— Tai tiesa, — sutiko meisteris Eimonas, — bet net fantastiškiausioje dainoje slypi tiesos grūdas. Atkapstyk man tą grūdą, Šernai.
— Nežinau, nei ką turėčiau klausti, nei kaip. Truputį moku valyriškai, o kai žmonės kreipiasi į mane bravosiečių kalba, nesuprantu nė pusės to, ką jie sako. Tu moki daugiau kalbų už mane ir, kai sustiprėsi, galėsi…
— Kada aš sustiprėsiu, Šernai? Pasakyk man, kada?
— Greitai. Jei ilsėsies ir valgysi. Kai atplauksime į Senmiestį…
— Senmiesčio aš nebepamatysiu. Dabar jau žinau. — Senis tvirčiau įsikibo Šerno rankos. — Netrukus susitiksiu su savo broliais. Su vienais esu susijęs priesaika, su kitais — kraujo ryšiu, bet jie visi man broliai. O mano tėvas… jis niekada nemanė, kad jam atiteks sostas, bet taip nutiko. Jis sakydavo, kad tai jam bausmė, kam nužudė savo brolį. Meldžiuosi, kad bent miręs jis būtų radęs ramybę, kurios neturėjo, kol buvo gyvas. Septonai gieda apie palaimingą nebūtį, apie tai, kad nusimetame savo naštą ir keliaujame į tolimą šviesią šalį, kurioje galime juoktis, mylėti ir puotauti iki pasaulio pabaigos… O jei tokios šviesos ir medaus šalies nėra, jei už sienos, vadinamos mirtimi, mūsų laukia tik šaltis, tamsa ir kančios?
Jis bijo, staiga suvokė Šernas.
— Tu nemiršti. Tik sergi. Liga pasitrauks.
— Tik ne šį kartą, Šernai. Sapnavau… Vidury nakties žmogus klausia visko, ko nedrįsta teirautis dienos šviesoje. Pastaraisiais metais man liko užduoti tik vieną klausimą. Kodėl dievai, atėmę man akis ir jėgas, pasmerkė gyventi toliau, šąlantį ir visų pamirštą? Kokia jiems nauda iš tokio sukriošusio senio? — Liesi, lyg oda aptrauktos šakelės Eimono pirštai virptelėjo. — Aš prisimenu, Šernai. Vis dar prisimenu.
Šie jo žodžiai, rodės, visai beprasmiški.
— Ką prisimeni?
— Drakonus, — sušnabždėjo Eimonas. — Jie buvo mano giminės šlovė ir sielvartas.
— Paskutinis drakonas nugaišo tau dar negimus, — priminė jam Šernas. — Kaip gali juos prisiminti?
— Regiu juos sapnuose, Šernai. Matau danguje kraujuojančią raudoną žvaigždę. Vis dar pamenu, kaip atrodo raudona spalva. Matau jų šešėlius ant sniego, girdžiu jų odinių sparnų šiugždėjimą, jaučiu jų karštą alsavimą. Mano broliai taip pat sapnuodavo drakonus ir tie sapnai visus juos pražudė. Šernai, mes prisilietėme prie primirštų pranašysčių, prie stebuklų ir siaubo, kurių joks dabar gyvenantis žmogus negali tikėtis perprasti… arba…
— Kas „arba“? — paklausė Šernas.
— …arba ne. — Eimonas tyliai susijuokė. — Arba aš tiesiog senas, karščiuojantis ir mirštantis žmogus. — Jis užmerkė balsvas, nuvargusias akis, bet tuoj pat ir vėl atsimerkė. — Nereikėjo man palikti Sienos. Lordas Snou to galėjo ir nežinoti, bet aš privalėjau numatyti. Ugnis viską ryja, o šaltis saugo. Siena… Bet grįžti jau per vėlu. Už mano durų stovi Pašalietis ir nesileis nuvaromas. Tu buvai ištikimas tarnas. Padaryk man šią paskutinę, drąsos reikalaujančią paslaugą. Nueik prie laivų, Šernai. Ir sužinok viską, ką gali, apie tuos drakonus.
Šernas ištraukė ranką iš senio gniaužtų.
— Gerai. Jei taip nori… Tik… — Jis nerado žodžių. Negaliu atsisakyti. Be to, išėjęs jis galėtų Skudurininko uosto prieplaukose ir prie polių paieškoti Dareono. Pirmiausia surasiu Dareoną ir prie laivų eisime kartu. O grįždami parnešime valgyti, vyno ir malkų. Užkursime židinį ir pataisysime gero, karšto valgio. Jis atsistojo. — Ką gi, turiu eiti. Jei reikia… Džilė liks čia. Džile, kol manęs nebus, užsišauk duris. — Už durų laukia Pašalietis.
