— Tirionas buvo karaliaus vardas dar prieš pasirodant drakonams. Kipšas šį vardą suteršė, tad galbūt tas vaikas grąžins jam buvusią šlovę. — Jei tik tas pavainikis taip ilgai gyvens. — Žinau, kad jūs nekalti. Ledi Tanda yra sesuo, kurios aš niekada neturėjau, o jūs… — Staiga jai pritrūko žodžių. — Atleiskite. Gyvenu nuolat bijodama…
Falisė žioptelėjo ir vėl susičiaupė lyg ypač kvaila žuvis.
— Bi… bijodama, tavo malonybe?
— Nuo to laiko, kai buvo nužudytas Džofris, nė vienos nakties neišmiegojau nepabudusi. — Sersėja vėl pripildė taures prieskoniais gardinto vyno. — Bičiuliai mano… Tikiuosi, kad esate mano bičiuliai, ar ne? Ir mano, ir karaliaus Tomeno?
— Jis mielas berniukas, — tarė seras Balmanas. — Tavo malonybe, Stokvortų giminės šūkis: „Didžiuojamės savo ištikimybe“.
— Tegul dievai duoda, kad taip ir būtų, gerasis sere. Pasakysiu jums tiesą: dėl sero Brono iš Juodųjų Vandenų ištikimybės aš labai abejoju.
Vyras ir žmona susižvalgė.
— Tas žmogus tikras akiplėša, tavo malonybe, — pasakė Falisė. — Šiurkštus ir keikūnas.
— Jis nėra tikras riteris, — pridūrė seras Balmanas.
— Ne, — meiliai jam šypsodamasi pritarė Sersėja. — Bet tu esi vyras, žinantis, koks turi būti tikras riteris. Pamenu, matydavau tave besivaržantį… kokiame turnyre taip puikiai koveisi, sere?
Jis kukliai šyptelėjo.
— Turbūt kalbi apie turnyrą, vykusį prieš šešerius metus Prieblandos Slėnyje? Nors ne, tavęs ten nebuvo, mat jei būtum atvykusi, tikrai būtum buvusi karūnuota kaip meilės ir grožio karalienė. Gal tai buvo turnyras Lanisporte, surengtas po Greidžojaus sukilimo. Jame išverčiau iš balno daug puikių riterių…
— Taip, tai buvo tas turnyras. — Sersėjos veidas apsiniaukė. — Žuvus tėvui, Kipšas tą pačią naktį dingo, palikęs du sąžiningus požeminio kalėjimo prižiūrėtojus sukniubusius savo kraujo balose. Kai kas tvirtina, girdi, jis spruko į kitą Siaurosios jūros krantą, bet aš vis abejoju… Neūžauga gudrus. Galbūt jis tebetūno kur nors netoliese ir vėl ketina žudyti? Gal jį slepia koks nors draugas?
— Bronas? — Seras Balmanas pirštais persibraukė vešlius ūsus.
— Jis visada buvo Kipšo žmogus. Tik Pašalietis žino, kiek žmonių Tiriono įsakymu jis pasiuntė myriop.
— Tavo malonybe, manau, kad besislapstantį mūsų žemėse neūžaugą būčiau pastebėjęs, — tarė seras Balmanas.
— Mano brolis nedidukas. Jis gimęs slapstytis. — Sersėja tyčia padrebino ranką. — Kūdikiui duotas vardas tik smulkmena, bet… nenubaustas akiplėšiškumas perauga į maištą. Be to, Kiburnas man sakė, kad tas Bronas telkia samdomus kalavijuočius.
— Jis priėmė į savo namus keturis riterius, — linktelėjo Falisė.
Seras Balmanas prunkštelėjo ir tarė:
— Mano geroji žmona daro tiems vyrams per didelę garbę vadindama juos riteriais. Visi jie — prasisiekėliai samdiniai ir nė vienas net nenutuokia, ką reiškia būti riteriu.
— To aš ir bijojau. Bronas telkia kalavijus neūžaugai. Tegul Septynetas saugo mano mažąjį sūnų. Kipšas nužudys Tomeną, kaip nužudė jo brolį. — Karalienė sukūkčiojo. — Bičiuliai, patikiu jums savo garbę, nors… ko verta karalienės garbė, palyginti su motinos ašaromis?
— Kalbėk, tavo malonybe, — paragino ją seras Balmanas. — Tavo žodžiai liks tarp šios menės sienų.
Sersėja suspaudė kitoje pusėje stalo padėtą sero Balmano ranką.
— Aš… Naktį miegočiau daug ramiau, jei sužinočiau, kad serą Broną ištiko kokia nors nelaimė… Pavyzdžiui, kad ir medžioklėje…
Seras Balmanas kelias akimirkas pagalvojo.
— Mirtina nelaimė?
