Kai trys rago ūktelėjimai aidu atsimušė nuo sienų, jie išgirdo geležinių vyrių girgždesį ir vartai lėtai atsivėrė. Juodojo Hareno pilies sienos buvo tokios storos, kad Džeimis prajojo po keliolika žudymo skylių ir tik tada staiga atsidūrė saulės užlietame kieme, kur ne taip seniai buvo atsisveikinęs su Kruvinaisiais Juokdariais. Iš suplūktos žemės kalėsi piktžolės, aplink arklio gaišeną zirzė musės.
Iš bokštų išėjo sero Gregorio vyrai ir žiūrėjo į Džeimį, lipantį nuo žirgo; visas būrys paniurusių, užsispyrusių vyrų. Jie ir negali būti kitokie, jeigu jodinėjo su Kalnu. Apie Gregorio vyrus galėjai pasakyti tik vieną gerą dalyką: jie nebuvo tokie niekšingi ir žiaurūs kaip Kruvinieji Juokdariai.
— Po perkūnais, Džeimis Lanisteris, — sumurmėjo pablyškęs ir žilstelėjęs kovų meistras. — Tai kraujuojantis Karalžudys, vaikinai. Kad man kas ietį išeinamojon suvarytų!
— Kas tu toks? — paklausė Džeimis.
— Seras vadindavo mane Mėlšlaburniu, maloningasis milorde. — Jis pasispjaudė delnus ir persibraukė skruostus, tarsi norėdamas atrodyti bent kiek gražesnis.
— Žavinga. Ar tu čia vadovauji?
— Aš? Eik tu šikt, ne. Milorde. Sugrūsk man prakeiktą ietį kur nesueina. — Mėšlaburnio barzdoje buvo prisivėlę tiek trupinių, kad jų būtų pakakę pasisotinti visai pilies įgulai. Džeimis ėmė juoktis. Mėšlaburnis tai suprato kaip padrąsinimą. — Sugrūsk man prakeiktą ietį kur nesueina, — pakartojo jis ir taip pat prajuko.
— Girdėjai, ką jis sakė, — kreipėsi Džeimis į Iliną Peiną. — Rask gerą ilgą ietį ir suvaryk jam į užpakalį.
Seras Ilinas ieties neturėjo, tačiau Bebarzdis Džonas Bedėjus mielai padavė savąją. Apgirtusio Mėšlaburnio juokas staiga nutilo.
— Patraukite nuo manęs tą prakeiktą ietį!
— Apsispręsk pagaliau, — tarė Džeimis. — Kas čia vadovauja? Ar seras Gregoris paskyrė pilies valdytoją?
— Paskyrė. Poliverį, — atsakė kitas vyras, — bet jį nužudė Skalikas, milorde. Ir jį, ir Kutulį, ir Sarsfildų berniuką.
Ir vėl Skalikas…
— Ar tikrai žinote, kad tai padarė Sandoras? Matėte jį?
— Mes nematėme, milorde. Užeigos šeimininkas pasakojo.
— Tai nutiko užeigoje prie kryžkelės, milorde, — įsiterpė jaunas vyrukas su kupeta vešlių šviesiai rudų plaukų. Ant kaklo jis buvo pasikabinęs monetų grandinę, kadaise priklausiusią Vargui Houtui; tai buvo monetos iš pusšimčio tolimų miestų, sidabrinės, auksinės, varinės ir bronzinės, stačiakampės, apskritos ir trikampės, be to, ant virvelės dar buvo užverta žiedų ir kaulo gabalėlių. — Užeigos šeimininkas dievagojosi, kad viena to vyro veido pusė buvo nudegusi. Jo kekšės papasakojo tą patį. Drauge su Sandoru buvo kažkoks berniukas, skarmalius valstiečio vaikas. Mums sakė, kad Polį ir Kutulį jie sukapojo į kąsnelius ir nujojo link Trišakio žemupio.
— Pasiuntėte paskui juos savo vyrus?
Mėšlaburnis susiraukė tarsi pervertas skausmo.
— Ne, milorde. Prakeikimas, nepasiuntėme.
— Kai šuo pasiunta, reikia jam perrėžti gerklę.
— Na… — Mėšlaburnis pirštais persibraukė burną. — Niekada nemėgau to Sudžiaus Poliverio, o šuo yra sero brolis, tad…
— Blogai pasielgėme, milorde, — vėl įsiterpė vyrukas su monetų vėriniu ant kaklo, — bet reikia visai pamesti protą, kad stotum akis į akį su Skaliku.
Džeimis atidžiai jį nužvelgė. Drąsesnis už kitus ir ne toks girtas kaip Mėšlaburnis.
— Išsigandote jo?
— Nesakyčiau, kad išsigandome, milorde. Veikiau palikome jį sudoroti geresniems už mus. Tokiems kaip seras. Arba tu.
Tokiam kaip ašy kai dar turėjau abi rankas. Džeimis savęs neapgaudinėjo. Dabar Sandoras būtų greit jį įveikęs.
— Ar turi vardą?
