— Liaukis! Aš čia ne to atėjau!
— Šernai! — staiga nuskambėjo pažįstamas Dareono balsas. — Ina, nelįsk priėjo, tai Šernas Žudikas. Mano prisiekęs brolis!
Vienaakė moteris atšlijo, nors plaštaką tebelaikė uždėjusi jam ant dilbio. Viena iš šokėjų šūktelėjo: „Jei nori, jis gali ir mane nužudyti“, o kita tarė: „Kaip manai, ar jis leistų man. paliesti savo kalaviją?“ Joms už nugarų ant sienos buvo nupieštas ryškiai raudonas burinis laivas, kurio įgulą sudarė nuogos, tik ilgaauliais batais iki šlaunų avinčios moterys. Tirošietis jūreivis buvo padauginęs, nuvirtęs užeigos kampe ir knarkė pūsdamas į vešlią rudą barzdą. Kitame kampe pagyvenusi moteris didžiulėmis krūtimis išdykavo su galingo stoto vyru iš Vasaros salų, apsitaisiusiu juodomis ir ryškiai raudonomis plunksnomis puoštais drabužiais. O svečių menės vidury sėdėjo Dareonas, pasisodinęs ant kelių moterį, ir nosimi braukė jai kaklą. Ji buvo užsimetusi ant pečių juodą jo apsiaustą.
— Žudike, — apgirtęs, vos apversdamas liežuvį prabilo dainius, — eikš, susipažink su mano ledi žmona. — Jo plaukai buvo susitaršę, veide švietė paika šypsena. — Dainavau jai meilės dainas. Kai aš dainuoju, moterims kojas pakerta. Argi galėjau atsispirti tokiai gražuolei? — Jis pabučiavo merginą į nosį. — Žmonele, pabučiuok Žudiką, jis mano brolis. — Kai mergina nulipo Dareonui nuo kelių, Šernas pamatė, kad po apsiaustu ji visiškai plika. — Tik nepradėk glamonėti mano žmonos, Žudike, — juokais įspėjo Dareonas. — Bet jei norėtum kurios nors iš jos seserų, nesivaržyk. Rodos, monetų dar turiu.
Monetų, už kurias galėjai nupirkti mums maisto, dingtelėjo Šernui, monetų, už kurias galėjome nusipirkti malkų, kad meisteriui Etmonui būtų šilta.
— Ką tu padarei?! Negali vesti. Davei priesaiką, kaip ir aš. Už tai prie Sienos*tau galvą nuims.
— Mudu susituokėme tik vienai nakčiai, Žudike. Už tai net Vesterose niekas nerenčia galvos. Argi niekada nebuvai Kurmių mieste atsikasti po žemėmis glūdinčių lobių?
— Ne. — Šernas nuraudo. — Aš niekada…
— O kaipgi tavo tyržmogė mergiotė? Vis tiek turėjai kokį kartą ją išdulkinti. Tiek naktų praleidote miške, susiglaudę po viena antklode… Nesakyk, kad nė karto neįkišai. — Dainius mostelėjo į kėdę. — Sėskis, Žudike. Išgerk vyno. Pasirink kekšę. Jei nori, ir abi.
Bet vyno Šernas nenorėjo.
— Žadėjai grįžti dar prieš sutemstant. Parnešti vyno ir valgio.
— Tai štai kaip tu nužudei Kitųl Priekaištavai jam tol, kol šis neišlaikęs numirė? — nusijuokė Dareonas. — Ji yra mano žmona, o ne tu. Jei nenori išgerti už mano santuoką, dink iš čia.
— Eime, — įsakmiai tarė Šernas. — Meisteris Eimonas pabudo ir nori sužinoti apie tuos drakonus. Jis šneka apie kraujuojančias žvaigždes, baltus šešėlius, apie sapnus ir… Jei pavyktų daugiau sužinoti apie tuos drakonus, jį tai nuramintų. Padėk man.
— Rytoj. Tik ne pirmą savo vestuvių naktį. — Dareonas svirduliuodamas atsistojo, paėmė už rankos savo nuotaką ir, tempdamas merginą iš paskos, žengė prie laiptų.
Šėmas pastojo jam kelią.
— Tu pažadėjau Dareonai. Davei priesaiką. Esi mano brolis.
— Vesterose. Ar tau Bravosas panašus į Vesterosą?
— Meisteris Eimonas…
— …miršta. Tas dryžuotas žiniuonis, kuriam sukišai visą mūsų sidabrą, taip ir pasakė. — Dareonas nepatenkintas sučiaupė lūpas. — Pasiimk merginą arba dink iš čia, Šernai. Tu žlugdai mano vestuves.
— Aš išeisiu, — linktelėjo Šernas, — bet tik kartu su tavimi.
