— Dabar jau žinau. — Sersėjos kantrybė seko. — Ar turi dar kokių nors naujienų?
— Tik vieną. Bet tai smulkmena. — Kiburnas tarsi atsiprašydamas šyptelėjo ir papasakojo Sersėjai apie lėlių vaidinimą, kurį pastaruoju metu labai pamėgo miesto prastuomenė. Tame vaidinime žvėrių karalystę valdė orūs ir išdidūs liūtai. — Tame išdavikiškame vaidinime liūtai-lėlės ilgainiui tampa godūs ir pasipūtę, o paskui ima ryti savo pavaldinius. Tauriajam elniui pasipriešinus, liūtai sudrasko ir jį, be to, dar užriaumoja, kad tai — jų, kaip galingiausių iš visų žvėrių, teisė.
— Ir viskas? — pralinksmėjusi paklausė Sersėja. Teisingai suprastas, tas vaidinimas galėjo būti gera pamoka visiems.
— Ne, tavo malonybe. Vaidinimo pabaigoje iš kiaušinio prasikala drakonas ir praryja visus liūtus.
Vaidinimas su tokia pabaiga buvo jau ne paprastas akiplėšiškumas, o išdavystė.
— Besmegeniai kvailiai. Tik visiški bukapročiai gali rizikuoti savo galvomis dėl medinio drakono. — Ji susimąstė. — Nusiųsk į tuos vaidinimus savo šnabždūnus, tegul įsidėmi, kas juos žiūri. Jei tarp žiūrovų bus kilmingų ir įtakingų vyrų, noriu žinoti jų vardus.
— Ar galiu drįsti paklausti, kokia bausmė jų lauktų?
— Kiekvienas kilmingas ir įtakingas vyras gaus baudą. Pusės turto netektis jiems bus gera pamoka, papildys mūsų iždą, o nusižengėlių iki galo nesužlugdys. Tie, kurie neišgalės susimokėti, praras akį už tai, kad žiūri išdavikiškus vaidinimus. O lėlininkų laukia kirvis.
— Lėlininkai keturi. Galbūt tavo malonybė galėtų du iš jų atiduoti man saviems tikslams? Ypač tiktų moterys…
— Daviau tau Sinelę, — griežtai atkirto karalienė.
— Deja… Vargšė mergina gana… išsekusi.
Sersėja net nenorėjo to prisiminti. Ta mergina nusekė paskui ją nieko bloga neįtardama, manydama, kad jai teks patarnauti ir pilstyti vyną. Net kai Kiburnas grandine sukaustė jai riešą, Sinelė, rodos, nieko nesuprato. Dar ir dabar karalienei buvo nesmagu tai prisiminti. Celėse labai šalta. Ten net deglų liepsna virpčioja. O ta bjaurybė tamsoje taip rėkė…
— Gerai, moterį gali pasiimti. Jei nori, ir abi. Bet pirmiausia noriu išgirsti vardus.
— Kaip įsakysi…
Kiburnas išėjo.
Lauke leidosi saulė. Dorkasa paruošė Sersėjai vonią. Karalienė mėgavosi pasinėrusi į šiltą vandenį ir mąstė, ką pasakys vakarienės susirinkusiems svečiams, tik staiga pro duris įvirto Džeimis ir liepė Džoslinai su Dorkasa išeiti iš kambario. Jos brolis toli gražu neatrodė nepriekaištingai ir dvokė arkliu. Su juo buvo ir Tomenas.
— Mieloji sese, — prabilo jis, — karalius reikalauja pasikalbėti.
Kubilo vandens paviršiuje plūduriavo auksinės Sersėjos garbanos. Kambaryje tvyrojo garai. Jos skruostu ritosi prakaito lašas.
— Tomenai, — apsimestinai meiliai paklausė ji, — ko dabar nori?
Berniukui tas tonas buvo pažįstamas. Jis susigūžė.
— Jo malonybė nori rytoj gauti savo šyvą ristūną, — atsakė už Tomeną Džeimis. — Karybos pamokai.
Sersėja atsisėdo kubile.
— Nebus jokios karybos pamokos.
— Bus. — Tomenas papūtė apatinę lūpą. — Privalau jodinėti kasdien.
— Ir jodinėsi, — linktelėjo karalienė, — kai tik turėsi tikrą kovų meistrą, kuris toms pamokoms vadovaus.
— Nenoriu tikro kovų meistro. Noriu sero Loro.
— Per daug tą jaunuolį garbini. Žinau, tavo mažoji žmona prigrūdo tau galvelę paikų minčių apie brolio šaunumą, bet Osmundas Ketlblekas tris kartus geresnis riteris už serą Lorą.
Džeimis nusijuokė.
— Tik ne tas Osmundas Ketlblekas, kurį pažįstu.
