Ir meisteris miegojo — visą dieną ir visą naktį, — bet dabar iš paskutiniųjų mėgino sėstis.
— Turime eiti į prieplauką, prie laivų.
Ir vėl tie laivai…
— Tu per silpnas kur nors eiti, — neturėdamas kitos išeities gavo pasakyti Šernas.
Jiems plaukiant Siaurąja jūra meisteris Eimonas peršalo ir jam užgulė krūtinę. Kol jie pasiekė Bravosą, senis taip nusilpo, jog Šernui teko paimti jį ant rankų ir išnešti į krantą. Tuomet jie dar turėjo pilną kapšą sidabrinių monetų, tad Dareonas užeigoje užsakė pačią didžiausią lovą. Ir gavo tokią, kurioje galėjo miegoti aštuoni žmonės, todėl šeimininkas primygtinai paprašė susimokėti už aštuonis.
— Rytoj galėsime eiti į prieplauką, — pažadėjo Šernas. — Galėsi pasiklausinėti ir išsiaiškinti, kuris laivas greičiausiai išplauks į Senmiestį.
Nors buvo ruduo, Bravoso uoste laivų netrūko. Kai tik Eimonas sustiprės ir galės keliauti, jie turėtų be vargo rasti jiems plaukti tinkamą laivą. Sunkiau bus susimokėti už kelionę. Jie vylėsi rasiantys laivą, atplaukusį iš Septynių Karalysčių. Arba pirklį iš Senmiesčio, galbūt turintį giminaičių Nakties sargyboje. Juk dar turi būti žmonių, gerbiančių prie Sienos tarnaujančius vyrus.
— Senmiestis… — švokšdamas pratarė meisteris Eimonas. — Taip. Sapnavau Senmiestį, Šernai. Vėl buvau jaunas, o su manimi buvo brolis Egas ir tas stotingas riteris, kuriam jis tarnavo. Gėrėme senojoje užeigoje, kur gaminamas baisiai stiprus sidras. — Senis vėl pamėgino atsistoti, bet tai jam buvo ne pagal jėgas. Tad vėl atsigulė. — Laivai, — vėl prabilo Eimonas. — Atsakymą sužinosime juose. Sužinosime apie drakonus. Man būtinai to reikia.
Afe, pagalvojo Šernas, tau būtinai reikia valgio ir šilumos: pilno skrandžio ir židinyje ūžiančios kaitrios ugnies.
— Ar tu išalkai, meisteri? Dar turime kamputį duonos ir kąsnelį sūrio.
— Dabar nenoriu, Šernai. Gal vėliau, kai pasijusiu stipresnis.
— Kaip pasijusi stipresnis, jei nieko nevalgai?
Jūroje, bent jau praplaukus Skagoso salą, nė vienas iš jų daug nevalgė. Rudeninės vėtros persekiojo juos visą laiką, kol plaukė per Siaurąją jūrą. Kartais audra užgriūdavo iš pietų su griaustiniu, žaibais ir kelias paras nesiliaujančiu lietumi. O kartais atslinkdavo iš šiaurės, — šalta ir niūri, — su niršiais, kiaurai košiančiais vėjais. Vieną kartą taip atšalo, kad pabudęs Šėmas rado laivą visą apledėjusį, tviskantį kaip baltas perlas. Kapitonas nuleido stiebą, paguldė jį ant denio ir likusį kelią vyrai įveikė vien irklais. Niekas neėmė į burną nė kąsnelio, kol tolumoje nepasirodė Titanas.
Bet kai jie išlipo į krantą, Šernas pasijuto tiesiog išbadėjęs. Panašiai jautėsi ir Dareonas su Džile. Net kūdikis ėmė godžiau čiulpti krūtį. Tik Eimonas…
— Duona sužiedėjo, bet užeigos virtuvėje kaip nors išprašysiu padažo jai pavilgyti, — pasakė Šernas seniui. Užeigos šeimininkas buvo griežtas žmogus, nemaloniai šnairavo ir nepasitikėjo po jo stogu apsistojusiais, juodai apsirengusiais svetimšaliais, bet jo virėjas buvo draugiškesnis.
— Nereikia. Gal atsirastų gurkšnelis vyno?
Vyno jie neturėjo. Dareonas žadėjo jo nupirkti, kai už dainavimą gaus monetą.
— Turėsime ir vyno, tik vėliau, — teko pasakyti Šernui. — Yra vandens, bet jis negeras.
