— Pakaks, — atsiduso jis, — pakaks. Palik mane vieną, Erėjau. Leisk dar kelias valandas pasižiūrėti į žaidžiančius vaikus.
Saulei nusileidus oras atvėso ir vaikai grįžo į vidų tikėdamiesi gauti vakarienės, bet princas liko po apelsinmedžiais žvelgdamas į nurimusius baseinėlius ir už jų plytinčią jūrą. Tarnas atnešė jam dubenį raudonųjų alyvuogių, neraugintos duonos, sūrio ir avinžirnių košės. Princas truputį užkando, išgėrė taurę saldaus, tamsaus ir stipraus vyno, kurį taip mėgo. Kai taurė ištuštėjo, prisipylė ją vėl. Kartais jis miegodavo savo krėsle net kelias valandas po vidurnakčio. Tik tuomet kapitonas nustumdavo krėslą ant ratų mėnesienos apšviesta galerija, pro kolonas su kaneliūromis ir dailias arkas į kambarį prie jūros, kuriame stovėjo didžiulė lova, užtiesta šiugždančia vėsia linine patalyne. Kapitono pajudintas princas sudejavo, bet dievai buvo geri ir jis nepabudo.
Kambarėlis, kuriame nakvodavo kapitonas, buvo šalia princo miegamojo. Hota atsisėdo ant siauros lovos, pasiėmė iš nišos galąstuvą, vaškuotę ir ėmėsi darbo. „Žiūrėk, kad kirvis būtų aštrus“, — prisakė jam barzdotieji žyniai tą dieną, kai įspaudė įdagą. Ir jis visada tuo rūpinosi.
Galąsdamas kirvį, Hota galvojo apie Norvosą, apie aukštutinę jo dalį ant kalvos ir žemutinę — prie upės. Jis vis dar prisiminė trijų varpų skambesį: duslų Numo skambėjimą, virpinantį kūną iki pat kaulų, išdidų ir stiprų Naro gausmą ir meilų sidabrišką Naelio juoką. Vėl prisiminė žiemos pyrago skonį burnoje, su imbieru, pušų sėklomis ir vyšnių gabalėliais, ir prie jo geriamą našą — raugintą ožkų pieną, patiekiamą geležiniame puodelyje ir pagardintą medumi. Jis matė motiną, dėvinčią apsiaustą su voverės kailio apykakle, kurį apsivilkdavo tik kartą per metus, — kai jie eidavo pasižiūrėti Nuodėmingųjų laiptų papėdėje šokančių lokių. Be to, Hota užuodė svylančių plaukų smarvę, pasklidusią, kai barzdotasis žynys į patį jo krūtinės vidurį prie odos prispaudė nuodėgulį. Skausmas buvo toks baisus, jog, rodės, sustos širdis, bet Erėjas Hota nė nekrūptelėjo. Kirvio penties formos įdagas daugiau niekada neapaugo plaukais.
Tik tuomet, kai abeji kirvio ašmenys buvo aštrūs kaip skustuvai, kapitonas pasiguldė savo iš šermukšnio ir geležies padarytą žmoną į lovą. Nusižiovavęs, jis nusivilko nešvarius drabužius, švystelėjo juos ant grindų ir išsitiesė ant šiaudų prikimšto čiužinio. Prisiminus įdagą šis ėmė niežtėti, tad prieš užsimerkdamas Hota dar turėjo pasikasyti. Reikėjo surinkti nukritusius apelsinus, tarė sau jis, bet netrukus užmigo ir susapnavo saldų apelsinų pyragą ir lipnias raudonas sultis, kuriomis buvo sutepti jo pirštai.
Rytas išaušo pernelyg greitai. Priešais arklides paruošti stovėjo mažiausi, trijų arklių tempiami neštuvai, sumeistrauti iš kedro medienos, uždangstyti raudono šilko užuolaidomis. Iš trisdešimties Vandenų Soduose buvusių ietininkų lydėti neštuvų kapitonas išrinko dvidešimt. Kiti turėjo likti saugoti rūmų ir vaikų, — kai kurie iš šių buvo įtakingų lordų bei turtingų pirklių sūnūs ir dukterys.
Nors princas sakė ketinąs išvykti vos saulei patekėjus, Erėjas Hota žinojo, kad jis dar ilgai krapštysis. Kol meisteris padėjo Doranui Marteliui išsimaudyti, kol sutvarstė sutinusius jo sąnarius lininiais tvarsčiais, suvilgytais raminančiu gydomuoju skysčiu, kapitonas, kaip jo rango kariui ir derėjo, apsivilko varinių žvynų marškinius ir besiplaikstantį, šilkinį, pilkšvai rudą apsiaustą, kad saulė nespigintų į varį. Diena, rodės, bus karšta. Kapitonas jau seniai numetė šalin sunkų ašutinį apsiaustą su gobtuvu ir metalinių smeigių prismaigstytą tuniką, kuriuos vilkėjo Norvose ir su kuriais Dome vyras galėjo gyvas iškepti. Jis pasiliko tik lengvą geležinį šalmą su viršūnę puošiančiais aštriais smaigais, tik dabar dėvėjo jį apsukęs rausvai gelsvu šilku, apvyniojęs audeklą iš vidaus ir aplink smaigus. Kitaip nuo saulės, plieskiančios į metalą, dar neprijojus rūmų jam iš skausmo būtų plyšusi galva.
