— Nenoriu. — Džeimis neketino rodyti prasčiokų miniai auksinės apgaulės. Tegul mato bigę. Tegul pasižiūri į luošį. — Bet nesivaržyk ir užvaduok mane, sere Kenosai. Jei tau patinka, mojuok abiem rankomis ir maskatuok abiem kojomis. — Kaire ranka suėmęs vadeles, jis apsuko žirgą. — Peinai! — visiems rikiuojantis šūktelėjo. — Josi šalia manęs.
Seras Ilinas Peinas prisigretino prie Džeimio, bet atrodė tarsi į puotą patekęs elgeta. Jo šarviniai marškiniai buvo seni ir surūdiję, užvilkti ant suteptos kietintos odos palaidinės. Nei ant žmogaus, nei ant žirgo nebuvo matyti jokio herbo; Peino skydas buvo toks sukapotas ir apdaužytas, jog sunku buvo pasakyti, kokios spalvos dažais jis kadaise buvo nudažytas. Niūria veido išraiška ir giliai įdubusiomis, tuščiu žvilgsniu žvelgiančiomis akimis, seras Ilinas galėjo būti palaikytas įsikūnijusia mirtimi… ir jau daug metų iš tiesų buvo ja laikomas.
Tačiau dabar viskas pasikeitė. Seras Ilinas buvo pusė Džeimio gauto atlygio už tai, kad vykdytų mažojo karaliaus įsakymą kaip geras ir klusnus lordas vadas. Kita pusė jo atlygio buvo seras Adamas Marbrandas. „Man tų vyrų reikia“, — pareiškė jis seseriai, o Sersėja nesipriešino. Greičiausiai ji džiaugiasi, kad gali jų atsikratyti. Seras Adamas buvo Džeimio vaikystės draugas, o tylusis budelis priklausė jų tėvui, jei tik… apskritai kam nors priklausė. Pelnas buvo rankos sargybos kapitonas, kai kažkas nugirdo jį giriantis, kad iš tiesų Septynias Karalystes valdo lordas Taivinas ir kad tai jis sako karaliui Eiriui, ką ir kaip daryti. Už tai Eiris Targarienas išlupo Peinui liežuvį.
— Atidarykite vartus, — tarė Džeimis ir Stipruolis Šernas griausmingu balsu pakartojo: „ATIDARYKITE VARTUS!“
Kai tratant būgnams ir griežiant smuikams pro Purvo vartus išžygiavo Meisas Tairelis, gatvėse susirinko tūkstančiai žmonių išlydėti jo džiaugsmingais šūksniais. Maži berniukai sekė iš paskos, žygiavo šalia Tairelio karių aukštai iškėlę galvas, kaldami padais, o jų seserys, žiūrėdamos pro langus, siuntė oro bučinius.
Bet šiandien viskas buvo kitaip. Jiems jojant pro šalį, kelios kekšės pakvietė užsukti, o pyragėlių pardavėjas paleido gerklę siūlydamas savo prekes. Batsiuvių aikštėje du nudriskę žvirbliai pamokslavo keliems šimtams susibūrusių prasčiokų ir garsiai šaukdami skelbė prakeikimą bedieviams ir demono garbintojams. Minia prasiskyrė praleisti karių kolonos. Žvirbliai ir kurpiai nulydėjo juos blausiais žvilgsniais.
— Jiems patinka rožių kvapas, bet liūtų jie nemėgsta, — tarė Džeimis. — Tikiuosi, kad mano sesuo bus išmintinga ir atkreips į tai dėmesį.
Seras Ilinas nieko neatsakė. Ilgoje kelionėje jis — tobula draugija. Galėsiu mėgautis mudviejų pokalbiu.
Dauguma būrio vyrų laukė Džeimio anapus gynybinių miesto sienų; seras Adamas Marbrandas su savo raiteliais, seras Stefonas Sviftas ir kariuomenės maisto atsargų vilkstinė, senojo sero Bonifero Gerojo Šventoji Šimtinė, raitieji Sarsfildo lankininkai, meisteris Gulianas su varnų pUnais narvais ir du šimtai sunkiųjų raitininkų, vadovaujamų sero Flemento Brakso. Apskritai paėmus, tai nebuvo gausi kariuomenė, mat iš viso ją sudarė mažiau nei tūkstantis vyrų. Bet prie Riverano viską lėmė ne kariuomenės gausa. Lanisterių kariuomenė ir dar didesnės Frėjų pajėgos jau laikė apsiautusios pilį; sprendžiant iš paskutinio juos pasiekusio varno atneštos žinios, pilį apsiautusiai kariuomenei trūko maisto. Brindenas Tūlis, prieš pasislėpdamas už savo pilies sienų, sunaikino visa, kas apylinkėse buvo valgoma.
Tiesa, daug darbo jis neturėjo. Sprendžiant iš to, ką Džeimis matė kitose upių kraštų vietovėse, retai kur javų laukas nebuvo sudegintas, retas miestas liko neapiplėštas, reta mergina neišprievartauta. O dabar mieloji sesuo siunčia mane baigti Eimorio Lorčo ir Gregorio Kligeino pradėto darbo. Džeimiui tai labai nepatiko.
Karaliaus Uosto prieigose Karališkajame kelyje turėjo būti saugu, kiek šiais neramiais laikais tai buvo įmanoma, ir vis dėlto Džeimis pasiuntė Marbrandą ir jo raitelius pasižvalgyti po apylinkes.
