— Mes dar pašoksime, — pažadėjo jis serui Ilinui. — Ir rytoj, ir poryt. Kaustinės kasdien, kol kaire ranka kalaviją valdysiu taip pat gerai, kaip kadaise valdžiau dešine.
Seras Ilinas išsižiojo ir pasigirdo kažkoks klaksėjimas. Jisjuokiasiy suprato Džeimis. Ir jį apėmė pyktis.
Kitą rytą niekas iš karių nedrįso užsiminti Džeimiui apie mėlynes. Naktį niekas iš jų, rodės, negirdėjo žvangant kalavijų plieno. Bet kai jie kalvos šlaitu nusileido į stovyklą, Mažasis Lu Paiperis uždavė klausimą, kurio nedrįso užduoti lordai. Džeimis jam nuoširdžiai nusišypsojo.
— Heifordų giminės moterys labai aistringos. Tai meilės bučiniai, vaikine.
Kita diena buvo giedra, bet vėjuota, paskui viena buvo debesuota, o po šios sekė trys lietingos dienos. Vėjas ir lietus jų nesugaišino. Kariuomenės kolona traukė įprastu greičiu, Karališkuoju keliu į šiaurę, ir kiekvieną naktį Džeimis rasdavo kokią nors nuošalią vietelę, kur vis užsidirbdavo „meilės bučinių“. Jiedu kovėsi ir arklidėse, stebint vienaakiam mului, ir užeigos rūsyje, tarp vyno ir alaus statinių, ir tarp suodinų sudegusios didelės akmeninės daržinės sienų, ir medžiais apaugusioje negilaus upokšnio saloje, ir atvirame lauke, lietaus lašams švelniai barbenant į jų šalmus ir skydus.
Savo naktinėms išvykoms Džeimis vis sugalvodavo priežasčių, bet nebuvo toks kvailas ir suprato, kad jomis niekas netiki. Adamas Marbrandas tikrai žinojo, kokie yra Džeimio ketinimai, o kai kurie kiti kapitonai tikriausiai bent jau numanė. Bet jam girdint niekas nė žodžiu apie tai neprasitarė, o kadangi vieninteliam liudininkui… trūko liežuvio, Džeimis galėjo nesibaiminti, jog kas nors sužinos, kaip nevykusiai Karalžudys valdo kalaviją.
Netrukus abipus kelio jau galėjai matyti karo ženklų. Laukuose, kur turėjo bręsti žieminiai kviečiai, buvo prižėlę žirgų galvas siekiančių piktžolių, erškėčių ir augo krūmai, Karališkajame kelyje nebuvo nė vieno keliauninko, o nuo sutemų iki aušros šiame niūriame pasaulyje viešpatavo vilkai. Dauguma žvėrių buvo baikštūs ir laikėsi nuo kariuomenės atokiau, bet vienam iš Marbrando raitininkų sustojus ir nulipus nuo žirgo nusičiurkšti, vilkai gyvulį pabaidė ir pasiviję papjovė.
— Joks žvėris nebus toks drąsus, — pareiškė seras Boniferas Gerasis liūdnu ir griežtu veidu. — Tai demonai su vilkų kailiais, pasiųsti bausti mūsų už nuodėmes.
— Hm… Matyt, tas arklys buvo nepaprastai nuodėmingas, — pasakė Džeimis, stovintis prie vargšo gyvulio liekanų. Jis liepė likusią arklieną supjaustyti gabalais ir užsūdyti; ta mėsa galėjo jiems dar labai praversti.
Vietovėje, keistai vadinamoje Kiaulės Ragu, jie rado seną užsispyrėlį riterį, serą Rodžerį Hogą, atkakliai tūnantį savo bokšte drauge su šešiais kovų meistrais, keturiais arbaletininkais ir dviem dešimtimis valstiečių. Seras Rodžeris buvo stambus ir, kaip buvo galima spręsti iš jo vardo, šiurkštus vyras, ir seras Kenosas pareiškė, kad galbūt jis yra vienas iš pasimetusių Kreikholų, — mat jų ženklas buvo rudmargis šernas. Šią mintį Stipruolis Šernas, rodos, paėmė už gryną pinigą ir visą valandą kuo rimčiausiai klausinėjo sero Rodžerio apie jo protėvius.
O Džeimiui buvo įdomiau, ką Hogas gali papasakoti apie vilkus.
— Turėjome nemalonumų su gauja baltažvaigždžių vilkų, — pasakė jam senasis riteris. — Jie atsibastė čia šniukštinėdami tavęs, milorde, bet mes tris iš jų nudėjome ir pakasėme už ropių lysvės. Prieš juos čia dar atklydo gauja prakeiktų liūtų, prašau jus atleisti. Ant jų vado skydo buvo nupiešta mantikora.
