— Atsiprašau, — sumurmėjo Šernas, — nesuprantu.
Apimtas baimės, jis ėmė nuo jų trauktis. Septyniose Karalystėse kilmingi žmonės vilkėjo visokių spalvų ir atspalvių aksomais, šilkais bei atlasais, o valstiečiai ir kiti prasčiokai — šiurkščiais vilnoniais ir grubaus audimo rudais drabužiais. Bravose viskas buvo kitaip. Paprasti bravosiečiai vaikštinėjo išsipustę kaip povai, uždėję plaštakas ant kalavijų rankenų, o įtakingų žmonių drabužiai buvo juosvai pilki, violetiniai, taip tamsiai mėlyni, jog atrodė beveik kaip juodi, ar juodi kaip naktis be mėnesienos.
— Mano draugas Tero sako, kad tu toks storas, jog jam net bloga, — išvertė šviesiaplaukis peštukas, vilkintis palaidinę, kurios viena pusė buvo pasiūta iš žalio aksomo, o kita — iš sidabruoto audinio. — Mano draugas Tero sako, kad nuo tavo kalavijo tarškėjimo jam skauda galvą. — Jis kalbėjo bendrąja kalba. Kitas peštukas, tamsiaplaukis su apsiaustu iš tamsiai raudono ir geltono brokato, kurio vardas, matyt, buvo Tero, vėl kažką pasakė bravosiečių kalba, o jo bičiulis nusijuokė ir išvertė: — Mano draugas Tero sako, kad rengiesi per daug prabangiai savo padėčiai. Ar tu koks nors didis lordas, kad vilki juodus drabužius?
Šernas norėjo dėti į kojas, bet jei būtų pamėginęs, tikriausiai būtų užkliuvęs už nusmukusio kardasaičio ir suklupęs. Neliesk kalavijo, liepė sau jis. Bent pirštu palietus kalavijo rankeną, kuris nors iš peštukų tai būtų supratęs kaip kvietimą į dvikovą. Šernas pamėgino rasti žodžių, kurie juos nuramintų.
— Ne, aš ne… — tesugebėjo išlementi jis.
— Jis ne lordas, — nuskambėjo vaikiškas balsas. — Jis tarnauja Nakties sargyboje, kvailiai jūs. Į šviesos ratą įžengė mergaitė, stumdama karutį, pilną jūrų dumblių; suskretusi, liesutė mergaitė susivėlusiais, seniai netrinktais plaukais, apsiavusi dideliais auliniais batais. — „Laimingajame uoste“ yra dar vienas, traukiantis dainas Jūreivio Žmonai, — paaiškino ji dviem peštukams. Tada kreipėsi į Šerną: — Jeigu jie paklaus, kas yra gražiausia pasaulio moteris, sakyk, kad Lakštingala, kitaip jų kalavijų neišvengsi. Gal nori pirkti jūrų moliuskų? Austres jau pardaviau.
— Neturiu pinigų, — prisipažino Šernas.
— Jis neturi pinigų, — nusišaipė šviesiaplaukis peštukas. Jo juodbruvas bičiulis išsiviepė ir vėl kažką pasakė bravosietiškai. — Mano draugas Tero nusiteikęs nedraugiškai. Būk mūsų geras storas bičiulis ir atiduok jam savo apsiaustą.
— Nedaryk to, — įspėjo karutį stūmusi mergaitė, — nes paskui jie paprašys batų ir netrukus liksi visiškai nuogas.
— Per garsiai kniaukiančios katytės nuskęsta kanaluose… — įspėjo ją šviesiaplaukis peštukas.
— Tik ne tos, kurios turi nagus. — Ir staiga kairėje mergaitės rankoje žybtelėjo peilio ašmenys — tokie pat ploni, kaip ir ji pati. Vaikinas, vardu Tero, kažką pasakė savo šviesiaplaukiam bičiuliui ir jiedu kikendami nuėjo.
— Ačiū, — jiems nutolus padėkojo Šernas.
Mergaitė paslėpė peilį.
— Jei naktį juosi kalaviją, tai reiškia, kad nori būti iškviestas į dvikovą. Ar norėjai su jais kautis?
— Ne, — taip gailiai cyptelėjo Šernas, kad supykęs ant savęs net suraukė antakius.
— Ar tu tikrai iš Nakties sargybos? Dar niekada nesu mačiusi tokio kaip tu juodojo brolio. — Mergaitė mostelėjo į karutį. — Jei nori, atiduosiu likusius moliuskus. Jau tamsu, niekas jų nebenupirks. Plauki prie Sienos?
— Į Senmiestį. — Šernas paėmė vieną keptą moliuską ir godžiai prarijo. — Mes čia ieškome laivo.
Moliuskas buvo skanus. Jis suvalgė dar vieną.
— Prie tų, kurie neturi kalavijo, peštukai nesikabinėja. Net tokie pašlemėkai kaip Tero ir Orbelis.
— O kas esi tu?