— Kuždesių miške Robas Starkas užklupo mane nepasiruošusį, — tarė jis. — Daugiau taip niekada nenutiks.
— Nenutiks, duodu žodį. — Buvo akivaizdu, kad, vėl sėdęs į balną ir vilkėdamas dulsvai pilką savo giminės, o ne aukso spalvos vilnonį miesto sargybos apsiaustą, Marbrandas jautė palengvėjimą. — Jei koks nors priešas prislinks arčiau nei per keliolika mylių, iš karto tau apie jį pranešiu.
Džeimis kuo griežčiausiai įsakė, kad nė vienas karys nepaliktų kolonos be jo leidimo. Mat kitaip, — jis tai žinojo, — jauni lordai ims nuobodžiauti ir netrukus pasileis šuoliais per laukus, vaikydami galvijus ir trypdami javus. Miesto apylinkėse dar galėjai išvysti karvių ir avių, ant vaismedžių kybančių obuolių ir uogomis aplipusių krūmų, keliu dardančių arkliais ir jaučiais traukiamų vežimų. Bet toliau nuo miesto vaizdas toli gražu nebuvo toks malonus akiai.
Jodamas kolonos priekyje, šalia tylinčio kaip žuvis sero Ilino Peino, Džeimis jautėsi beveik patenkintas. Saulė šildė jam nugarą, o vėjas glostė plaukus nelyginant moters pirštai. Mažajam Lu Paiperiui prišuoliavus nešinam pilnu šalmu gervuogių, Džeimis saują jų suvalgė, o kitas liepė vaikinukui pasidalyti su kitais ginklanešiais ir seru Ilinu Peinu.
Tylėdamas Peinas, rodės, jautėsi taip pat patogiai, kaip ir vilkėdamas aprūdijusius šarvinius marškinius ir kietintos odos palaidinę. Jo žirgo kanopų kaukšėjimas ir į makštis įkišto kalavijo žvangtelėjimas kaskart, kai Peinas, sėdėdamas balne, pakeisdavo kūno padėtį, buvo vieninteliai jo skleidžiami garsai. Nors jo raupų išėstas veidas buvo niūrus, o akys šaltos kaip žiemos ežero ledas, Džeimis jautė, kad seras Ilinas džiaugiasi, galėdamas joti drauge. Leidau jam rinktis, prisiminė Džeimis. Jis galėjo man atsakyti ir likti karaliaus teisingumo vykdytoju.
Sero Ilino paskyrimas į šias pareigas buvo Roberto Barateono vestuvinė dovana jo nuotakos tėvui ir šiaip šilta vietelė — tarsi atlygis Peinui už prarastą liežuvį tarnaujant Lanisterių giminei. Ilgainiui jis tapo puikiu budeliu. Nė vienos egzekucijos neįvykdė atmestinai ir jam retai prireikdavo užsimoti antrą kartą. Be to, tas jo tylėjimas visiems varė baimę. Retas kuris vyras taip puikiai tiko šioms pareigoms, kaip seras Ilinas Peinas.
Nusprendęs pasiimti jį drauge, Džeimis Išdaviko tako gale susirado sero Ilino buveinę. Budelis buvo įsikūręs viršutiniame aukšte žemo ir drūto pusapvalio bokšto, padalyto į celes, skirtas kaliniams, kuriems reikėjo didesnių patogumų: į nelaisvę patekusiems riteriams ir lordams, laukiantiems, kol bus paleisti už išpirką arba su kuo nors apkeisti. Įėjimas į tikruosius požemius buvo pirmame aukšte, už vienų kaltinės geležies ir antrų medinių, suskilusių ir papilkėjusių, durų. Tarp tų dvejų durų buvo kambariai, kuriais naudojosi vyriausiasis kalėjimo prižiūrėtojas, lordas išpažinčių klausytojas ir karaliaus teisingumo vykdytojas. Pastarasis kartu buvo ir budelis, tačiau, pagal tradiciją, jis taip pat vadovavo požeminiam kalėjimui ir jame dirbantiems prižiūrėtojams.
Vadovo užduočiai seras Ilinas Peinas buvo visiškai netinkamas žmogus. Kadangi nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, o kalbėti negalėjo, vadovauti požeminiam kalėjimui jis patikėjo savo pavaldiniams, kad ir kokie niekšeliai jie buvo. Lordo išpažinčių klausytojo karalystėje nebuvo nuo Dareono Antrojo laikų, o paskutinis vyriausiasis kalėjimo prižiūrėtojas buvo audinių pirklys, nusipirkęs šį postą iš Mažojo Piršto valdant karaliui Robertui. Be jokios abejonės, kelerius metus užėmęs šį postą, pirklys susižėrė gražaus pinigo ir būtų susižėręs dar daugiau, jei nebūtų padaręs klaidos ir susimokęs su keliais kitais turtingais kvailiais atiduoti Geležinį sostą Staniui. Jie vadino save „Elnio žmonėmis“, tad Džofas liepė vinimis prikalti jiems prie galvų elnių ragus ir pakabinti permetus per miesto gynybines sienas. Tad atrakinti Džeimiui požemio duris ir siaurais laiptais nuvesti į bokštą, kuriame jau penkiolika metų gyveno Ilinas Peinas, teko Reniferiui Longvotersui, vyriausiam požeminių kalėjimų prižiūrėtojui iškrypusią nugara, įkyriai tvirtinusiam, kad jo gyslomis teka „lašelis drakonų kraujo“.