Savo akimis princą ji pamatė tik sulaukusi dešimties metų, besivaržantį riterių turnyre, kurį surengė jos lordas tėvas ir kuris buvo skirtas į vakarus atvykusiam karaliui Eiriui pagerbti. Prie Lanisporto sienų buvo sukalta pakyla žiūrovams, džiaugsmingi prastuomenės šūksniai aidu atsimušė į Kasterlių Uolą ir ritosi oru nelyginant griaustinio dundėjimas. Tėvą jie sveikino du kartus triukšmingiau nei karalių, prisiminė Sersėja, bet du kartus santūriau nei princų Reigarą.
Septyniolikos metų ir ką tik pakeltas į riterius, Reigaras Targarienas risčia įjojo į varžytuvių aikštę ant auksinių šarvinių marškinių užsisegęs juodą antkrūtinį. Jo šalmą puošiantys ilgi, siauri, raudoni, auksiniai ir oranžiniai kaspinai it liepsnos pleveno vėjyje. Prieš jo ietį neatsilaikė du Sersėjos dėdės ir keliolika geriausių jos tėvo riterių, priklausančių vakarų riterių žiedui. Vakare princas grojo savo sidabrine arfa ir ją graudino. Supažindinta su Reigaru, Sersėja vos nenuskendo liūdnų, tamsių, veik violetinių jo akių gelmėje. Jis sužeistas, prisiminė tuomet pagalvojusi ji, bet, kai susituoksime, aš tą žaizdą išgydysiu. Palyginti su Reigaru, net jos gražuolis Džeimis atrodė kaip nepatyręs jaunuolis. Šis princas bus mano vyras, svaigdama iš susijaudinimo kartojo sau ji, o mirus senajam karaliui, aš tapsiu karaliene. Šią žinią prieš prasidedant turnyrui Sersėjai atskleidė jos teta. „Šiandien turi būti ypač graži, — pasakė jai ledi Džena, stropiai taisydama suknią, — nes per baigiamąją puotą bus paskelbtos tavo ir princo Reigaro sužadėtuvės.“
Tą dieną Sersėja buvo nepaprastai laiminga. Kitaip tikrai nebūtų drįsusi kelti kojos į Megės Varlės palapinę. Ji taip pasielgė tik norėdama Džeinei ir Melarai parodyti, jog liūtė nieko nebijo. Turėjau tapti karaliene. Kodėl karalienė turėjo bijoti kažkokios bjaurios senės? Prisiminus tą pranašystę net dabar, po daugybės metų, Sersėją nukrėsdavo šiurpas. Džeinė klykdama išlėkė iš palapinės, prisiminė karalienė, o mudvi su Melara pasilikome. Leidome senei paragauti mūsų kraujo ir juokėmės iš paikų jos pranašysčių. Nė viena iš jų neatrodė galinti išsipildyti. Ji turėjo tapti princo Reigaro žmona, — nesvarbu, ką šnekėjo ta moteris. Jos tėvas tai pažadėjo, o Taivino Lanisterio žodis buvo aukso vertės.
Pasibaigus turnyrui Sersėjos juokas nutilo. Baigiamoji puota buvo atšaukta ir tostai už jos ir princo Reigaro sužadėtuves taip ir liko nepaskelbti. Tarp karaliaus ir jos tėvo įsiviešpatavo nejauki tyla, abi pusės svaidėsi šaltais žvilgsniais. Vėliau, Eiriui su sūnumi ir visais šauniais riteriais išjojus iš Karaliaus Uosto, nieko nesuprasdama ir apsipylusi ašaromis, mergaitė atėjo pas savo tetą. „Tavo tėvas pasiūlė išleisti tave už princo Reigaro, — paaiškino jai ledi Džena, — bet Eiris apie tai nė girdėti nenorėjo. „Tu stropiausias iš tarnų, Taivinai, — pasakė karalius, — bet karalius nevesdina savo sūnaus su tarno dukteria.“ Nusišluostyk ašaras, mažute. Ar kada nors esi mačiusi verkiantį liūtą? Tėvas ras tau kitą vyrą, dar geresnį už Reigarą.“
Bet teta pamelavo, o tėvas ją nuvylė, panašiai kaip dabar ją nuvylė ir Džeimis. Tėvas geresnio vyro man nerado. Užuot jo ieškojęs, išleido už Roberto ir Megės prakeiksmas išsiskleidė ir pražydo nelyginant nuodinga gėlė. Jei tik ji būtų ištekėjusi už Reigaro, kaip lėmė dievai, į mergaitę-vilkę ji niekada nė kreiva akimi nebūtų žiūrėjusi. Šiandien Reigaras būtų mūsų karalius, o aš būčiau jo karalienė ir jo sūnų motina.
Ji niekada Robertui neatleido už tai, kad šis nužudė Reigarą.