Geras vanduo tekėjo viršumi didžiulio sumūryto akveduko, bravosiečių vadinamo gėlo vandens upe. Turtingieji buvo nusitiesę vamzdžius ir šio vandens turėjo namuose; varguoliai savo kubilus ir kibirėlius prisileisdavo viešuose fontanuose. Šernas pasiuntė Džilę parnešti to vandens visiškai pamiršęs, jog ši tyržmogė mergina visą gyvenimą praleido Krasterio pilyje ir niekada nėra mačiusi miesto su turgaus aikšte. Bravosą sudarė akmeninis salų ir kanalų labirintas, mieste neaugo nei žolė, nei medžiai, be to, čia buvo pilna svetimų žmonių, sakančių Džilei žodžius, kurių ši nesuprato, ir taip ją išgąsdinusių, kad mergina pametė žemėlapį ir pati pasiklydo. Šernas rado ją verkiančią, suklupusią kažkokio seniai mirusio jūrų lordo statulos papėdėje.
— Turime tik vandens iš kanalo, — paaiškino jis meisteriui Eimonui, — bet virėjas jį užvirino. Dar yra migdančio vyno, jei tau jo dar reikia.
— Kol kas miego tikrai pakaks. Tiks ir kanalo vanduo. Gal galėtum man padėti?
Šernas pasodino senį ir prikišo taurę su vandeniu prie sausų, suskirdusių jo lūpų. Ir vis tiek pusė vandens išsilaistė meisteriui ant krūtinės.
— Pakaks. — Po kelių gurkšnelių Eimonas užsikosėjo. — Tu mane prigirdysi. — Apglėbtas Šerno, senis drebėjo. — Kodėl kambaryje taip šalta? — — Pabaigėme malkas. — Už kambarį su židiniu Dareonas užeigos šeimininkui sumokėjo dvigubai, bet nė vienam iš jų netoptelėjo, kad malkos čia tokios brangios. Bravose medžių nebuvo, vienas kitas ošė tik pačių įtakingiausių bravosiečių kiemuose ir soduose. Be to, bravosiečiai neskubėjo kirsti ir pušų, augusių atokesnėse salose aplink didžiąją lagūną, mat medžiai tarsi skydas saugojo ją nuo audrų. Malkos į miestą buvo plukdomos baržomis — upėmis ir iš kito lagūnos kranto. Čia net mėšlas buvo brangus; bravosiečiai nelaikė arklių, jie turėjo laivus. Visa tai nebūtų buvę svarbu, jei, kaip planavo, jie būtų išplaukę į Senmiestį, tačiau meisteris Eimonas buvo toks silpnas, jog tai pasirodė neįmanoma. Dar viena kelionė atvira jūra būtų jį pražudžiusi.
Eimonas ėmė tapšnoti per patalus, apgraibomis ieškodamas Šerno rankos.
— Turime eiti į prieplauką, Šernai.
— Eisime, kai truputį sustiprėsi. — Senis nebūtų ištvėręs sūrių jūros vandens purslų ir drėgno vėjo, pučiančio uoste, o Bravose uostų buvo visur. Šiaurėje — Raudonasis uostas, kuriame Jūrų lordo rūmų kupolų ir bokštų papėdėse švartuodavosi bravosiečiai pirkliai. Vakaruose buvo įsikūręs Skudurininko uostas, prisigrūdęs laivų, atplaukusių iš kitų laisvųjų miestų, iš Vesteroso, Ibeno ir legendomis apipintų, tolimų rytų šalių. Visur kitur buvo pilna prieplaukėlių, keltų prieplaukų ir senų pilkų polių, prie kurių švartuodavosi krevečių, krabų gaudytojai ir žvejai, praleidę dieną jūros užliejamose dumblinose seklumose ir upių žiotyse. — Kol kas tau šis žygis būtų per sunkus.
— Tada eik ten vietoj manęs, — nenusileido Eimonas, — ir atvesk žmogų, savo akimis mačiusį tuos drakonus.
— Aš turėčiau ten eiti? — Išgirdęs tokį prašymą, Šernas labai nusiminė. — Meisteri, tai tik šnekos. Tik jūreivio pasakojimas. — Dėl to taip pat buvo kaltas Dareonas. Grįžęs dainius perpasakodavo visokias keistas, aludėse ir viešnamiuose nugirstas istorijas. Deja, pasakojimo apie drakonus jis klausėsi gerokai išgėręs ir smulkmenų neprisiminė. — Dareonas galėjo viską išsigalvoti. Dainiai kartais taip daro. Ima ir ką nors išsigalvoja.