Kambariuose trenkė gendančiu maistu, o ant grindų paklotose nendrėse knibždėjo parazitai. Įkėlęs koją į kambarį, Džeimis vos neužmynė žiurkės. Didysis Peino kalavijas buvo padėtas ant iš ožio perdirbto stalo, šalia galąstuvo ir riebaluotos vaškuotės. Ašmenų plienas atrodė nepriekaištingai, jų briaunos blausioje šviesoje spindėjo melsvai, bet visur aplink išdriekti ant grindų valkiojosi nešvarūs drabužiai, o netvarkingai išmėtytos šarvų dalys buvo parudavusios nuo rūdžių. Kiek čia buvo sudaužyta vyno ąsočių, Džeimis suskaičiuoti negalėjo. Šiam žmogui rūpi tik žudyti, pagalvojo jis, o tuo metu iš miegamojo, lydimas perpildytų naktinių puodų tvaiko, išėjo seras Ilinas.
— Jo malonybė įsakė man grąžinti jo valdžion upių kraštus, — tarė jam Džeimis. — Norėčiau, kad jotum kartu, jei tik galėsi palikti… visa tai.
Užuot gavęs atsakymą, Džeimis sulaukė tik tylos ir ilgai trukusio, įdėmaus žvilgsnio. Bet kai jau buvo beapsisukąs eiti, Peinas jam linktelėjo. Ir štai jis joja. Džeimis žvilgtelėjo į savo bendrakeleivį. Galbūt mums abiem dar yra vilties…
Tą naktį jie įkūrė stovyklą papėdėje kalvos, ant kurios dunksojo Heifordų pilis. Saulei nusileidus, kalvos prieigose palei upokšnio krantus išdygo šimtas palapinių. Džeimis pats pastatė sargybą. Būti užpultas taip arti miesto jis nesitikėjo, tačiau kadaise jo dėdė Stafordas taip pat jautėsi saugus Okskrose. Tad geriau buvo nerizikuoti.
Sulaukęs kvietimo iš pilies pavakarieniauti su ledi Heiford pilies valdytoju, Džeimis kartu pasiėmė serą Iliną Peiną, serą Adamą Marbrandą, serą Boniferą Hastį, Raudonąjį Ronetą Koningtoną, Stipruolį Šerną ir dar keliolika riterių bei lordų.
— Rodos, turėčiau užsisegti dirbtinę ranką, — pasakė jis Pekui prieš kopdamas į kalvą.
Vaikinukas negaišuodamas ją atnešė. Plaštaka buvo nukaldinta iš aukso, atrodė kaip tikra, nagai buvo inkrustuoti perlamutru, o visi penki pirštai pusiau sugniaužti, kad iš jų neišslystų vyno taurė. Kautis negaliu, bet galiu gertu dingtelėjo Džeimiui, kol jo ginklanešys odiniais dirželiais rišo plaštaką prie rankos bigės. „Nuo šiandien žmonės turėtų vadinti tave Auksarankiu, milorde“, — pirmą kartą pririšęs Džeimiui prie riešo plaštaką, patikino jį ginklininkas. Jis klydo. Iki pat mirties liksiu Karalžudys.
Auksinė plaštaka per vakarieųę davė gerą progą pažerti susižavėjimo kupinų pastabų, bent jau kol Džeimis neparvertė vyno taurės. Tada jis įniršo.
— Jei taip žaviesi tuo prakeiktu daiktu, nusikirsk sau dešinę ranką ir galėsi džiaugtis, — pasakė jis Flementui Braksui.
Apie auksinę ranką daugiau niekas nepratarė nė žodžio ir Džeimis galėjo ramiai išgerti vyno.
Ledi, kuriai priklausė pilis, buvo susigiminiavusi su Lanisteriais per vedybas, — tai buvo putli, neseniai vaikščioti pradėjusi mergaitė, nesulaukusi nė vienerių metų ištekinta už Džeimio pusbrolio Tireko. Ledi Ermesanda, kaip ir dera ledi, atitipeno jų pasveikinti apvilkta auksinto audeklo suknyte su sodriai žaliais stačiakampiais ir žalsvais vingriais Heifordų giminės ornamentais, išsiuvinėtais smulkiais nefrito karoliukais. Tačiau netrukus mergaitė ėmė žliumbti ir žindyvė tuoj pat nuvedė ją į lovą.
— Ar apie mūsų lordą Tireką vis dar nėra jokios žinios? — paklausė pilies valdytojas, kai į stalą buvo atneštas keptas upėtakis.
— Ne.
Tirekas Lanisteris pradingo per neramumus Karaliaus Uoste, tuomet, kai Džeimis dar buvo Riverano belaisvis. Dabar vaikinas buvo keturiolikos, žinoma, jei liko gyvas.
