Šernas ir pats matė, jog tai tiesa. Plunksnomis puoštas apsiaustas buvo prilipęs prie plačių vyro pečių, permirkęs ir supurvintas.
— Aš nenorėjau…
— …plaukti? Ksondas matė. Per daug taškeisi. Storuliai turėtų plūduriuoti vandens paviršiuje. — Stambia juoda ranka jis čiupo Šerną už liemenės ir pastatė ant kojų. — Ksondas dirba kapitono padėjėju „Cinamono vėjyje“. Ir moka daug kalbų, nors tik po truputį. Ksondas juokėsi, kai pamatė, kaip daužai dainių. Ir Ksondas viską girdi. — Jis plačiai nusišypsojo, tvykstelėjo balti dantys. — Ksondas žino apie tuos drakonus.
Džeimis
Tikėjausi, kad ta bjauri barzda tau jau bus nusibodusi. Taip apžėlęs, tu panašus į Robertą.
Jo sesuo gedulo drabužius iškeitė į nefrito žalumo suknią su myrietiškų nėrinių rankovėmis. Jai ant kaklo, užvertas ant auksinės grandinėlės, kabėjo balandžio kiaušinio didumo smaragdas.
— Roberto barzda buvo juoda. O maniškė gelsva.
— Gelsva? Gal — žilsva? — Sersėja išpešė plauką jam iš pabarzdės ir iškėlė. Jis buvo žilas. — Tu visai netekai spalvų, broli. Tapai šmėkla, išblyškusiu ir luošu padaru. Ir tokiu bekrauju, apsirengusiu vien baltai. — Ji sprigtelėjusi numetė plauką. — Man labiau patiktų, jei dėvėtum tamsiai raudonus ir aukso spalvos drabužius.
Man patiktų, jei būtum įdegusi saulėje ir tavo oda ristųsi vandens lasai. Džeimis norėjo ją pabučiuoti, paimti ant rankų, nunešti į miegamąjį, numesti ant lovos… ji dulkinasi su Lanseliu, Osmundu Ketlbleku ir Mėnuliuku…
— Noriu sudaryti su tavimi sandėrį. Išlaisvink mane nuo mano pareigos, ir mano skustuvas — tavo paslaugoms.
Sersėja kietai sučiaupė lūpas. Ji gurkšnojo karštą, prieskoniais pagardintą vyną ir kvepėjo muskato riešutu.
— Drįsti derėtis su manimi dėl tokių smulkmenų? Ar privalau priminti, jog esi prisiekęs man paklusti?
— Esu prisiekęs ginti karalių. Mano vieta — šalia jo.
— Tavo vieta ten, kur jis tave siunčia.
— Tomenas antspauduoja kiekvieną dokumentą, kurį pakiši jam po nosimi. Tai tavo darbas ir, be to, tikra kvailystė. Kam skirti Daiveną Vakarų sergėtoju, jei juo nepasitiki?
Sersėja klestelėjo į krėslą prie lango. Jai už nugaros Džeimis matė aprūkusius Rankos bokšto griuvėsius.
— Iš kur tas nenoras, sere? Ar tik kartu su plaštaka nebūsi praradęs ir drąsos?
— Prisiekiau ledi Stark, kad prieš Starkus arba Tulius daugiau niekada nepakelsiu ginklo.
— Tą priesaiką davei girtas, be to, tau į gerklę buvo įremti kalavijo ašmenys.
— Kaip galiu ginti Tomeną su juo nebūdamas?
— Gali ginti karalių kovodamas su jo priešais. Tėvas visada sakydavo, kad vikrus kalavijo kirtis yra geresnė gynyba už skydą. Nors, žinoma, kalavijo kirčiams reikalinga ranka. Ir vis dėlto net luošas liūtas gali įvaryti baimės.
Noriu Riverano. Noriu, kad Brindenas Tūlis būtų arba sukaustytas grandinėmis, arba nužudytas. Be to, kažkas turi padaryti tvarką Harenhole. Mums skubiai reikalingas Vilis Manderlis, jei tik jis gyvas ir tebėra nelaisvėje, bet pilies įgula neatsakė nė į vieną mūsų siųstų varnų žinią.
— Harenhole įsikūrę Gregorio vyrai, — priminė jai Džeimis. — Kalnas mėgo tik tuos, kurie yra žiaurūs ir kvaili. Varnus jie greičiausiai suvalgė su visomis žiniomis.
— Todėl ir siunčiu tave. Jie gali suvalgyti ir tave, narsusis broli, bet tikiuosi, kad jiems sustos skrandžiai. — Sersėja persibraukė per suknios sijoną. — Taip pat noriu, kad, kol tavęs nebus, karaliaus sargybai vadovautų seras Osmundas.
..kiek žinau, ji dulkinasi su Lanseliu, Osmundu Ketlbleku ir Mėnuliuku…
— Ne tu paskirsi vadą. Jei man teks išvykti, vadovavimą karaliaus sargybai perims seras Loras.
