— Dievai geri, — dalykiškai įsiterpė seras Hailas, — bet kam juos trukdyti, jei galima tiesiog apsiauti batus?
— Vaikščiodamas basas aš atgailauju. Net šventi septonai gali būti nusidėjėliai, o mano kūnas buvo labai silpnas. Buvau jaunas, kupinas jėgų, o merginos… Septonas gali atrodyti šaunus kaip princas, jei jis vienintelis vyras, kurį pažįsti ir kuris buvo nukeliavęs daugiau nei mylią nuo tavo kaimo. Sakydavau joms ištraukas iš „Septynkampės žvaigždės“. Ak, prieš nusiaudamas batus buvau labai nedoras. Man gėda ir prisiminti visas mergeles, kurioms atėmiau nekaltybę.
Pasijutusi nesmagiai, Brienė pasimuistė balne, mat vėl prisiminė kariuomenės stovyklą prie Haigardeno sienų ir lažybas, kurias sugalvojo seras Hailas ir kiti, kad pažiūrėtų, kuris pirmas įsitemps ją į lovą.
— Mes ieškome mergelės, — staiga leptelėjo Podrikas Peinas. — Kilmingos trylikametės mergelės kaštoniniais plaukais.
— Maniau, ieškote bastūnų.
— Ir bastūnų, — linktelėjo Podrikas.
— Dauguma keliautojų tokių vyrų kaip įmanydami vengia, — tarė septonas Meribaldas, — o jūs ieškote…
— Ieškome tik vieno bastūno, — pataisė jį Brienė. — Skaliko.
— Seras Hailas man taip ir sakė. Tegul Septynetas tave saugo, moterie. Sklinda kalbos, kad jis visur palieka pėdsaką: paskerstus kūdikius ir išprievartautas mergeles. Girdėjau, kad žmonės jį vadina Pasiutusiu Šunimi iš Druskos įlankos. Ko geriems žmonėms iš to siaubūno reikia?
— Mergelė, apie kurią kalbėjo Podrikas, gali būti su juo.
— Šit kaip? Tuomet turime melstis už vargšę merginą.
Ir už mane, pagalvojo Brienė, turime sukalbėti maldą ir už mane. Turime paprašyti Senolės, kad pakeltų žibintą ir parodytų man kelią pas ledi Šansą, ir maldauti Karžygio suteikti jėgų mano rankai, kad galėčiau ją apginti. Tačiau garsiai ji neištarė nė žodžio. Kad seras Hailas neišgirstų ir neimtų šaipytis iš jos moteriško silpnumo.
Kadangi septonas Meribaldas ėjo pėsčias, o jo asilui teko tokia sunki našta, tą dieną jie netoli nukeliavo. Vieškelio į vakarus, — to paties, kuriuo Brienė kadaise jojo su Džeimiu, kai jiedu traukė priešinga kryptimi ir rado Mergelių Duburį nusiaubtą bei pilną lavonų, — jie nepasirinko. Užuot joję tuo keliu, jie patraukė į šiaurės vakarus Krabų įlankos pakrante einančiu lauko keliuku, kuris nebuvo pažymėtas nė viename iš dviejų vertingųjų sero Hailo avies odos žemėlapių. Šiapus Mergelių Duburio nebuvo nei Skeltnagio kyšuliui būdingų kalvų stačiais šlaitais, nei juodų liūnų, nei pušynų. Jie keliavo pažliugusiomis lygumomis, beribiais smėlio kopų plotais ir druskingomis pelkėmis, o jiems virš galvų plytėjo neaprėpiamas melsvai pilkšvas dangaus skliautas. Kartais tarp nendrių ir potvynio vandens užlietų plotų kelias pranykdavo, o įveikus geroką mylią vėl atsirasdavo. Brienė suprato, jog be Meribaldo jie tikrai būtų pasiklydę. Žemė dažnai būdavo minkšta, tad tokiose vietose septonas eidavo pirmas, baksnodamas lazda ir norėdamas įsitikinti, ar joti saugu. Aplinkui per daugelį lygų nebuvo matyti jokio medžio, vien jūra, dangus ir smėlis.
Šis kraštovaizdis kaip naktis nuo dienos skyrėsi nuo Tarto su kalnais ir kriokliais, aukštumų pievelėmis ir šešėliuose skendinčiais slėniais, tačiau, Brienės nuomone, ir čia buvo savotiškai gražu. Jie perbrido keliolika lėtai tekančių upokšnių, knibždėte knibždančių varlių ir laumžirgių, matė aukštai danguje virš įlankos skraidančias žuvėdras, girdėjo kopose ciepsinčius krantinius tilvikus. Kartą per kelią perbėgo lapė ir Meribaldo šuo staiga ėmė draskytis.