Glausdama kūdikį prie krūties Džilė linktelėjo ir jos akys priplūdo ašarų. Ji tuoj vėl pravirks, dingtelėjo Šernui. Šito jam buvo per daug. Jo kardasaitis kabojo ant sienos, pakabintas ant kablio šalia seno suskilusio rago, kurį jam davė Jonas. Grybštelėjęs kardasaitį, Šėmas jį prisijuosė, ant tuklių pečių užsimetė juodą vilnonį apsiaustą, nerangiai žengė pro duris ir garsiai nubildėjo mediniais laiptais, kurių pakopos nuo jo svorio gailiai girgždėjo. Smuklėje buvo dvejos svečiams skirtos durys: vienos išėjo į gatvę, o kitos — prie kanalo. Šernas išsmuko pro pirmąsias, kad aplenktų svečių menę, kurioje buvo šeimininkas, ir išvengtų nedraugiško jo žvilgsnio, kuriuo šis apdovanodavo visus užeigoje per ilgai užsibuvusius svečius.
Lauke buvo šalta, tačiau naktis nebuvo tokia ūkanota kaip kelios ankstesnės. Šernas tuo labai džiaugėsi. Kartais žemę užklodavo toks tirštas rūkas, kad žmogus net savo pėdų nematydavo. Kartą Šernas vos stačia galva neįkrito į kanalą.
Vaikystėje Šernas skaitė Bravoso istoriją ir svajojo vieną gražią dieną į jį nukeliauti. Jis norėjo pamatyti iš jūros iškilusį rūstų ir bauginantį Titaną, siaura kaip gyvatė valtele kanalais praplaukti pro visus rūmus ir šventyklas, pasižiūrėti, kaip čionykščiai peštukai šoka vandenų šokį, kaip mėnesienoje blykčioja jų kalavijų ašmenys. Bet dabar, kai atsidūrė čia, nieko daugiau nenorėjo, tik kuo greičiau išplaukti į Senmiestį.
Pasikėlęs gobtuvą, besiplaikstančiais apsiausto skvernais, jis gatvių grindiniu patraukė į Skudurininko uostą. Jo kardasaitis vis smuko ir, rodės, tuoj nukris jam ant kulkšnių, tad einant tekdavo vis trūktelėti jį aukštyn. Šernas laikėsi mažesnių, tamsesnių gatvelių, kuriose buvo mažesnis pavojus ką nors sutikti, ir vis dėlto nuo kiekvienos prabėgančios katės jam apmirdavo širdis… o Bravose kačių buvo nors vežimu vežk. Reikia surasti Dareoną, pagalvojo jis. Jis Nakties sargybos vyras, mano prisiekęs brolis; mudu drauge tikrai sugalvosime, ką darytu Meisterį Eimoną apleido jėgos, o Džilė būtų mieste pasiklydusi, net jei nebūtų palūžusi iš sielvarto, bet Dareonas… Neturėčiau blogai apie jį galvoti. Gal Dareonas sužeistas, galbūt dėl to ir negrįžo. Gal nužudytas ir dabar tyso kokiame nors skersgatvyje, kraujo baloje, arba kniūbsčias plūduriuoja viename iš kanalų. Naktį mieste išdidžiai vaikščiodavo peštukai, apsirengę geriausiais drabužiais, tik ir laukiantys progos parodyti, kaip geba kautis savo siauraašmeniais kardais. Vieni šokdavo kautis dėl menkiausios priežasties, kitiems ir tos nereikėjo; o Dareonas niekaip neprikąsdavo liežuvio ir buvo karštakošis, juolab išgėręs. Jeigu vyrukas geba padainuoti apie mūšius, tai dar nereiškia, kad jis moka kautis.
Geriausios aludės, užeigos ir viešnamiai buvo įsikūrę netoli Raudonojo uosto ir Mėnulio tvenkinio, bet Dareonui labiau patiko Skudurininko uoste, kur smuklių savininkus būdavo lengviau prakalbinti bendrąja kalba. Šernas paiešką pradėjo „Žaliojo ungurio“, „Juodojo baržos škiperio“ ir „Morogo“ smuklėse, kuriose Dareonas anksčiau buvo dainavęs. Bet nė vienoje iš jų dainiaus nerado. Prie Rūko namų buvo prišvartuotos kelios siauros kaip gyvatės valtelės, laukiančios pasiplaukioti norinčių klientų, ir Šernas pamėgino valtininkų paklausti, gal matė dainių juodais drabužiais, bet niekas iš jų.
Semo, kalbančio valyriškai, nesuprato. Arba nenorėjo suprasti. Šėmas kyštelėjo galvą į niūrų vyno rūsį, įsikūrusį po antra Nabo tilto arka, tokį ankštą, kad jame tilpo vos dešimt svečių. Bet Dareono tarp jų nebuvo. Tada užsuko ir į „Benamio“ užeigą, ir į „Septynių žibintų“ namus, ir į viešnamį, pavadintą „Kačių prieglauda“, ten sulaukė smalsių žvilgsnių, bet ne pagalbos.
Išeidamas po raudonu „Kačių prieglaudos“ žibintu jis vos kaktomuša nesusidūrė su dviem jaunais vyrais. Vienas buvo juodbruvas, kitas šviesiaplaukis. Tamsiaplaukis kažką pasakė bravosiečių kalba.