— Ir žmogus palūžta.
— Jis apsisuka ir sprunka arba mūšiui pasibaigus pabėga perlipęs per žuvusiųjų lavonus, arba nepastebimai pasitraukia naktį ir kur nors pasislepia. Tuomet apie namus jis nebegalvoja, o karaliai, lordai ir dievai jam nebe tokie svarbūs kaip gabalas švinktelėjusios mėsos, leidžiantis išgyventi dar vieną dieną, arba odmaišis prasto vyno, kelioms valandoms galintis nuskandinti jo baimę. Valkata gyvena šia diena, nuo valgio iki valgio ir yra panašesnis ne į žmogų, o į žvėrį. Ledi Brienė teisi. Šiais laikais keliautojui valkatų geriau pasisaugoti ir jų bijoti, bet… reikia jų ir gailėtis.
Meribaldui baigus kalbėti, visi ilgai tylėjo. Brienė girdėjo nuo vėjo šnarančius karklus ir iš toli atsklidusį naro klyktelėjimą. Taip pat girdėjo tylų šalia septono ir asilo risnojančio ir liežuvį iškorusio Šuns alsavimą. Tyla užtruko, bet pagaliau ji paklausė:
— Kiek tau buvo metų, kai išėjai į karą?
— Ne daugiau kaip tavo ginklanešiui, — atsakė Meribaldas. — Tiesą sakant, kariauti buvau per jaunas, bet visi mano broliai traukė į karą, o vienas likti nenorėjau. Vilamas sakė, kad galėsiu būti jo ginklanešys, nors Vilas buvo ne riteris, o tik padavėjas, ginkluotas virtuviniu peiliu, nudžiautu iš smuklės virtuvės. Jis žuvo prie Brastos Akmenų nė karto neužsimojęs. Mirė nuo karštinės, kaip ir kitas mano brolis, Robinas. Ouvenas krito nuo smūgio vėzdu, suskaldžiusio jam galvą, o jo draugas Jonas Raupuotasis buvo pakartas už išprievartavimą.
— Tai buvo Devyngrašių karalių karas, ar ne? — paklausė Hailas Hantas.
— Taip jie tą karą vadino, nors nė karto nei karaliaus mačiau, nei bent grašį uždirbau. Bet tai buvo karas. Be jokios abejonės.
Semvelis
Šėmas stovėjo prie lango nervingai sūpuodamasis ir žiūrėdamas į paskutinius saulės spindulius, gęstančius už eilės namų stogų smailiais kraigais. Matyty jis vėl prisigėrėy niūriai pagalvojo. Arba sutiko kokią nors merginą. Šernas negalėjo apsispręsti: plūstis jam ar verkti? Šiaip ar taip, Dareonas buvo jo brolis. Paprašyk Dareono padainuoti, ir niekas to nepadarys geriau už jį. Bet jei paprašysi ko nors kito…
Vakaro ūkanos tirštėjo, pilkais pirštais grabinėjo pastatų sienas, telkėsi palei senąjį kanalą.
— Jis žadėjo grįžti, — tarė Šernas. — Juk ir tu girdėjai.
Džilė pažvelgė į Šerną paraudusiomis, užverktomis akimis. Netrinkti ir susivėlę plaukai buvo užkritę jai ant veido. Džilė atrodė nelyginant iš krūmų tankmės žvelgiantis baikštus žvėrelis. Jie jau kelias dienas nebuvo užsikūrę ugnies, bet tyržmogių merginai vis tiek patijco glaustis prie židinio, tarsi atšalusiuose pelenuose dar būtų likę šiek tiek šilumos.
— Čia, su mumis, jam nepatinka, — pašnibždomis, kad nepažadintų kūdikio, atsiliepė ji. — Pas mus liūdna. Jis mėgsta būti ten, kur liejasi vynas ir visi šypsosi.
Tiesa, pagalvojo Šernas, o vynas liejasi visur; tik ne čia. Bravose buvo daugybė smuklių, aludžių ir viešnamių. Ir jei Dareonui labiau prie širdies besikūrenantis židinys ir taurė prieskoniais pagardinto vyno, o ne sužiedėjusi duona ir verkšlenančios moters, storulio bailio ir seno ligoto vyro draugija, argi dėl to kas gali jį kaltinti? Aš galėčiau jį kaltinti. Jis žadėjo grįžti dar nesutemus; sakė, kad parneš vyno ir valgio.
Šernas vėl žvilgtelėjo pro langą tikėdamasis, kad įvyks stebuklas ir jis pamatys namo skubantį dainių. Paslaptingąjį miestą gaubė vis tirštesnės sutemos, pradangindamos gatveles ir kanalus. Padorūs bravosiečiai netrukus turėjo užsidaryti langines ir užsisklęsti duris. Naktį po miestą vaikštinėjo tik žudikai ir kekšės. Naujieji Dareono bičiuliai, niūriai tarė sau Šernas. Pastaruoju metu dainius apie juos ir tekalbėjo. Jis sukūrė dainą apie kekšę, moterį, vardu Mėnesiena, ši išgirdo jį dainuojant prie Mėnulio tvenkinio ir už dainą atsidėkojo bučiniu. „Reikėjo jos paprašyti, kad duotų sidabrinę monetą, — tuomet pasakė Šernas. — Dabar mums reikia monetų, o ne bučinių.“ Bet dainius tik šyptelėjo ir tarė: „Kai kurie bučiniai brangesni už geltonąjį auksą, Žudike.“
Dėl to Šernas taip pat pyko. Dareonui nederėjo kurti dainų apie kekšes. Jis turėjo dainuoti apie Sieną ir apie Nakties sargybos vyrų narsą. Jonas tikėjosi, kad galbūt jo dainos paskatins vieną kitą jaunuolį stoti tarnauti į Nakties sargybą. Bet Dareonas traukė dainas apie auksinius bučinius, sidabro plaukus ir ryškiai raudonas lūpas. O dėl ryškiai raudonų lūpų niekas neketino rengtis juodai.
