— Miledi… Podrikai… — Žvilgtelėjęs į taures, lėkštes ir taukų balutėse vėstančias nebaigtas valgyti dešreles, jis tarė: — O dievai, tikiuosi, nevalgėte šios užeigos maisto?
— Ne tavo reikalas, ką mes valgėme, — atrėžė Brienė. — Ar radai savo pusbrolį? Ką jis tau papasakojo?
— Paskutinį kartą Sandorą Kligeiną žmonės matė Druskos įlankoje antpuolio dieną. Paskui Trišakio pakrante jis išjojo į vakarus.
Brienė suraukė antakius.
— Trišakis ilgas…
— Tiesa, bet nemanau, kad mūsų šuo bus nukeliavęs labai toli nuo upės žiočių. Rodos, Vesterosas jo nebežavi. Druskos įlankoje jis ieškojo laivo. — Iš už bato aulo seras Hailas išsitraukė avies odos ritinėlį, pastūmė į šalį lėkštes su dešrelėmis ir jį išvyniojo. Pasirodo, tai buvo žemėlapis. — Štai čia, senojoje užeigoje prie kryžkelės, Skalikas nudėjo tris savo bendražygius. Paskui nusiaubė Druskos įlanką, štai čia. — Jis pirštu bakstelėjo į Druskos įlanką. — Gali būti, kad jis įkliuvo į spąstus. Šiaurėje, štai čia — Dvyniai ir Frėjai, pietuose, kitame Trišakio krante — Daris ir Harenholas, vakaruose, — jis tai žino, — kariauja Blekvudai ir Brakenai, o štai čia, Mergelių Duburyje — lordas Rendilas. Aukštikalnių kelias į Slėnį užverstas sniegu, net jei jam pavyktų gyvam prasibrauti pro ten įsikūrusias gentis. Tad kurgi šuniui dingti?
— Jei jis bastosi kartu su Dondarionu…
— Nesibasto. Eilinas tuo tikras. Dondariono vyrai taip pat jo ieško. Jie paskelbė ketinantys pakarti Skaliką už tai, ką jis padarė Druskos įlankoje. Jie patys su tais nusikaltimais neturi nieko bendra. Tik lordas Rendilas skleidžia gandus, kad jie prie to prisidėjo, tikėdamasis nuteikti prastuomenę prieš Beriką ir jo broliją. Jis niekada nesučiups Žaibo lordo, kol šį gina paprasti žmonės. Be to, yra ir kita gauja, kuriai vadovauja moteris, vardu Akmenširdė, anot iš lūpų į lūpas einančio pasakojimo… Beriko meilužė. Sakoma, kad ją buvo pakorę Frėjai, o Dondarionas pabučiavęs prikėlė iš numirusių ir dabar ji nemirtinga kaip ir jis.
Brienė atidžiai pažvelgė į žemėlapį.
— Jei paskutinį kartą Kligeiną žmonės matė Druskos įlankoje, galbūt ten galima aptikti jo pėdsakus…
— Eilinas sako, kad Druskos įlankoje neliko nieko, tik senas, savo pilyje besislapstantis riteris…
— Ir vis dėlto paiešką verta pradėti tenai.
— Yra toks žmogus, — tarė seras Hailas. — Septonas. Jis į miestą atėjo pro mano vartus vieną dieną anksčiau, nei pasirodei tu. Jis vardu Meribaldas.
Jis gimęs ir užaugęs upių kraštuose ir visą gyvenimą čia tarnauja. Rytoj jis iškeliaus savo pramintais takais ir, kaip visada, užsuks į Druskos įlanką. Turėtume traukti drauge su juo.
Brienė staiga pakėlė akis.
— Mes?
— Aš josiu kartu.
— Ne, nejosi.
— Ką gi, tuomet kartu su septonu Meribaldu keliausiu į Druskos įlanką. O judu su Podriku galite joti kad ir į visas keturias puses.
— Lordas Rendilas vėl liepė mane sekti?
— Jis man liepė laikytis nuo tavęs atokiau. Lordas Rendilas mano, kad tau išeitų į naudą, jei tave kas nors kaip reikiant iškruštų.
— Kodėl tuomet nori joti kartu?
— Mat galiu rinktis: joti su tavimi arba grįžti saugoti vartų.
— Jei tavo lordas įsakė…
— Jis nebėra mano lordas.
Šie žodžiai Brienę pribloškė.
— Metei tarnybą?
— Jo šviesybė pareiškė, kad jam daugiau nereikia nei mano kalavijo, nei akiplėšiškumo. Nors iš esmės tai tas pats. Taigi nuo šiol mėgausiuos nuotykių kupinu klajojančio riterio gyvenimu, nors… jei rasime Šansą Stark, numanau, kad mums bus dosniai atlyginta.
Jis trokšta tik aukso ir žemių.
— Ketinu tą merginą išgelbėti, o ne parduoti. Daviau priesaiką.
— O aš nepamenu nieko niekam prisiekęs.
— Todėl ir nekeliausi su manimi.
Jie išjojo rytojaus rytą, saulei tekant.
Tai buvo keista draugija: seras Hailas jojo ant kaštonio žirgo, Brienė — ant aukštos širmos kumelės, Podrikas Peinas — ant savo kuino keistai įlinkusia nugara, o šalia jų, pasiramsčiuodamas lazda, vesdamasis asilą ir lydimas didelio šuns, žingsniavo septonas Meribaldas. Asilui teko toks sunkus nešulys, jog Brienė baiminosi, kad gyvuliui nelūžtų nugarkaulis.
