— Milorde, aš… — Brienė nežinojo, ką jam atsakyti. — Aš tiesiog pamėginsiu.
— Gerai, mėgink. Turi lydimąjį laišką, mano leidimo tau nereikia, bet vis tiek tau jį duodu. Jei pasiseks, tik prisitrinsi nuo balno pūsles ant sėdmenų. Jei ne, galbūt Kligeinas su visa savo gauja išprievartavę paliks tave gyvą. Tada galėsi keliais paršliaužti į Tartą su šuns pasėtu pavainikiu pilve.
Brienė apsimetė šių žodžių negirdėjusi.
— Gal milordas galėtų pasakyti, kiek vyrų šlaistosi su Skaliku?
— Šeši, šešiasdešimt arba šeši šimtai. Nelygu, ką klausi.
Buvo akivaizdu, kad šis pokalbis Rendilui Tarliui jau pabodo. Jis pasisuko eiti.
— Jei aš ir mano ginklanešys galėtume paprašyti tavo svetingumo, kol…
— Prašyk, kiek nori. Po savo stogu tavęs nepakęsiu.
Seras Hailas žingtelėjo į priekį.
— Atleisk, milorde, bet, kaip suprantu, čia vis dar lordo Mutono stogas.
Tarlis pervėrė riterį pagiežingu žvilgsniu.
— Mutonas drąsus kaip kirmėlė. Mutono vardo man girdint geriau neminėk. O dėl tavęs, miledi… Žmonės kalba, kad tavo tėvas geras žmogus. Jei taip, man jo gaila. Vienus vyrus dievai apdovanoja sūnumis, kitus — dukterimis. Bet joks žmogus nenusipelno tokio prakeiksmo, kaip tu. Gali gyventi arba mirti, ledi Briene, bet, kol Mergelių Duburį valdau aš, čia negrįžk.
Žodžiai — kaip vėjas, tarė sau Brienė. Jie negali sužeisti. Tiesiog praleisk juos pro ausis.
— Kaip įsakysi, milorde, — išsižiojo tarti ji, bet nespėjo, nes Tarlis jau buvo nuėjęs.
Ji patraukė per kiemą lyg sapnuodama, nežinodama, kur eina.
Ją pasivijo seras Hailas.
— Juk yra užeigų…
Brienė papurtė galvą. Šnekėtis su Hailu Hantu ji nenorėjo.
— Prisimeni „Dvokiančią žąsį“?
Jos apsiaustas ir dabar dar trenkė ta užeiga.
— Kodėl klausi?
— Rytoj vidurdienį susitikime ten. Mano pusbrolis Eilinas buvo vienas iš tų, kuriuos Tarlis pasiuntė ieškoti Skaliko. Pakalbėsiu su juo.
— Kodėl nori man padėti?
— O kodėl ne? Jei tau pavyktų padaryti tai, ko nepavyko padaryti Eilinui, galėčiau erzinti jį dėl to daug metų.
Seras Hailas neklydo: Mergelių Duburyje vis dar buvo užeigų. Tačiau per vieną ar kitą apsiaustį kelios sudegė ir dar nebuvo atstatytos, o likusios buvo pilnos lordo Tarlio kareivių. Jiedu su Podriku po pietų apėjo jas visas, bet nė vienoje nebuvo įmanoma gauti nakvynės.
— Sere… Miledi… — saulei leidžiantis tarė Podrikas. — Dar lieka laivai. Laivuose yra lovų. Hamakų. Arba gultų.
Prieplaukoje vis dar šmižinėjo lordo Rendilo vyrai, — jų čia buvo kaip musių, apspitusių tris Kruvinųjų Juokdarių galvas, — bet jų puskarininkis pažinojo Brienę iš matymo, tad leido praeiti. Vietiniai žvejai rišo nakčiai savo laivelius ir šūkavo, siūlydami pirkti ką sužvejoję, tačiau Brienę labiau domino didesni laivai, skrodžiantys Siaurosios jūros bangas. Uoste jų stovėjo net keli, tiesa, vienas burinis prekybinis laivas, „Titano duktė“, atsišvartavo ir ketino išplaukti prasidėjus vakariniam potvyniui. Jiedu su Podriku Peinu apėjo visus likusius laivus. „Kirų miesto mergelės“ savininkas palaikė Brienę kekše ir pareiškė, girdi, jo laivas — ne viešnamis, o iš Ibeno atplaukusiame banginių medžioklės laive buvęs harpūnininkas pasisiūlė nupirkti iš jos vaikinuką, bet kituose laivuose jiems sekėsi geriau. Nedideliame buriniame laive, ką tik atplaukusiame iš Senmiesčio, o anksčiau užsukusiame į Tirošį, Pentosą ir Prieblandos Slėnį, pavadintame „Banglėkys“, ji nupirko Podrikui apelsiną.