— Ne, su tavimi daugiau neturiu jokių reikalų. Ir juodi drabužiai man jau įkyrėjo. — Dareonas nutraukė nuo plikos savo nuotakos apsiaustą ir sviedė jį Šernui į veidą. — Štai. Apklok tuo skuduru senį, kad jam būtų bent kiek šilčiau. Man to apsiausto nebereikės. Netrukus apsivilksiu aksomo drabužius. O dar po metų vilkėsiu kailinius ir valgysiu…
Ir tada Šernas jam trenkė.
Net nespėjo pagalvoti, ką daro. Rodos, ranka pati pakilo, plaštaka susigniaužė ir kumštis dunkstelėjo dainiui į veidą. Dareonas nusikeikė, plika jo žmona klyktelėjo, o Šernas puolė dainių ir aukštielninką parvertė jį ant žemo stalo. Jiedu buvo beveik vienodo ūgio, bet Šernas svėrė vos ne dvigubai daugiau ir pagaliau buvo per daug įsiutęs, kad bijotų. Jis kelis kartus smogė dainiui į veidą ir į pilvą, o tada abiem rankomis ėmė daužyti jį per pečius. Kai Dareonas sučiupo jo riešus, Šernas smogė galva ir prakirto jam lūpą. Dainius paleido riešus, ir Šernas sugurino jam nosį. Kažkur juokėsi vyras, plūdosi moteris. Muštynės prislopo, tarsi jiedu būtų dvi juodos musės, įklimpusios į sakus. Paskui kažkas Šerną atplėšė nuo dainiaus krūtinės. Šernas smogė ir tam vyrui, bet tada kažkas sunkiu daiktu tvojo jam per galvą.
Jis atsipeikėjo lauke, stačia galva skriedamas per rūką. Akimirką pamatė žemiau tyvuliuojant juodą vandenį. Paskui kanalas staiga priartėjo ir jis pūkštelėjo veidu į vandenį.
Šernas grimzdo į dugną kaip kirvis, kaip akmuo, kaip uolos nuoskila. Tamsaus, šalto ir sūraus vandens pritekėjo jam į akis ir į nosį. Kai pamėgino šauktis pagalbos, vanduo užpylė ir burną. Spardydamasis ir žiopčiodamas, jis apsivertė, o jam iš nosies kilo oro burbulai. Plauk, liepė jis sau, plauk. Sūrus vanduo graužė akis, o kai atsimerkdavo, akino. Jis akimirkai iškilo į paviršių ir įkvėpė, viena ranka beviltiškai plakdamas vandenį, o kita mėgindamas kaip nors įsitverti kanalo sienos. Bet akmenys buvo glitūs ir slidūs ir įsikibti jam nepavyko. Jis vėl ėmė skęsti.
Nuo vandens akimirksniu peršlapo drabužiai ir Šernas visu kūnu jautė šaltį. Kardasaitis nuslydo kojomis ir supančiojo jam kulkšnis. Tuoj nuskęstu, pagalvojo jis, apimtas aklos, juodos panikos. Vėl ėmė maskatuoti rankomis ir kojomis, mėgindamas iškilti į vandens paviršių, bet netrukus veidu trenkėsi į kanalo dugną. Plaukiu aukštyn kojomis, suprato jis, skęstu. Po viena maskatuojančia jo ranka tarp pirštų kažkas praslydo — lyg ungurys, lyg kitokia žuvis. Negaliu nuskęsti, be manęs meisteris Etmonas mirs, o Džilė liks visai viena. Turiu išplaukti, turiu…
Pasigirdo garsus pliūkštelėjimas ir kažkas jį apkabino per pažastis ir krūtinę. Ungurys, pirmiausia dingtelėjo Šernui, mane pačiupo ungurys ir nusitemps į dugną. Jis prasižiojo rėkti ir gurkštelėjo dar truputį kanalo vandens. Aš nuskendau, buvo paskutinė jo mintis. O dievai, būkite man geri, aš nuskendau.
Kai atsimerkė, Šernas susivokė gulintis aukštielninkas, o stambus juodaodis vyras iš Vasaros salų niurkė jam pilvą dideliais kaip kumpiai kumščiais. Liaukis, man skauda, pamėgino sušukti Šernas. Bet vietoj žodžių iš burnos pliūptelėjo vanduo ir jis įkvėpė truputį oro. Jis buvo kiaurai permirkęs, drebėjo, be to, gulėjo ant grindinio akmenų kanalo vandens baloje. Vyras iš Vasaros salų vėl spustelėjo jam pilvą, ir Šernui iš nosies pliūptelėjo dar vandens.
— Liaukis, — šiaip taip ištarė Šernas. — Aš nenuskendau. Nenuskendau.
— Nenuskendaį. — Gelbėtojas pasilenkė prie jo — didžiulis, juodas ir varvantis. — Tu skolingas Ksondui daug plunksnų. Vanduo sugadino puikųjį Ksondo apsiaustą.