— Niekas. — Ji trenkė žuvimi. — Kadaise turėjau vardą, bet dabar neturiu. Jei nori, gali vadinti mane Kate. O kas tu toks?
— Semvelis iš Tarlių giminės. Tu moki bendrąją kalbą.
— Mano tėvas buvo „Naimirijos“ irklininkų vadas. Vienas peštukas jį nužudė už tai, kad pasakė, jog mano motina gražesnė už Lakštingalą. Nė vienas iš tų pašlemėkų, kuriuos sutikai, nėra tikras žudikas. Vieną gražią dieną aš perrėšiu jam gerklę. Kapitonas pareiškė, girdi, „Naimirijoje“ mažos mergaitės nereikalingos, tad išlaipino mane Bravose. Bruskas priėmė mane į darbą ir davė karutį. — Ji pakėlė akis į Šerną. — Kuriuo laivu plauksite?
— Sumokėjome už kelionę „Ledi Ušanoroje“.
Mergaitė prisimerkusi įtariai jį nužvelgė.
— Tas laivas jau išplaukė. Argi nežinai? Jau prieš kelias dienas.
Žinauy norėjo pasakyti Šernas. Jiedu su Dareonu stovėjo krantinėje žiūrėdami, kaip švytruoja irklai jų laivo, plaukiančio link Titano ir atviros jūros. „Ką gi, — tarė dainius, — štai ir viskas.“ Jei Šernas būtų buvęs narsesnis, būtų įstūmęs jį į vandenį. Kai reikėdavo įkalbėti merginas nusirengti, Dareono liežuvis būdavo kaip medumi teptas, bet kapitono kajutėje kalbėti ir įtikinėti bravosietį, kad jų palauktų, kažkodėl teko vien Šernui.
— Jau tris dienas pralaukiau to senio, — atšovė kapitonas. — Mano triumai pilni, o vyrai atsisveikindami jau išdulkino savo žmonas. „Ledi“ išplauks per potvynį, nesvarbu, ar su jumis, ar be jūsų.
— Prašau… — maldavo Šernas. — Prašau, palauk tik dar kelias dienas. Kol meisteris Eimonas atgaus jėgas.
— Jis nebeturi jėgų. — Praeitą vakarą kapitonas buvo užsukęs į užeigą ir pats matė meisterį Eimoną. — Jis senas ir ligotas, o aš nenoriu, kad mirtų ant „Ledi“ denio. Pasilikite su juo arba palikite jį Bravose, man tas pats. Aš išplaukiu. — Dar blogiau buvo tai, jog kapitonas atsisakė atiduoti už kelionę sumokėtus pinigus — sidabrą, kuris buvo skirtas tam, kad jie saugiai pasiektų Senmiestį. — Nusipirkote pačią geriausią kajutę. Ji čia, laukia jūsų. Jei nenorite jos užimti, aš dėl to nekaltas. Kodėl turėčiau patirti nuostolį?
Dabar jau būtume pasiekę Prieblandos Slėnį, niūriai pagalvojo Šernas. O jei būtų pūtę palankūs vėjai, gal net ir Pentosą.
Bet mergaitei su karučiu visa tai negalėjo rūpėti.
— Sakei, matei dainių…
— “Laimingame uoste“. Jis ketina vesti Jūreivio Žmoną.
— Vesti?!
— Ji į lovą eina tik su tais, kurie ją veda.
— Kur tas „Laimingasis uostas“?
— Priešais „Mimo laivą“. Galiu nuvesti.
— Aš kelią žinau. — „Mimo laivą“ Šernas buvo matęs. Dareonas negali vesti! Jis davė priesaikų! — Turiu eiti.
Ir jis pasileido tekinas. Grindinio akmenys buvo slidūs, o kelias netrumpas. Netrukus Šernas jau pūtavo, o jam už nugaros garsiai plakėsi didelio juodo apsiausto skvernai. Bėgant viena ranka jam teko prilaikyti kardasaitį. Keli žmonės, kuriuos Šernas sutiko, nulydėjo jį smalsiais žvilgsniais, o viena jį pamačiusi katė išrietė nugarą ir sušnypštė. Kol pribėgo laivą, Šernas vos laikėsi ant kojų. „Laimingasis uostas“ buvo įsikūręs skersgatvyje kitapus.
Vos tik jis, įraudęs ir uždusęs, įkėlė koją į užeigą, jam ant kaklo pakibo vienaakė moteris.
— Ne, — sudraudė ją Šernas, — aš ne to čia atėjau.
Ji kažką pasakė bravosiečių kalba.
— Šios kalbos aš nemoku, — valyriškai paaiškino jai Šernas.
Židinyje spragsėjo ugnis, visur degė žvakės. Kažkas čirpino smuiką, be to, Šernas pamatė dvi merginas, susikibusias rankomis ir šokančias aplink raudonąjį žynį. Vienaakė moteris prispaudė krūtis jam prie krūtinės.