Ne, pageidauju, kad sulaužytum jam tik mažąjį kojos pirštelį. Sersėjai teko prikąsti lūpą. Mane iš visų pusių supa priešai, o visi draugai — avigalviai.
— Maldauju, sere, — sušnabždėjo ji, — neversk manęs tarti tų žodžių…
Net vietoj galvos nešiojantis ropę būtų greičiau viską supratęs.
— Tu tikras riteris, sere. Atsakas į įbaugintos motinos maldas. — Sersėja jį pabučiavo. — Ir, jei gali, ilgai nedelsk. Kol kas Bronas subūrė tik kelis vyrus, bet, jei nieko nesiimsime, netrukus tikrai surinks jų daugiau. — Sersėja pabučiavo ir Falisę. — Aš to niekada neužmiršiu, mano bičiuliai. Jūs — tikrieji mano draugai Stokvortai. „Didžiuojamės savo ištikimybe.“ Pažadu, kai sutvarkysime šį reikalą, Lolisei tikrai rasime geresnį vyrą. — Galbūt juo taps vienas iš Ketlblekų. — Mes, Lanisteriai, skolingi neliekame.
Paskui jie gėrė prieskoniais pagardintą vyną, valgė sviestu apipiltus burokus, dar šiltą duoną, keptą lydeką su žalumynų plutele ir šernienos šonkaulius. Po Roberto mirties Sersėja šernieną labai pamėgo. Net draugija jai tiko, nors Falisė maivėsi, o Balmanas be saiko gyrėsi. Kol karalienė svečių atsikratė, buvo jau vidurnaktis. Seras Balmanas, kaip tikras šaunuolis, pasiūlė išgerti dar vieną ąsotį vyno, o karalienė pamanė, jog prieštarauti būtų neišmintinga. Už pusę sumos, kurią išleidau prieskoniais gardintam vynui, Bronui nužudyti galėjau pasamdyti beveidį vyrą, tarė sau ji, kai svečiai pagaliau išėjo.
Tokiu metu jos sūnus kietai miegojo, tačiau, prieš guldamasi pati, Sersėja pas jį užsuko. Ir nustebo pamačiusi šalia sūnaus susirangiusius tris juodus kačiukus.
— Iš kur jie atsirado? — paklausė ji sero Merino Trento, einančio sargybą prie karaliaus miegamojo durų.
— Kačiukus jam davė jaunoji karalienė. Ji norėjo duoti jo malonybei tik vieną, bet jis niekaip negalėjo apsispręsti, kuris labiausiai patinka.
Turbūt geriau, nei išpjauti juos iš motinos pilvo durklu. Vaikiški Mardžerės mėginimai suvilioti savo vyrą buvo tokie akivaizdūs, kad net juokas ėmė. Bučiniams Tomenas per jaunas, tad ji temptajam kačiukus. Ir vis dėlto Sersėjai būtų labiau patikę, jei gyvūnėliai nebūtų buvę juodi. Kaip šioje pilyje savo kailiu patyrė mažoji Reigaro duktė, juodos katės užtraukia nelaimę. Ji galėjo būti mano duktė, jei karalius Pamišėlis nebūtų iškrėtęs tėvui savo žiauraus pokšto. Tai turėjo būti tikra beprotybė, pastūmėjusi Eirį atsisakyti lordo Taivino dukters ir pasiimti jo sūnų, o savąjį apvesdinti su paliegusią Dorno princese juodomis akimis ir plokščia krūtine.
Prisiminus, kad buvo atstumta, net ir po šitiekos metų Sersėjai vis dar suskausdavo širdį. Daug vakarų ji žiūrėjo į princą Reigarą, menėje grojantį arfa, ilgais grakščiais pirštais braukiantį per sidabrines jos stygas. Ar kada nors pasaulyje gyveno kitas toks gražus vyras? Tiesa, jis buvo daugiau nei vyras. Jo gyslomis tekėjo senosios Valyrijos, drakonų ir dievų kraujas. Kai buvo dar maža mergaitė, tėvas pažadėjo, jog atėjus laikui ji ištekės už Reigaro. Tuomet jai tebuvo šešeri ar septyneri. „Tik niekam to nepasakok, vaikeli, — tada pasakė jai lordas Taivinas ir apdovanojo paslaptingiausia Sersėjos kada nors regėta šypsena. — Bent tol, kol jo malonybė nepritars sužadėtuvėms. Kol kas tai turi likti mudviejų paslaptis.“ Ir liko, nors vieną kartą ji nupiešė save ir Reigarą jojančius ant drakono ir tame piešinyje ji sėdėjo stipriai apglėbusi Reigarą per krūtinę. Džeimiui tą piešinį radus, Sersėja pasakė, kad tai — karalienė Alisana ir karalius Džaheiris.