— Jis žino savo pareigas ir yra geriausias ietininkas…
— Tu buvai geresnis, kol nepraradai plaštakos. Ir seras Baristanas, kai buvo jaunas. Kaip lygūs su lygiu su juo būtų galėję pasigalynėti ir Arturas Deinas, ir princas Reigaras. Ir nepliaukšk man tų nesąmonių, koks smarkus karys yra ta Haigardeno gėlė. Jis dar visai jaunas.
Sersėja jau pavargo nuo Džeimio mėginimų ją perkalbėti. Niekas niekada nemėgindavo perkalbėti jos tėvo. Kai kalbėdavo Taivinas Lanisteris, vyrai jo įsakymus tiesiog vykdydavo. Kai prabildavo Sersėja, jie manė galintys jai patarinėti, prieštarauti ir nepaklustu Tai dėl to, jog esu moteris. Dėl to, kad negaliu stoti prieš juos su kalaviju rankoje. Net Robertą jie gerbė labiau už mane, nors Robertas buvo besmegenis girtuoklis. Sersėja neketino kęsti tokio elgesio, juolab tokio Džeimio elgesio. Turiu jo atsikratyti, ir kuo greičiau. Kadaise ji svajojo, kad jie kartu galėtų valdyti Septynias Karalystes, bet dabar Džeimis labiau trukdė, nei padėjo.
Sersėja išlipo iš kubilo. Vanduo žliaugė jos kojomis ir lašėjo nuo plaukų.
— Kai man reikės tavo patarimo, paprašysiu. Palik mane vieną, sere. Turiu apsirengti.
— Žinau, vakarienės atvyksta tavo svečiai. Kokį sąmokslą dabar sumanei? Jų tiek daug, kad visų nepamenu.
Džeimio žvilgsnis nukrypo į šlapius, varvančius sesers gaktos plaukus.
Jis manęs vis dar geidžia.
— Sielvartauji dėl to, ko netekai, broli?
Džeimis pakėlė akis.
— Ir aš tave myliu, mieloji sese. Bet tu kvailė. Graži auksaplaukė kvaiša.
Sersėja neteko žado. Grynstoune, tą naktį, kai pasėjai mano įsčiose Džofą, vadinai mane meilesniais žodžiais, dingtelėjo jai.
— Išeik.
Karalienė atsuko Džeimiui nugarą ir klausėsi, kaip jis išeina, kaip rankos bige mėgina atidaryti duris.
Kol Džoslina rūpinosi, kad viskas būtų paruošta vakarienei, Dorkasa padėjo karalienei apsivilkti naują suknią. Ji buvo dryžuota, pasiūta iš blizgančio žalio atlaso ir prabangaus juodo aksomo, o virš korsažo puikavosi įmantrūs myrietiški nėriniai. Myrietiški nėriniai buvo brangūs, tačiau karalienė visuomet privalėjo atrodyti puikiai, o netikėlės skalbėjos sugadino kelias jos suknias — šios susitraukė ir nebetiko. Už tokį lengvabūdiškumą Sersėja būtų liepusi jas nuplakti, bet Tena įkalbėjo ją tų nelaimėlių pasigailėti.
— Prasčiokai labiau tave mylės, jei būsi atlaidi, — paaiškino ji, tad Sersėja rado ne tokį žiaurų sprendimą: liepė suknių kainą išskaičiuoti skalbėjoms iš atlyginimo.
Dorkasa padavė karalienei sidabruotą veidrodį. Labai gerai, pagalvojo ji, šypsodamasi savo atspindžiui. Ji džiaugėsi, kad gedulas baigėsi. Vilkėdama juodais drabužiais ji atrodė labai išblyškusi. Gaila, kad vakarieniausiu ne su ledi Meriveter. Diena buvo labai ilga, o Tenos sąmojis ją pralinksmindavo. Tokios mėgstamos draugės Sersėja neturėjo nuo Melaros Heterspun laikų, bet Melara pasirodė esanti godi intrigantė, puoselėjusi jos visuomeninei padėčiai nederamas mintis. Neturėčiau blogai apie ją galvoti. Ji mirusi, nuskendusi, be to, tai ji išmokė mane niekada nepasitikėti niekuo, išskyrus Džeimį.
Kai Sersėja įžengė į saulėtąją menę ir prisidėjo prie svečių, šie jau buvo ėmę vaišintis prieskoniais paskanintu vynu. Ledi Falisė ne tik atrodo kaip žuvis, bet kaip žuvis ir geria, pagalvojo ji, pamačiusi pustuštį siaurakaklį ąsotį.
— Mieloji Falise! — šūktelėjo Sersėja ir pabučiavo moterį į skruostą. — Ir narsusis sere Balmanai! Kai išgirdau apie jūsų brangiosios motinos nelaimę, nepaprastai susijaudinau. Kaip gyvuoja mūsų ledi Tanda?
Ledi Falisė, rodės, tuoj apsipils ašaromis.