— Kas tai? Pokštas? Juk žinai, kaip nemėgstu sero Loro.
— Jei nebūtum Beilono Svono išsiuntusi į Dorną…
— Jis man ten reikalingas. Tais dorniečiais negalima pasitikėti. Raudonoji Angis kovėsi už Tirioną, o gal jau pamiršai? Nepaliksiu savo dukters jų malonei. Ir neleisiu, kad karaliaus sargybai vadovautų Loras Tairelis.
— Seras Loras tris kartus pranašesnis vyras už serą Osmundą.
— Tavo vyriškumo ir pranašumo supratimas truputį pasikeitė, broli…
Džeimio krūtinėje sukilo pyktis.
— Tiesa, Loras geidulingai nespokso į tavo papus, kaip seras Osmundas, bet nemanau…
— Tai pagalvok. — Ir Sersėja tėškė jam per skruostą.
Džeimis nė nemėgino gintis.
— Matau, man reikia vešlesnės barzdos, kad sušvelnintų karalienės glamones.
Jis troško nuplėšti Sersėjai suknią ir jos smūgius paversti bučiniais. Buvo tai daręs anksčiau, tada, kai dar turėjo abi rankas.
Žalios karalienės akys buvo šaltos kaip ledas.
— Geriau jau eik, sere.
..su Lanseliu, Osmundu Ketlbleku ir Mėnuliuku…
— Ar tu ne tik luošas, bet ir kurčias? Durys tau už nugaros, sere, rasi jas pats.
— Kaip įsakysi.
Džeimis apsisuko ir paliko ją vieną.
Kažkur dievai kvatojosi. Jis žinojo, kad Sersėja nemėgsta, jei kas nors jai trukdo. Švelnesni žodžiai gal būtų ją paveikę, bet pastaruoju metu vien pamatęs seserį Džeimis nesitverdavo pykčiu.
Viena vertus, Džeimis džiaugėsi, kad išvyks iš Karaliaus Uosto. Jam nepatiko aplink Sersėją besisukiojančių padlaižių ir kvailių draugija. „Mažiausioji taryba“ — štai kaip, anot Adamo Marbrando, jie buvo vadinami Blusyne. O Kiburnas… nors ir išgelbėjo Džeimiui gyvybę, vis tiek tebebuvo Kruvinasis Juokdarys. „Kiburnas turi savų paslapčių“, — įspėjo jis Sersėją. Bet ši tik nusijuokė ir atsakė: „Mes visi jų turime, broli.“
..kiek žinau, ji dulkinasi su Lanseliu, Osmundu Ketlbleku ir Mėnuliuku…
Prie Raudonojo bokšto arklidžių Džeimio laukė keturiasdešimt riterių ir tiek pat ginklanešių. Pusė iš jų buvo vakariečiai, prisiekę ištikimybę Lanisteriams, kiti — buvę priešai, visai neseniai tapę abejotinais draugais. Seras Dermotas iš Lietaus Miško iškėlęs laikė Tomeno vėliavą, o Raudonasis Ronetas Koningtonas — baltą karaliaus sargybos vėliavą. Peidžas, Paiperis ir Pekldonas dalijosi garbe būti lordo vado ginklanešiais. „Tegul draugai būna tau už nugaros, o priešai ten, kur juos matytum“, — kadaise jam patarė Samneris Kreikholas. O gal tai buvo tėvo žodžiai?
Džeimio jojamas žirgas buvo juodbėris, jo karo žirgas — puikus širmas eržilas. Džeimis jau daugelį metų nė vienam iš savo žirgų nebuvo davęs vardo; jis matė pernelyg daug mūšiuose žūvančių žirgų, o kai duodavai jiems vardus, ištverti jų netektį būdavo dar sunkiau. Bet kai jaunasis Paiperis ėmė juos vadinti Garbe ir Šlove, Džeimis tik nusijuokė ir leido žirgams vardus palikti. Šlovė turėjo puošnią, kaip Lanisteriams dera, tamsiai raudoną gūnią; Garbė buvo padabinta karaliaus sargybai pritinkančiais baltais papuošimais. Kol Džeimis įsėdo į balną, Džosminas Pekldonas palaikė jojamo žirgo vadeles. Ginklanešys buvo liesas kaip šakalys, ilgomis rankomis ir kojomis, seniai netrinktais pilkšvais kaip pelės plaukais ir minkštais barzdos pūkeliais apžėlusiais skruostais. Jo apsiaustas buvo tamsiai raudonos, Lanisterių giminės spalvos, bet po juo buvo matyti dešimt tamsių jo giminės kefalių geltoname fone.
— Milorde, — paklausė jaunuolis, — ar pageidausi savo naujos rankos?
— Prisisek ją, Džeimi, — paragino seras Kenosas iš Keiso. — Pamojuok ja prasčiokams, tegul turi ką papasakoti savo vaikams.