— Seras Eimoris Lorčas, — tarė Džeimis. — Mano lordas tėvas įsakė jam nusiaubti upių kraštus.
— Čia — ne upių kraštai, — išdidžiai pareiškė seras Rodžeris Hogas. — Aš prisiekęs ištikimybę Heifordų giminei, o ledi Ermesanda yra Karaliaus Uosto vasale… arba ja bus, kai tik išmoks vaikščioti. Taip jam ir pasakiau, bet tas Lorčas nieko nenorėjo girdėti. Jis išpjovė pusę mano avių ir tris geras pieningas ožkas, be to, mėgino sudeginti mane su visu bokštu. Bet mano bokšto sienos — iš akmens, aštuonių pėdų storio, tad, kai jo ugnis užgeso, jam nusibodo laukti ir jis nujojo. Vėliau pasirodė vilkai — keturkojai vilkai. Jie suėdė visas avis, kurias man buvo palikęs mantikora. Mainais gavau kelias vilkenas, bet kailiu pilvo neprikimši. Ką mums daryti, milorde?
— Sėkite, — patarė Džeimis, — ir melskitės, kad sulauktumėte paskutinio derliaus. — Toks atsakymas daug vilčių neteikė, bet nieko kita Džeimis pasakyti negalėjo.
Kitą dieną kariuomenės kolona perbrido upokšnį, skiriantį žemes, kurių šeimininkai buvo prisiekę ištikimybę Karaliaus Uostui, nuo tų, kurias valdantys vyrai palaikė Riveraną. Pasižiūrėjęs į žemėlapį meisteris Gulianas pasakė, jog artimiausios kalvos priklauso broliams Vodams — dviem didelius žemės plotus valdantiems riteriams, prisiekusiems Harenholui, nors… jų pačių pilys buvo iš žemės ir rąstų, o ir iš jų tebuvo likusios apanglėjusios sijos.
Nepasirodė nei Vodai, nei bent vienas iš jiems priklausančių prasčiokų, nors požemyje po antrojo brolio bokštu buvo radę prieglobstį keli bastūnai. Vienas iš jų vilkėjo tamsiai raudono apsiausto skivytus, bet Džeimis pakorė jį kartu su kitais. Ir pasijuto geriau. Teisingumas buvo įvykdytas. Tegul tai tampa tavo įpročiu, Lanisterit ir vieną gražią dieną galbūt žmonės vis dėlto pradės vadinti tave Auksarankiu. Auksarankiu Teisinguoju.
Artinantis prie Harenholo, pasaulis darėsi vis pilkesnis. Jiems virš galvų plytėjo pilkai melsvas dangus, o šalia tyvuliavo vandenys, tviskantys nelyginant sena ir šalta kaltinio plieno plokštė. Džeimis nė pats nepajuto, kaip ėmė svarstyti, kad galbūt anksčiau čia prajojo ir Brienė. Jei manėy kad Sansa Stark patraukė į Riveraną… Jeigu jie būtų sutikę kitų keliautojų, Džeimis būtų galėjęs stabtelėti ir paklausti, ar kas iš jų kartais nematė gražios mergelės rudais plaukais arba stotingos bjaurios pažiūrėti merginos, kurios veidą išvydus kraujas sustingsta gyslose. Tačiau keliuose žmonių nebuvo, šlaistėsi vien vilkai, o jų kaukimo niekaip negalėjai laikyti atsakymu.
Pagaliau kitame išlydyto alavo balą primenančio ežero krante pasirodė nevykusios Juodojo Hareno pilies bokštai, penkiais juodais, išsukinėtais, iš netašytų akmenų sumūrytais pirštais grabinėdami dangų. Nors Mažajam Pirštui buvo suteikta garbė tapti Harenholo lordu, jis užimti naujosios rezidencijos, rodos, neskubėjo, tad reikalus Harenhole pakeliui į Riveraną teko „tvarkyti“ Džeimiui Lanisteriui.
Kad čia ras ką tvarkyti, jis neabejojo. Šią didžiulę niūrią pilį iš Kruvinųjų Juokdarių atėmė Gregoris Kligeinas, bet netrukus Sersėja įsakė jam grįžti į Karaliaus Uostą. Kalno vyrai, žinoma, tebesibastė po apylinkes, pabirę kaip žirniai prie kelio, tačiau jie nebuvo tinkamiausi žmonės įvesti prie Trišakio karaliaus taikai. Vienintelė taika, kurią sero Gregorio būrys galėjo garantuoti, buvo amžina kapų taika.
Sero Adamo raitininkai pranešė, jog Harenholo vartai uždaryti ir ant jų užleistas skersinis. Džeimis liepė savo vyrams išsirikiuoti priešais vartus ir įsakė serui Kenosui iš Keiso pūsti Heroko ragą — juodą, įviją, apjuostą senovinio aukso žiedais.