Sersėja mielai būtų brolį pasmaugusi. Gal reikėtų įsakyti serui Lorui, kad leistųsi sero Osmundo išverčiamas iš balno? Tada Tomenas atsikratytų visų iliuzijų. Pasūdyk saldžių tešlų, sugėdyk didvyrį ir abu iš karto sukris.
— Ketinu pasikviesti dornietį, kad tave mokytų, — tarė ji. — Dorniečiai patys geriausi kovotojai visoje karalystėje.
— Netiesa, — paprieštaravo Tomenas. — Šiaip ar taip, nenoriu jokio paiko dorniečio, noriu sero Loro. Tai — įsakymas.
Džeimis vėl nusijuokė. Jis man visai nepadeda. Ar jam tai atrodo juokinga? Karalienė piktai tėkštelėjo vandens paviršių.
— Gal pasiųsti atvesti Peito? Man neįsakinėsi. Aš esu tavo motina.
— Taip, bet aš — karalius. Mardžerė sako, kad visi turi daryti tai, ką liepia karalius. Noriu, kad rytoj būtų pabalnotas mano šyvas ristūnas ir seras Loras vadovautų mano karybos pamokai. Dar noriu kačiuko ir nenoriu valgyti burokų. — Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės.
Džeimis tebesijuokė. Karalienė į jį nekreipė dėmesio.
— Tomenai, eikš čia. — Berniukui žingtelėjus atatupstam, karalienė atsiduso. — Bijai manęs? Karalius neturėtų rodyti baimės. — Nuleidęs akis, vaikas prisiartino prie kubilo su vandeniu. Ištiesusi ranką, Sersėja paglostė auksines jo garbanas. — Nors ir karalius, bet vis tiek dar esi mažas berniukas. Kol užaugsi, tavo vardu karalystę valdysiu aš. Tu išmoksi karybos paslapčių, pažadu. Bet ne iš Loro. Karaliaus sargybos vyrai turi svarbesnių pareigų, nei žaisti su vaikais. Paklausk lordo vado. Argi aš ne teisi, sere?
— Taip, jie turi labai svarbių užduočių. — Džeimis vos pastebimai šyptelėjo. — Kad ir jodinėti aplink gynybines miesto sienas.
Tomeno akyse ėmė tvenktis ašaros.
— Ar galiu bent jau gauti kačiuką?
— Galbūt, — nusileido Sersėja. — Su sąlyga, kad daugiau negirdėsiu tų nesąmonių apie karybos pamokas. Ar pažadi, kad apie tai neužsiminsi?
Vaikas padu pabrūžino grindis.
— Pažadu.
— Gerai. O dabar eik sau. Tuoj atvyks mano svečiai.
Tomenas pasisuko eiti, bet, prieš palikdamas kambarį, atsigręžė ir pridūrė:
— Kai būsiu visateisis karalius, įstatymu uždrausiu valgyti burokus.
Sersėjos brolis stumtelėjo duris bige ir jas uždarė.
— Tavo malonybe, — tarė jis, kai jie su Sersėja liko vieni. — Kaip tik svarsčiau… Ar tu girta, ar tiesiog kvaila?
Karalienė vėl pliaukštelėjo ranka per vandenį ir šį kartą jo purslai aptaškė Džeimiui kojas.
— Galvok, ką šneki, nes kitaip…
— …kas? Vėl išsiusi mane apžiūrėti gynybinių miesto sienų? — Jis atsisėdo ir per kulkšnis sukryžiavo kojas. — Prakeiktos tavo sienos sveikutėlės. Šliaužte prašliaužiau kiekvieną jų colį ir žvilgtelėjau pro visus septynerius vartus. Geležinių vartų vyriai surūdiję, o Karaliaus ir Purvo vartus reikia keisti: nuo Stanio taranų jie gerokai nukentėjo. Sienos stiprios kaip visuomet, tik… galbūt karalienė pamiršo, jog mūsų bičiuliai iš Haigardeno yra šiapus miesto sienų?
— Aš nieko nepamirštu, — atsakė jam karalienė, prisiminusi keistą auksinę monetą su ranka vienoje ir pamiršto karaliaus galva kitoje pusėje. Iš kur tokia šlykšti vargo pelė kaip požeminio kalėjimo sargas galėjo gauti tokią monetą, kokią jie aptiko paslėptą po naktiniu puodu? Iš kur pas tokį žmogų kaip Rugenas atsirado senojo Haigardeno aukso?
— Pirmą kartą girdžiu, jog ketini ieškoti naujo kovų meistro. Ieškosi jo ilgai ir sunkiai, kol rasi tokį, kuris kautųsi geriau už Lorą Tairelį. Seras Loras yra…
— Žinau, kas jis toks. Ir neleisiu, kad sukiotųsi aplink mano sūnų. Geriau primink serui Lorui jo pareigas. — Vanduo kubile palengva vėso.