su ja „žaisti“. Kai tik Sersėja sumerkdavo akis, karalius vogčia eidavo guosti vargšės nelaimingos našlės. Vieną naktį ji paprašė Džeimio, kad pasektų Robertą, ir jos įtarimai pasitvirtino. Grįžęs brolis Sersėjos paklausė, ar norinti, kad jis Robertą nužudytų. „Ne, — papurtė galvą ji, — bet noriu jam įtaisyti ragus.“ Jai patiko manyti, kad tą naktį jiedu su Džeimiu pradėjo Džofrį.
— Eldonas Estermontas vedė penkiomis dešimtimis metų jaunesnę žmoną, — tarė ji Kiburnui. — Kodėl tai mane turėtų dominti?
Jis gūžtelėjo.
— Nesakau, kad turėtų, bet… ir Deimonas Sendas, ir ta Santagarų mergina artimai bendravo su princo Dorano dukteria Ariana — bent jau dorniečiai nori mus tuo įtikinti. Galbūt tai visiškai nieko nereiškia, tačiau manau, jog tavo malonybė turėtų tai žinoti.