— Tai maistas upių kraštų vargšams ir alkstantiems, — prie Mergelių Duburio vartų paaiškino jiems septonas Meribaldas. — Sėklos, riešutai, džiovinti vaisiai, avižų košė, miltai, miežinė duona, trys dideli geltoni sūriai iš užeigos, įsikūrusios prie Kvailio vartų, sūdyta menkė man, sūdyta aviena Šuniui, na ir… druska. Svogūnai, morkos, ropės, du maišai pupelių, keturi miežių ir devyni apelsinų. Prisipažįstu, turiu silpnybę apelsinams. Pirkau juos iš jūreivio ir nujaučiu, kad jie bus paskutiniai, daugiau iki pavasario apelsinų neragausiu.
Meribaldas buvo septonas be septos, Tikėjimo hierarchijoje tik vienu laipteliu lenkiantis elgetaujantį brolį. Tokių septonų kaip jis buvo šimtai, ir šio skarmalių būrio užduotis buvo paprasta: plumpinti iš vieno mažyčio kaimelio į kitą, laikyti šventas pamaldas, tuokti ir atleisti nuodėmes. Tie, kuriuos jie aplankydavo, turėdavo septonus pavalgydinti ir apgyvendinti, bet dauguma žmonių buvo tokie pat vargšai kaip ir jis, todėl Meribaldas niekur negalėjo per ilgai užtrukti nepridarydamas šeimininkams rimtų nepatogumų. Malonūs užeigų savininkai kartais leisdavo jam nakvoti virtuvėje arba arklidėse, be to, buvo septų, tvirtovių ir net kelios pilys, kuriose jis žinojo galintis tikėtis svetingumo. Kai tokių vietų apylinkėse nebūdavo, septonas Meribaldas miegodavo po medžiais arba gyvatvorėse.
— Upių kraštuose puikių gyvatvorių netrūksta, — tarė Meribaldas. — Seniausios iš jų yra pačios geriausios. Niekas negali prilygti šimtametei gyvatvorei. Jos viduje galima įsitaisyti jaukiai kaip užeigoje ir dar nesibaiminti blusų.
Jiems bekeliaujant septonas linksmai prisipažino nemokantis nei skaityti, nei rašyti, bet mokėjo bent šimtą maldų ir galėjo atmintinai cituoti ilgas ištraukas iš „Septynkampės žvaigždės“, o kaimuose daugiau nieko ir nereikėjo. Jo veidas buvo raukšlėtas, vėjo nugairintas, ant viršugalvio pūpsojo kupeta vešlių plaukų, o akių kampučiuose irgi buvo susimetusios raukšlelės. Nors buvo stotingas, šešių pėdų ūgio vyras, turėjo įprotį eiti palinkęs į priekį ir dėl to atrodė gerokai žemesnis. Jo plaštakos buvo stambios, delnai įdiržę, krumpliai paraudę, panagės purvinos, o kojos buvo tokios didelės, kokių Brienė nebuvo mačiusi, — basos, įjuodusios, o padai kieti kaip ragas.
— Jau dvidešimt metų nebuvau apsiavęs batų, — pasakė jai Meribaldas. — Pirmais metais pūslių turėjau daugiau nei kojų pirštų, kai užmindavau ant akmens, padai imdavo baisiai kraujuoti, bet meldžiausi ir Kurpius aukštybėse sukietino mano odą.
— Aukštybėse nėra jokio kurpiaus, — paprieštaravo Podrikas.
— Yra, vaikine, nors… gali jį vadinti ir kitu vardu. Sakyk, kurį iš septynių dievų labiausiai myli?
— Karžygį, — nedvejodamas atsakė Podrikas.
Krenkštelėjusi į pokalbį įsiterpė Brienė.
— Ivenfole mano tėvo septonas visada sakydavo, kad yra tik vienas dievas.
— Vienas dievas, turintis septynis pavidalus. Taip ir yra, miledi, esi teisi taip sakydama, tačiau Septyneto, Kuris Yra Vienis, paslaptį paprastiems žmonėms sunku suprasti, be to, ir aš esu tik paprastas žmogus, todėl kalbu apie septynis dievus. — Ir Meribaldas vėl kreipėsi į Podriką: — Dar nesu sutikęs vaikino, kuris nemylėtų Karžygio. Bet esu senas ir senatvėje myliu Kalvį. Jei ne jo triūsas, ką Karžygys gintų? Kalvį turi kiekvienas miestas ir kiekviena pilis. Kalviai nukala plūgus, kurių mums reikia, kad galėtume pasėti javus, vinis, kurias naudojame laivams statyti, geležines pasagas, saugančias mūsų ištikimiems žirgams kanopas, ir puikius kalavijus mūsų lordams. Niekas negali abejoti kalvio verte, todėl, jo garbei, vieną iš Septyneto vadiname Kalviu, bet taip pat galėtume vadinti ir Ūkininku, ir Žveju, ir Dailide arba Kurpiumi. Ne taip svarbu, koks jo amatas. Svarbiausia, kad jis dirba. Tėvas valdo, Karžygys kovoja, Kalvis dirba, o visi trys jie duoda žmogui tai, ko reikia. Kaip Kalvis yra vienas iš Septyneto pavidalų, taip Kurpius yra vienas iš Kalvio pavidalų. Tai jis išgirdo mano maldą ir pagydė pėdas.