Be to, čia buvo ir žmonių. Vieni gyveno nendrynuose, iš dumblo ir šiaudų drėbtose lūšnelėse, kiti žvejojo išplaukę į įlanką oda aptrauktomis valtelėmis ir namus sau buvo pasistatę kopose, ant netvirtų medinių statramsčių. Dauguma iš jų, rodės, gyvena vieni ir jokių kaimynų neturi. Be to, jie atrodė drovūs, tačiau artėjant vidurdieniui šuo vėl ėmė loti ir iš nendrių išlindusios trys moterys atnešė Meribaldui pintinę valgomųjų jūrų moliuskų. Atsidėkodamas septonas kiekvienai iš jų davė po apelsiną, nors šiame pasaulyje valgomųjų moliuskų buvo pilna visur, kaip ir dumblo, o apelsinai buvo reti ir brangūs vaisiai. Viena iš moterų buvo labai sena, kita laukėsi, o trečia buvo dar mergelė, skaisti ir graži kaip pavasario gėlė. Meribaldui pasivedus jas į šalį išklausyti nuodėmių, seras Hailas tyliai nusijuokė ir tarė:
— Rodos, mus lydi dievai… bent jau Mergelė, Motina ir Senolė.
Podrikas taip nustebo, kad Brienei teko vaikinukui paaiškinti, jog seras Hailas kalbėjo apie tas tris pelkynų moteris.
Paskui, kai jie patraukė toliau, ji atsisuko į septoną ir nusistebėjo:
— Šie žmonės gyvena ne daugiau kaip už dienos kelio raitomis nuo Mergelių Duburio, o karas jų vis dėlto nepalietė.
— Karas ir negali jų paliesti, miledi. Vienintelis tų žmonių turtas — moliuskų kiaukutai, akmenys ir oda aptrauktos valtelės, o geriausi ginklai — peiliai surūdijusiomis geležtėmis. Jie gimsta, gyvena, myli ir miršta. Šie žmonės žino, kad žemes, kuriose gyvena, valdo lordas Mutonas, bet vos vienas kitas bent kartą yra jį matęs, o Riveranas ir Karaliaus Uostas jiems — tik pavadinimai.
— Ir vis dėlto dievus jie pažįsta, — tarė Brienė. — Manau, kad tavo dėka. Ar seniai keliauji po upių kraštus?
— Netrukus bus keturiasdešimt metų, — atsakė septonas, o jo šuo garsiai amtelėjo. — Iškeliavęs iš Mergelių Duburio, apsukęs ratą vėl į jį grįžtu po pusės metų, o kartais ir vėliau, bet nenoriu girtis pažįstantis Trišakį. Įtakingų lordų pilis matau tik iš tolo, bet pažįstu miestus, kuriuose vyksta turgūs, ir tvirtoves, taip pat kaimelius, kurie yra per maži, kad gautų pavadinimą, gyvatvorės, kalvas, upokšnius, iš kurių ištroškus galima atsigerti, ir urvus, kuriuose galiu rasti prieglobstį. Ir kelius, kuriais naudojasi paprasti žmonės, — vingiuotus, dumblinus takus, nepažymėtus pergamentuose nupieštuose žemėlapiuose, — juos irgi pažįstu. — Jis nusijuokė. — Turiu pažinoti. Basas bent dešimt kartų žingsniais išmatavau kiekvieną jų mylią.
Bastūnai kaip tik ir naudojasi nuošaliais keliais, o urvai — puiki vieta slėptis tiems, kurių kas nors ieško. Staiga Brienę nusmelkė įtarimas ir ji ėmė svarstyti, ar seras Hailas tikrai gerai šį žmogų pažįsta.
— Tikriausiai dažnai jautiesi vienišas, septone?
— Septynetas visuomet su manimi, — atsakė Meribaldas, — be to, dar turiu ištikimą tarną, Šunį.
— Ar tavo šuo turi vardą? — pasiteiravo Podrikas Peinas.
— Tikriausiai turi, — linktelėjo Meribaldas, — bet jis — ne mano šuo. Ne.
Šuo amtelėjo ir pavizgino uodegą. Jis buvo didelis, gauruotas, svėrė mažiausiai dešimt stonų, bet atrodė draugiškas.