— Kam jis priklauso? — vėl paklausė Podrikas.
— Na… sau pačiam ir dar Septynetui. O dėl vardo… Šuo man nepasakė, kuo jis vardu. Vadinu jį tiesiog Šunimi.
— Hm… — Buvo akivaizdu, jog apie šunį, vadinamą Šunimi, Podrikas nežinojo, ką ir galvoti. Valandėlę pamąstęs, vaikinas pasakė: — Kai buvau mažas, ir aš turėjau šunį. Vadinau jį Didvyriu.
— O jis toks ir buvo?
— Koks?
— Didvyris.
— Ne. Bet jis buvo geras šuo. Paskui nugaišo.
— Šuo kelionėje saugoja mane net tokiais neramiais laikais kaip dabar. Kai šalia Šuo, nei vilkas, nei bastūnas nedrįsta prie manęs lįsti. — Septonas suraukė antakius. — Pastaruoju metu vilkai visai suįžūlėjo. Yra tokių vietovių, kur atsidūrusiam žmogui geriausia nakvoti įsilipus į medį. Didžiausią vilkų gaują, kurią gyvenime mačiau, sudarė daugiau kaip tuzinas vilkų, o toje, kuri dabar klaidžioja Trišakio pakrantėmis, jų yra keli šimtai.
— Ar pats nebuvai su ta gauja susidūręs? — paklausė seras Hailas.
— To išvengiau, tesaugo mane Septynetas, bet naktį ne kartą esu girdėjęs juos kaukiant. Tiek daug balsų… kraujas gyslose stingsta. Net Šuo dreba, o Šuo yra papjovęs jų gerą dešimtį. — Jis paglostė Šuniui galvą, pataršė jam gaurus. — Kai kas sako, kad tie vilkai — tai demonai. Sklinda šnekos, girdi, gaujai vadovaujanti siaubinga vilkė, panaši į niūrų, pilką, milžinišką šešėlį.
Žmonės pasakoja, kad ta vilkė viena papjauna taurą, kad jos neįmanoma sugauti nei spąstais, nei kilpomis, kad ji nebijo nei plieno, nei ugnies, papjauna kiekvieną ant jos lipti mėginantį vilką ir neėda kitokios mėsos, tik žmogieną.
Seras Hailas nusijuokė.
— Štai ir pasiekei, ko norėjai, septone. Vargšeliui Podrikui jau akys ant kaktos iššoko.
— Neiššoko, — pasipiktinęs atrėžė Podrikas. Vėl sulojo Šuo.
Tą naktį jie įkūrė stovyklą kopose, be laužo. Brienė pasiuntė Podriką pavaikščioti pakrante ir paieškoti sausuolių, bet vaikinukas grįžo tuščiomis rankomis ir iki kelių purvinomis kojomis.
— Dabar atoslūgis, sere. Miledi… Vandens nėra, tik dumblinos seklumos.
— Nuo dumblo laikykis atokiau, vaike, — patarė jam septonas Meribaldas. — Dumblas atėjūnų nemėgsta. Jei užsieisi ten, kur nedera, jis prasiskirs ir tave praris…
— Tai tik dumblas, — užsispyręs ėmė ginčytis Podrikas.
— Taip, kol neužpils tau burnos ir šnervių. O tada jis virs mirtimi. — Septonas nusišypsojo, kad jo žodžiai nekeltų šiurpo. — Nusivalyk tą purvą ir geriau suvalgyk skiltelę apelsino, vaikine.
Kitą dieną viskas, galima sakyti, buvo taip pat. Pusryčiams jie užkando sūdytos menkės, suvalgė po kelias skilteles apelsino ir patraukė toliau dar saulei nepatekėjus, už nugaros palikę rožinį, o prieš akis matydami beveik violetinį dangų. Kelią rodė Šuo uostydamas kiekvieną nendrių guotą, kartkartėmis stabtelėdamas, pakeldamas koją ir palikdamas žymę; rodės, jis kelią pažįsta taip pat gerai kaip Meribaldas. Prasidėjo potvynis ir ryto ore sklido šaižūs žuvėdrų klyksmai.
Prieš vidurdienį jie užsuko į mažytį, pirmą savo kelyje prieitą kaimelį, kurį sudarė aštuonios prie nedidelio upokšnio ant statramsčių dunksančios lūšnelės. Vyrai buvo pasiėmę oda aptrauktas valteles ir išplaukę žvejoti, bet moterys ir maži berniukai nulipo tabaluojančiomis virvinėmis kopėčiomis ir susibūrė aplink septoną Meribaldą melstis. Po pamaldų Meribaldas atleido jiems nuodėmes ir paliko šiek tiek ropių, maišą pupų ir du savo brangiuosius apelsinus.
Jiems grįžus į kelią, septonas tarė:
— Būtų gerai, jei šiąnakt eitume sargybą, bičiuliai. Kaimelio gyventojai sako kopose, į vakarus nuo senojo sargybos bokšto, matę besišlaistančius tris valkatas.