Kita vertus, liūtai apskritai niekuomet nebuvo linkę atleisti. Netrukus tuo turėjo įsitikinti ir seras Bronas iš Juodųjų Vandenų.
Brienė
Hailas Hantas užsispyrė, kad jie paimtų galvas.
— Tarlis norės iškelti jas ant sienų, — pareiškė jis.
— Neturime deguto, — atkreipė jo dėmesį Brienė. — Mėsos supus. Palikime tas galvas.
Ji nenorėjo keliauti per žalią pušynų prieblandą gabendamasi galvas vyrų, kuriuos nužudė.
Bet Hantas jos net nesiklausė. Jis pats perkirto žuvusių vyrų kaklus, visas tris galvas surišo už plaukų ir pasikabino prie balno. Brienei neliko nieko kita, tik apsimesti, kad tų galvų čia nėra, bet kartais, ypač naktį, jausdavo sau į nugarą įbestus negyvėlių žvilgsnius, o vieną kartą sapnavo, jog girdi tas galvas apie kažką besišnabždančias.
Kai pasiekė Skeltnagio kyšulio laiptus, buvo šalta ir šlapia. Vienomis dienomis lijo, kitomis buvo labai apsiniaukę ir bet kada galėjo pradėti. Jiems niekada nepavykdavo sušilti. Net įkūrus stovyklą sunku būdavo rasti sausų malkų laužui.
Mergelių Duburio vartus jie pasiekė lydimi didžiulio spiečiaus musių, varnas buvo išlesęs Šegveliui akis, o Pigo ir Timeono galvos apėjusios musių lervomis. Brienė su Podriku jau seniai įprato joti per šimtą jardų priekyje, kad pūvančių galvų dvokas liktų už nugaros. O seras Hailas netrukus pareiškė, girdi, jis jau nieko neužuodžia.
— Palaidok jas, — sakydavo jam Brienė kaskart, kai jie nakčiai įkurdavo stovyklą, tačiau Hantas pasirodė esąs baisus užsispyrėlis. Jis greičiausiai pasakys lordui Rendilui, kad pats nužudė tuos tris vyrus.
Tačiau, sero Hailo garbei, teko pripažinti, kad jis to nepadarė.
— Mikčiojantis ginklanešys paleido akmenį, — papasakojo jis, kai jiedu su Briene buvo atlydėti į Mutono pilies kiemą, pas Tarlį. Galvos atiteko pilies sargybos puskarininkiui, kuriam buvo liepta jas nuvalyti, ištepti degutu ir iškelti virš vartų. — O visa kita padarė ši moteris su kalaviju.
— Sudorojo visus tris? — nepatikliai paklausė lordas Rendilas.
— Ji kovėsi taip, kad galėjo nužudyti ir dar tris.
— Ar radai Starkų merginą? — pasiteiravo jos Tarlis.
— Ne, milorde.
— Užtat nudobei kelias žiurkes. Ar buvo smagu?
— Ne, milorde…
— Gaila… Ką gi, dabar jau pažinai kraujo skonį. Įrodei, ką norėjai įrodyti. Pats laikas nusimesti šarvus ir apsivilkti tinkamus drabužius. Uoste stovi laivai. Vienas iš jų ketina sustoti Tarte. Noriu, kad juo išplauktum.
— Ačiū, milorde, bet ne.
Iš lordo Tarlio veido išraiškos galėjai spręsti, kad labiausiai jam būtų patikę pamauti Brienės galvą ant mieto ir kartu su Timeono, Pigo ir Šegvelio galvomis iškelti virš Mergelių Duburio miesto vartų.
— Ketini tęsti šią kvailystę?
— Ketinu rasti ledi Šansą.
— Atleisk, milorde, bet… — įsiterpė seras Hailas. — Mačiau ją, besikaunančią. Ji stipresnė už daugumą vyrų ir greita…
— Jos kalavijas greitas, — nutraukė jo kalbą Tarlis. — Toks jau yra tas Valyrijos plienas. Stipresnė už daugumą vyrų? Kurgi ne. Neneigsiu, ši moteris — tikra gamtos išdaiga.
Tokie kaip Tarlis niekada manęs nepamėgs, dingtelėjo Brienei, nesvarbu, ką daryčiau.
— Milorde, gali būti, kad apie merginą šį tą žino Sandoras Kligeinas. Jei pavyktų jį rasti…
— Kligeinas tapo bastūnu. Dabar jis, rodos, šlaistosi su Beriku Dondarionu. Arba ne, mat sklindančios kalbos prieštaringos. Parodyk, kur jie slepiasi, ir aš mielai perrėšiu jiems pilvus, ištrauksiu žarnas ir visus juos sudeginsiu. Pakorėme kelias dešimtis bastūnų, bet jų vadai vis išslysta mums iš rankų. Kligeinas, Dondarionas, raudonasis žynys, o dabar — ir ta moteris, Akmenširdė… Kaip ketini juos surasti, jei net man nepavyksta?