Princas vis dar nebuvo pasiruošęs kelionei. Prieš išvykdamas jis nusprendė papusryčiauti, tad pavalgė raudonųjų apelsinų ir sudorojo lėkštę kirų kiaušinių su kubeliais pjaustytu kumpiu ir aštriais pipirais. Paskui, lyg neturėdamas ko veikti, nusprendė būtinai atsisveikinti su keliais vaikais, kuriuos buvo labiausiai pamėgęs, — Dolto berniuku, ledi Blekmont vaikais ir raudonskruoste našlaite, kurios tėvas plaukiojo Žaliuoju Krauju ir prekiavo audiniais bei prieskoniais. Šnekėdamasis su jais, kojas Doranas buvo užsiklojęs nuostabaus grožio myrietiška antklode, kad mažyliai nematytų ištinusių ir sutvarstytų jo sąnarių.
Kai jie pagaliau išsiruošė, atėjo vidurdienis; princas sėdėjo neštuvuose, meisteris Kaleotas jojo ant asilo, kiti traukė pėsčiomis. Penki ietininkai ėjo priekyje, penki iš paskos ir po penkis iš šonų. Erėjas Hota užėmė jam įprastą vietą princui iš kairės ir žingsniavo užsidėjęs kirvį ant peties. Kelias iš Saulės Ieties į Vandenų Sodus driekėsi pajūriu, tad traukiančius per akmenuotas, nederlingas rausvai rudas žemes, smėlį ir pro kreivus žemaūgius medžius juos gaivino vėsus, nuo jūros pučiantis vėjelis.
Pusiaukelėje juos pasivijo antroji Smėlio Gyvatė.
Ji staiga išdygo kopos viršūnėje raita ant sartos ir eiklios kumelės, kurios karčiai atrodė tarsi ploniausias šilkas. Net raita ledi Naima atrodė dailiai, buvo apsirengusi tviskančiais šviesiai violetiniais drabužiais ir puikiu, šilkiniu, šviesiai rusvu ir vario spalvos apsiaustu su gobtuvu, besiplaikstančiu nuo kiekvieno vėjo gūsio, kurį vilkėdama, rodės, tuoj pakils ir nuskris. Naimerija Send buvo dvidešimt penkerių ir liekna kaip nendrė. Lygūs juodi jos plaukai buvo supinti į ilgą kasą, suveržtą raudono aukso žiedu ir atidengiančią aukštą jos kaktą virš tamsių, iš tėvo paveldėtų akių. Jos skruostikauliai buvo iškilūs, lūpos putlios, oda — kaip iš pieno plaukusi, tad ji buvo apdovanota grožiu, kurio trūko jos vyresnei seseriai, bet… Obarą pagimdė Senmiesčio kekšė, o Naimą — kilminga ir paties tauriausio senojo Volančio kraujo turinti moteris. Paskui Naimeriją jojo gera dešimtis ietininkų ir apskriti jų skydai tviskėjo saulėje. Jie patraukė nuo kopos besileidžiančiai Naimai iš paskos.
Princas atitraukė neštuvų užuolaidas, kad galėtų pasimėgauti nuo jūros pučiančiu vėjeliu. Ledi Naima prijojo prie jo iš šono ir pristabdė savo gražuolę sartą kumelę, kad ji žingsniuotų nelenkdama neštuvų.
— Malonu, kad susitikome, dėde, — dainingai ištarė ji, tarsi būtų atsidūrusi čia atsitiktinai. — Ar galiu kartu joti į Saulės Ietį?
Kapitonas ėjo kitoje neštuvų pusėje, bet girdėjo kiekvieną ledi Naimos ištartą žodį.
— Man būtų malonu, — atsakė princas Doranas, nors kapitonas jo žodžiuose neišgirdo džiaugsmo. — Podagra ir gedulas — prasta draugija keliauninkui.
Iš šių žodžių kapitonas suprato, kad princas turi omenyje, jog kiekvienas akmenėlis tarsi smaigas bado jo sutinusius sąnarius.
— Podagros aš nepagydysiu, — tarė ji, — o iš gedulo mano tėvui jokios naudos. Jam būtų labiau patikęs kerštas. Ar tiesa, kad Gregoris Kligeinas prisipažino nužudęs Eliją ir jos vaikus?
— Jis rėkte išrėkė apie savo kaltę girdint visam dvarui, — patvirtino princas. — Lordas Taivinas pažadėjo mums jo galvą.
— O Lanisteris niekada nelieka skolingas, — linktelėjo ledi Naima, — tik man rodos, kad lordas Taivinas ketina atsimokėti mums mūsų pačių monetomis. Sulaukiau varno nuo mūsų mielojo sero Deimono, kuris prisiekia, kad jiedviem kaunantis mano tėvas tam pabaisai ne kartą įdūrė ietimi. Jei tai tiesa, seras Gregoris, galima sakyti, jau miręs, bet tai nėra Taivino Lanisterio nuopelnas.