— Tavo malonybė labai gera, kad to klausia. Meisteris Frenkenas sako, kad krisdama ji susitrupino klubikaulį. Jis padarė viską, ką galėjo. Dabar mes meldžiamės, bet…
Galite melstis kiek tinkami, vis tiek dar nepasikeitus mėnuliui ji mirs. Tokios senos moterys kaip Tanda Stokvort, susilaužiusios klubikaulį, neišgyvendavo.
— Ir aš prisidėsiu maldomis, — pažadėjo Sersėja. — Lordas Kiburnas man sakė, jog Tanda nukrito nuo arklio.
— Jai bejojant trūko balno pavarža, — pasakė seras Balmanas Birčas. — Arklininkas turėjo matyti, kad diržas nudilęs. Mes jį nubaudėme.
— Tikiuosi, kad griežtai. — Karalienė atsisėdusi mostu pakvietė vėl sėstis ir svečius. — Gal norėtum dar vienos prieskoniais pagardinto vyno taurės, Falise? Rodos, pamenu, kad visada jį mėgai.
— Kaip malonu, kad tai prisimeni, tavo malonybe.
Kaip būčiau galėjusi pamiršti? — pagalvojo Sersėja. Džeimis sakė, girdi, stebuklas, kad tu dar nesišlapini tuo prieskoniais pagardintu vynu.
— Kaip sekėsi kelionė?
— Ne kažin kaip, — pasiskundė Falisė. — Beveik visą dieną lijo. Tikėjomės pernakvoti Rosbyje, bet jaunasis lordo Džailso globotinis atsisakė priimti mus į svečius. — Ji niekinamai prunkštelėjo. — Prisimink mano žodžius: kai Džailsas mirs, tas prastos kilmės niekšas pabėgs su visu auksu. Jis gal net mėgins reikšti pretenzijas į žemes ir lordo titulą, nors pagal įstatymus po Džailso mirties Rosbis turi atitekti mums. Mano ledi motina buvo antrosios jo žmonos teta, o aš — antros eilės Džailso pusseserė.
Ar jūsų ženklas — ėriukas, ar besotė beždžionė, miledi? — vėl pagalvojo Sersėja.
— Visą laiką, kiek pažįstu lordą Džailsą, jis, rodos, jau viena koja karste, o vis dėlto tebėra su mumis ir, tikiuosi, dar daug metų bus. — Sersėja maloniai nusišypsojo. — Neabejoju, jog kosčiodamas jis nulydės į kapus ne vieną iš mūsų.
— Tikriausiai taip ir bus, — pritarė seras Balmanas. — Tačiau Rosbio globotinis ne vienintelis žmogus, kėlęs mums nerimą, tavo malonybe. Kelyje sutikome ir plėšikų. Apskretusių, apsileidusių vyrų, ginkluotų odiniais skydais ir kirviais. Kai kurie iš jų ant odinukių turėjo prisisiuvę žvaigždes — šventas septynkampes žvaigždes, — bet vis tiek atrodė kaip nusikaltėliai.
— Esu tikra, kad jie visi utėlėti, — pridūrė Falisė.
— Jie vadina save žvirbliais, — paaiškino Sersėja. — Šiai žemei jie tikra rykštė. Mūsų naujajam aukštajam septonui, kai tik bus karūnuotas, teks jų atsikratyti. Jei neatsikratys, tai padarysiu aš pati.
— Ar jo aukštoji šventenybė jau išrinktas? — pasiteiravo Falisė.
— Ne, — teko pripažinti karalienei. — Jie jau buvo beišrenkantys septoną Olidorą, bet keli iš tų žvirblių pasekė jį iki viešnamio, o paskui išvilko nuogą į gatvę. Rodos, dabar realiausias kandidatas yra Luceonas, nors mūsų bičiuliai ant gretimos kalvos sako, kad iki reikiamo skaičiaus jam vis dar trūksta kelių balsų.
— Tegul Senolė vadovauja šiems rinkimams pašviesdama auksiniu išminties žibintu, — kuo pamaldžiausiai tarė ledi Falisė.
Sėdėdamas krėsle seras Balmanas neramiai pasimuistė.
— Tavo malonybe, reikalas tikrai nemalonus, bet… kad tarp mūsų neatsirastų nereikalingos priešpriešos, turėtum žinoti, jog nei mano geroji žmona, nei jos motina nedalyvavo renkant vardą pavainikiui kūdikiui. Lolisė nelabai gudri moteris, o jos vyrui patinka juodas humoras. Sakiau jam, kad berniukui parinktų tinkamesnį vardą. Bet jis tik nusijuokė.
Karalienė gurkšnojo vyną ir atidžiai jį stebėjo. Kadaise seras Balmanas buvo garsus riterių turnyrų dalyvis ir vienas gražiausių vyrų visose Septyniose Karalystėse. Jis vis dar galėjo didžiuotis puikiais ūsais, bet šiaip jau atrodė gana susenęs. Didžioji dalis jo šviesių garbanotų plaukų buvo nuslinkę, užtat atsikišęs pilvas vos tilpo į užsagstytą liemenę. Kaip mano įrankis, jis galėtų būti ir geresnis, dingtelėjo karalienei. Bet vis tiek tiks.