Be to, kartais jo muzika pažadindavo kūdikį. Kai vaikas imdavo klykti, Dareonas užrikdavo ant jo, kad tylėtų, tada pravirkdavo Džilė, o dainius išdumdavo ir nesirodydavo kelias dienas. „Už tą žliumbimą galėčiau jai užvožti, — skųsdavosi Dareonas, — be to, per tą jos kūkčiojimą beveik negaliu bluosto sudėti.“
Ir tu žliumbtum, jei turėtum sūnų ir jį prarastum, vos nepasakė Šernas. Jis negalėjo kaltinti Džilės, kad ši sielvartauja. Užuot priekaištavęs jai, kaltino Joną Snou ir svarstė, kada Jono širdis virto akmeniu. Kartą, kai Džilė nuėjo prie kanalo parnešti vandens, jis to paklausė meisterio Eimono. „Kai pasistengei, kad jis būtų išrinktas lordu vadu“, — atsakė senis.
Net dabar, jiems beprasmiškai tūnant šiame palėpės kambarėlyje, giliai širdyje Šernas nenorėjo tikėti, kad Jonas padarė tai, ką manė jį padarius meisteris Eimonas. Ir vis dėlto tai tiesa. Antraip argi Džilė verktų? Šernui reikėjo tik imti ir paklausti, kieno kūdikį ji žindo, bet jis nedrįso. Bijojo išgirsti atsakymą. Aš vis dar bailys, Jonai. Kad ir kur šiame plačiame pasaulyje Šernas keliavo, baimė visuomet sekdavo jam iš paskos.
Bravoso stogais nusirito duslus, tolimą griaustinį primenantis dundesys; taip kitame lagūnos krante dunksantis Titanas paskelbė prasidėjus sutemas. Dundėjimas buvo toks garsus, kad pažadino kūdikį, o šaižus šio klyksmas išbudino meisterį Eimoną. Džilei priėjus paduoti berniukui krūties, senis plačiai atsimerkė ir krustelėjo savo siauroje lovelėje.
— Egai… Čia tamsu. Kodėl čia taip tamsu?
Nes esi aklas. Jiems pasiekus Bravosą, Eimonas ėmė kliedėti vis dažniau. Būdavo dienų, kai jis nebesusivokdavo, kur esąs. O kartais kalbėdamas pamesdavo minties giją ir toliau padrikai šnekėdavo apie savo tėvą ir brolį. Jam šimtas dveji metai, primindavo sau Šernas, bet senis buvo tokio pat amžiaus ir Juodojoje pilyje, o ten jo mintys niekada niekur nenuklysdavo.
— Tai aš, — šį kartą teko priminti Eimonui. — Semvelis Tarlis. Tavo tarnas.
— Šernai… — Meisteris Eimonas apsilaižė lūpas, kelis kartus sumirksėjo. — Taip. O čia — Bravosas. Atleisk, Šernai. Ar jau rytas?
— Ne. — Šernas priglaudė delną seniui prie kaktos. Oda buvo drėgna nuo prakaito, vėsi ir lipni, o sulig kiekvienu kvėpsniu senis tyliai švokštė. — Dabar naktis, meisteri. Tu miegojai.
— Per ilgai. Čia šalta.
— Neturime malkų, — paaiškino jam Šernas, — o užeigos šeimininkas daugiau jų neduos, jei nesumokėsime.
Apie tai jiedu šnekėjosi jau ketvirtą ar penktą kartą. Už mūsų turėtas monetas privalėjau nupirkti valgio, priekaištavo sau Šernas. Privalėjau ką nors sugalvoti, kad meisteris sušiltų.
Bet, užuot taip padaręs, paskutines sidabrines monetas jis, galima sakyti, išmetė į balą — atidavė jas žiniuoniui iš Raudonųjų Rankų namų, aukštam išblyškusiam vyrui, vilkinčiam drabužius, išsiuvinėtus raudonais ir baltais, vingiuotais dryžiais. Už tą sidabrą Šernas negavo nieko, tik pusę siaurakaklio ąsočio migdančio vyno. „Tai palengvins jam mirtį, — maloniai pasakė bravosietis. Šerno paklaustas, ar negali padaryti ko nors daugiau, žiniuonis papurtė galvą. — Turiu tepalų, vaistinių gėrimų ir vaistažolių užpilų, tinktūrų, nuodų ir šuteklių. Galiu nuleisti jam kraują, išvalyti vidurius, apdėti dėlėmis, tik… kuriam galui? Dėlės jaunystės jam nesugrąžins. Jis senas žmogus ir jo krūtinėje jau įsitaisė mirtis. Duok jam šito ir leisk miegoti.“