— Dabar plauksime į Kirų miestą, — pasakė jai kapitonas, — o iš ten, jei tik orai leis, aplenkę Pirštus, trauksime į Sistertoną ir Baltąjį Uostą. „Banglėkys“ — švarus laivas, jame ne tiek daug žiurkių kaip kituose, be to, turėsime šviežių kiaušinių ir ką tik sumušto sviesto. Gal miledi ieško laivo keliauti į šiaurę?
— Ne. — Bent kol kas. Pagundą Brienė jautė, bet…
Jiems traukiant į kitą prieplauką, Podrikas koja brūkštelėjo žemę ir tarė:
— Sere… Miledi… O jei miledi grįžo namo? Turiu omenyje, kita miledi, sere. Ledi Sansa.
— Jos namai sudeginti.
— Ir vis dėlto… Ten jos dievai. Dievai nemiršta.
Dievai nemiršta, o merginos gali mirti.
— Timeonas buvo žiaurus vyras ir žudikas, bet nemanau, kad kalbėdamas apie Skaliką melavo. Kol nebūsime visiškai tikri, keliauti į šiaurę negalime. Bus tų laivų.
Rytiniame uosto pakraštyje jie pagaliau susitarė dėl nakvynės nuo audrų gerokai nukentėjusiame prekybiniame buriniame laive, pavadintame „Myro ledi“. Laivas buvo labai pakrypęs, per audrą praradęs stiebą ir pusę įgulos, o savininkas neturėjo lėšų jo remontui, tad mielai paėmė iš Brienės kelis grašius ir leido jiedviem su Podu nakvoti tuščioje kajutėje.
Jie praleido neramią naktį. Brienė tris kartus prabudo. Pirmą kartą, kai ėmė lyti, antrą — išgirdusi girgžtelėjimą ir pamaniusi, kad Vikruolis Dikas atsėlina jos nužudyti. Trečią kartą ji pakirdo su peiliu rankoje, tačiau jokios grėsmės nebuvo. Mažos ankštos kajutės tamsoje jai prireikė kelių akimirkų prisiminti, jog Vikruolis Dikas nebegyvas. Pagaliau vėl užmigusi, susapnavo vyrus, kuriuos nužudė. Jie šokinėjo aplink ją šaipydamiesi, gnaibydami ją, o ji gynėsi nuo įkyruolių kalaviju. Tuos vyrus ji suraižė taip, kad šie pasruvo krauju, bet vis tiek aplink ją staipėsi — Šegvelis, Timeonas, Pigas ir… Rendilas Tarlis, Vargas Houtas ir Raudonasis Ronetas Koningtonas. Ronetas suspaudęs tarp pirštų laikė rožę. Kai jis ištiesė gėlę, Brienė nukirto jam ranką.
Brienė pabudo išpilta prakaito ir ligi ryto iškiūtojo susigūžusi po savo apsiaustu, klausydamasi, kaip jai virš galvos lietaus lašai barbena į kajutės stogą. Naktis buvo audringa. Retkarčiais Brienė girdėdavo tolumoje dundant griaustinį ir prisimindavo per vakarinį potvynį į jūrą išplaukusį bravosiečių laivą.
Kitą rytą ji vėl nuėjo į „Dvokiančią žąsį“, pažadino suskretusią užeigos šeimininkę ir nusipirko iš jos porą riebių dešrelių, paskrudintos duonos, pusę taurės vyno, ąsotį virinto vandens ir paprašė dviejų švarių taurių. Dėdama virinti vandenį, moteris šnairom dirstelėjo į Brienę.
— Tu ta pati stotinga moteris, kuri išėjo su Vikruoliu Diku. Aš prisimenu. Jis tave apgavo?
— Ne.
— Išprievartavo?
— Ne.
— Nukniaukė tau arklį?
— Ne. Jį nužudė bastūnai.
— Bastūnai? — Ši žinia, rodės, moters nė kiek nenuliūdino, tik pakurstė smalsumą. — Visada maniau, kad Dikas bus pakartas arba išsiųstas prie Sienos.
Jie valgė skrudintą duoną ir dešreles. Podrikas pusryčius užgėrė vynu gardintu vandeniu, o Brienė sriūbčiojo vandeniu atskiestą vyną ir svarstė, ko čia atėjo. Hailas Hantas nebuvo tikras riteris. Sąžiningas jo veidas buvo tik kaukė. Man nereikia nei jo pagalbos, nei apsaugos, nei jo paties, kartojo sau Brienė. Jis tikriausiai net neateis. Susitaręs čia susitikti, matyt, iškrėtė man dar vieną pokštą.
Ji jau buvo beišeinanti, kai į užeigą įžengė seras Hailas.