— Lordo Taivino įsakytas, pats vadovavau paieškoms, — prabilo Adamas Marbrandas, imdamas iš žuvies kaulus, — bet Tireko neradau, kaip ir anksčiau už mane jo ieškojęs Baivoteris. Paskutinį kartą žmonės berniuką matė raitą ant žirgo, kai besigrūdanti minia pralaužė auksinių apsiaustų gretas. Paskui… na, radome žirgą, bet ne raitelį. Greičiausiai minia nutraukė jį nuo arklio ir nužudė. Bet, jei taip ir buvo, kurgi jo kūnas? Kitų nužudytųjų lavonus minia paliko tysoti, tad kodėl su Tireko lavonu būtų turėjusi elgtis kitaip?
— Gyvas jis būtų buvęs naudingesnis, — įsiterpė Stipruolis Šernas. — Kiekvienas Lanisteris vertas nemenkos išpirkos.
— Žinoma, — pritarė Marbrandas, — bet išpirkos niekas taip ir nepareikalavo. Vaikinukas tiesiog dingo.
— Jis negyvas. — Džeimis išgėrė tris taures vyno ir jo auksinė plaštaka kaskart jam darėsi vis sunkesnė ir nerangesnė. Iš kablio būtų tiek pat naudos… — Jei piktadariai suprato, ką nužudė, be abejo, įmetė lavoną į upę, baimindamiesi mano tėvo rūstybės. Karaliaus Uoste tos rūstybės skonį daug kas pažįsta. Lordas Taivinas niekada nelikdavo skolingas.
— Niekada, — pritarė Stipruolis Šernas ir pokalbis buvo baigtas.
Ir vis dėlto vėliau, atsidūręs vienas bokšto kambaryje, kuriame jam buvo pasiūlyta nakvynė, Džeimis nė pats nepajuto, kaip ėmė svarstyti. Drauge su Lanseliu, Tirekas tarnavo karaliaus Roberto ginklanešiu. Kartais žinios gali būti vertingesnės už auksą ir pavojingesnės už durklą. Ir tuomet Džeimiui prieš akis iškilo Veiris — besišypsantis, kvepiantis levandomis. Eunuchas turėjo savo agentų ir šnabždūnų visame mieste. Jam tikrai nebūtų buvę sunku pasirūpinti, kad kilus sumaiščiai Tirekas pradingtų… žinoma, jeigu jis iš anksto žinojo, kad minia pakels maištą. O Veiris viską žinojo arba bent jau mėgino mus įtikinti viską žinąs. Ir vis dėlto apie kilsiantį maištą Sersėjos jis neįspėjo. Ir nenujojo prie laivų išlydėti Mirselos.
Džeimis atvėrė langines. Nakties oras vėso, dangumi plaukė jaunas mėnulis. Mėnesienos šviesoje jo plaštaka dulsvai spindėjo. Netinkama pasmaugti eunuchui, bet užtektinai sunki tai šlykščiai šypsenai sumalti į raudoną kruviną košę. Jam knietėjo kam nors užvožti.
Serą Iliną Džeimis rado galandantį didįjį kalaviją.
— Laikas, — tarė jis Peinui.
Budelis atsistojo ir nusekė iš paskos, sutrūkinėjusios odos batų padais šlepsėdamas žemyn stačiais akmeniniais laiptais. Prie ginklinės buvo nedidelis kiemelis. Ginklinėje Džeimis rado du skydus, du lengvus šalmus ir porą bukų turnyrinių kalavijų. Vieną padavė Peinui, kitą suspaudė kairėje rankoje, o dešinę užkišo už skydo dirželių. Auksiniai jo pirštai buvo tiek sulenkti, kad užsikabintų, bet jais nebuvo įmanoma dirželių suspausti, tad skydą Džeimis laikė ne itin stipriai.
— Tu kadaise buvai riteris, sere, — tarė Džeimis. — Kaip ir aš. Pažiūrėkime, kuo esame dabar.
Seras Ilinas atsakė kilstelėdamas kalaviją, o Džeimis nieko nelaukęs puolė. Peinas buvo sustiręs kaip ir aprūdiję šarviniai jo marškiniai ir ne toks stiprus kaip Brienė, bet atrėmė kiekvieną smūgį savo kalaviju arba skydu. Jiedu kovėsi po jaunu mėnuliu, o bukų kalavijų plienas skambėjo. Iš pradžių tylusis riteris mielai leido vadovauti Džeimiui, bet paskui į kiekvieną kirtį ėmė atsakinėti kirčiu. Perėjęs į puolimą, seras Ilinas kalavijo ašmenimis kliudė Džeimiui šlaunį, petį ir dilbį. Tris kartus jam užgulė ausis nuo smūgių į šalmą. Dar vienas kirtis išplėšė iš dešinės rankos skydą ir vos neperrėžė prie rankos bigės pririštos auksinės plaštakos dirželių. Kai jiedu nuleido kalavijus, Džeimio kūnas buvo nusėtas mėlynėmis ir gerokai apdaužytas, bet į galvą mušęs vynas išgaravo ir jis jautėsi blaivus.