— Tik tris? — šyptelėjo seras Hailas. — Tris mūsų kalavijuotė sudoros kaip šiltą vilną. Prie ginkluotų vyrų jie tikriausiai nelįs.
— Nebent badautų, — pasakė septonas. — r Šiose pelkėse maisto yra, bet tik tiems, kurie turi akis ir geba jo rasti, o šie vyrai ne čionykščiai, jie likę gyvi po kažkokio mūšio. Jei prikibs prie mūsų, sere, maldauju, palikite šį reikalą tvarkyti man.
— Kaipgi tu su jais susitarsi?
— Pamaitinsiu. Liepsiu išpažinti savo nuodėmes, kad galėčiau jas atleisti. Ir pakviesiu kartu keliauti į Tyliąją salą.
— Tai tas pats, kaip paraginti juos mums miegantiems perrėžti gerkles, — atsakė Hailas Hantas. — Lordas Rendilas su valkatomis tvarkydavosi geriau — plienu ir kanapine virve.
— Sere… Miledi… — įsiterpė Podrikas. — Ar valkata — tai bastūnas?
— Galima sakyti ir taip, — atsakė Brienė.
Bet septonas Meribaldas paprieštaravo:
— Vis dėlto reikėtų sakyti, kad ne. Bastūnų, kaip ir paukščių, yra įvairių rūšių. Sparnus turi ir krantinis tilvikas, ir jūrinis erelis, bet jie labai skirtingi. Dainiai mėgsta traukti dainas apie gerus žmones, priverstus sulaužyti įstatymus, kad galėtų kovoti su kokiu nors niekšingu lordu, bet dauguma bastūnų panašesni į tą plėšrųjį Skaliką, o ne į Žaibo lordą. Jie niekšai, apimti godulio, pykčio, spjaunantys į dievus ir besirūpinantys vien savimi. O valkatos labiau nusipelno mūsų gailesčio, nors irgi gali būti pavojingi. Dauguma jų yra nekilmingi vyrai, paprasti kaimiečiai, kurie nenukeliauja nuo savo gimtų namų daugiau kaip mylios, kol neatjoja koks nors lordas ir neišsiveda jų į karą. Varganai apsiavę ir apsirengę, jie žygiuoja po jo vėliava, dažnai ginkluoti vien pjautuvais, pagaląstais kapliais arba tvoklėmis, kurias pasidaro patys odiniais diržais prie lazdos pririšę akmenį. Broliai žygiuoja su broliais, sūnūs su tėvais, draugai su draugais. Jie prisiklausę dainų ir pasakojimų, tad eina nuotykiams atviromis širdimis, svajodami apie tai, kad pamatys stebuklus ir pelnys turtus bei šlovę. Karas jiems rodosi tarsi šaunus nuotykis, didžiausias iš visų, kuriuos gyvenime yra patyrę.
— O tada jie pajunta karo skonį.
— Kai kuriems to skonio ir pakanka palūžti. Kiti tarnauja metų metus, kol nebegali suskaičiuoti, keliuose mūšiuose kovėsi, bet net ir tas, kuris liko gyvas po šimto mūšių, po šimto pirmojo gali likti dvasiškai sugniuždytas. Broliai mato žūvančius savo brolius, tėvai praranda sūnus, draugai regi savo draugus, delnais mėginančius sulaikyti žarnas po priešo kirvio kirčio į pilvą.
Jie mato, kaip ant žemės parbloškiamas jų lordas, o koks nors kitas lordas šaukia, kad dabar jie priklausysiantys jam. Jie būna sužeisti ir, žaizdai dar neužgijus, sužeidžiami dar kartą. Jiems nuolat trūksta maisto, nuo žygiavimo visiškai nusidėvi jų batai, drabužiai suplyšta ir apskrenta, o pusė iš jų teršia į kelnes dėl to, kad geria nešvarų vandenį.
Užsimanę naujų batų, šiltesnio apsiausto arba galbūt lengvo geležinio šalmo, tuos daiktus turi nutraukti nuo lavono, tad netrukus įpranta vogti ir iš gyvųjų, iš paprastų žmonių, kurių žemėse kariauja, iš žmonių, labai panašių į tuos, kokie kadaise buvo patys. Jie pjauna kaimiečių avis, vagia vištas ir visiškai nedaug tetrūksta, kad imtų grobti ir tų žmonių dukteris. Ir štai vieną dieną jie apsižvalgo ir suvokia, kad visi jų draugai ir giminaičiai žuvę, kad jie kaunasi petys į petį su visiškai svetimais kariais, po vėliava, kurios nė nepažįsta. Jie nežino, nei kur atsidūrė, nei kaip grįžti namo, o lordas, už kurį kaunasi, nežino net jų vardų, bet atjojęs rėkauja, reikalauja rikiuotis, sudaryti gretą, atkišti ietis, dalgius bei išaštrintus kaplius ir nesitraukti nė per žingsnį. O paskui juos užgriūva riteriai — beveidžiai, nuo galvos iki kojų plienu apsitaisę vyrai, — ir geležinis jų puolimo žvangesys, rodos, pripildo visą pasaulį…