— Aš Rafordas, milorde. Dauguma vadina mane Rafu.
— Rafai, liepk pilies įgulai susirinkti Šimto Židinių menėje. Atveskite savo belaisvius. Norėsiu juos pamatyti. Ir kekšes iš kryžkelės užeigos. Ak, tiesa, ir Houtą. Labai susisielojau išgirdęs, kad jis mirė. Noriu pamatyti jo galvą.
Kai vyrai ją atnešė, Džeimis pamatė, kad Ožiui nurėžtos lūpos, ausys ir didžioji dalis nosies. Varnai buvo iškapoję jam akis. Ir vis dėlto dar nesunku buvo atpažinti, kad čia tikrai Houtas. Mat Džeimis tikrai būtų atpažinęs jo barzdą — dviejų pėdų ilgumo juokingą plaukų virvę, želiančią iš smailo smakro. O šiaip nuo kohoriečio kaukolės karojo vos keli odos skutai.
— O kur jo lavonas? — paklausė Džeimis.
Bet į šį klausimą niekas nenorėjo jam atsakyti. Pagaliau Mėšlaburnis, stebeilydamasis sau po kojomis, sumurmėjo:
— Dalis supuvo, sere. Dalis suvalgyta.
— Vienas iš belaisvių nuolat maldavo valgyti, — paaiškino Rafordas, — tad seras liepė maitinti jį kepta ožkiena. Bet kohorietis nebuvo labai mėsingas. Pirmiausia seras nukapojo jam plaštakas ir pėdas, paskui — rankas ir kojas.
— Tam storam pašlemėkui teko daugiausia, milorde, — pasakė Mėšlaburnis, — bet seras liepė pasirūpinti, kad tos mėsos paragautų visi belaisviai. Net ir pats Houtas. Kai jį valgydinome, tas kalės vaikas seilėjosi ir tekantys taukai gėrėsi į retą jo barzdą.
Tėve, pagalvojo Džeimis, abu tavo šunys pasiuto. Ir jis nejučia prisiminė dar vaikystėje, Kasterlių Uoloje, girdėtus pasakojimus apie ledi Lotston, kuri maudydavosi kraujo pripiltame kubile ir šioje pilyje keldavo puotas, kuriose būdavo į stalą patiekiama žmogienos.
Nežinia kodėl, bet kerštas apkarto.
— Paimkite ją ir įmeskite į ežerą. — Džeimis švystelėjo Houto galvą Pekui ir atsisukęs kreipėsi į pilies įgulą: — Kol lordas Petiras atvyks užimti savo rezidencijos, karūnos vardu Harenholą valdys seras Boniferas Hastis. Kas norės, galės pasilikti pas jį, jei tik seras Hastis jus priims. Kiti jos su manimi į Riveraną.
Kalno vyrai susižvalgė.
— Mums dar priklauso atlygis, — tarė vienas iš jų. — Seras mums žadėjo. Sakė dosniai atsilyginsiąs.
— Tai jo paties žodžiai, — patvirtino Mėšlaburnis. — „Tiems, kas jos su manimi, bus dosniai atsilyginta.“ — Keliolika kitų vyrų pritardami kažką sumurmėjo…
Seras Boniferas kilstelėjo pirštine apmautą ranką.
— Kiekvienam pas mane likusiam vyrui duosiu gabalą dirbamos žemės, dar gabalą, jei jis susiras žmoną, ir trečią gabalą gimus pirmam vaikui.
— Žemės, sere? — Mėšlaburnis nusispjovė sau po kojomis. — Ji nė apmyžti neverta. Jei būtume norėję knisti prakeiktą žemę, tai, po velnių, galėjome likti namuose… prašau mums atleisti, sere. Seras žadėjo „dosnų atlygį“. Ir turėjo omenyje auksą.
— Jei jaučiatės nuskriausti, keliaukite į Karaliaus Uostą ir aiškinkitės su mano mieląja seserimi. — Džeimis kreipėsi į Rafordą: — Dabar norėčiau pamatyti belaisvius. Pirmiausia — serą Vilį Manderlį.
— Tą storulį? — pasitikslina Rafordas.
— Nuoširdžiai tikiuosi, kad jis nesuliesėjo. Ir tik neimk pasakoti man liūdnos istorijos, kaip jis mirė, nes visus jus ištiks lygiai toks pat likimas.
Tačiau giliai širdyje Džeimio puoselėta viltis, kad galbūt ras kalėjimo požemiuose besikankinančius Šegvelį, Pigą arba Zolą, deja, neišsipildė. Rodos, Vargą Houtą Smarkieji Vyrukai buvo apleidę visi iki vieno. Iš ledi Vent žmonių buvo likę tik trys: virėjas, atidaręs serui Gregoriui užpakalinius vartus, kuprotas ginklininkas, vadinamas Benu Juodapirščiu, ir mergina, vardu Pija, kuri nė iš tolo nebebuvo tokia graži kaip tuomet, kai Džeimis paskutinį kartą ją matė. Kažkas sulaužė jai nosį ir išmušė pusę dantų. Pamačiusi Džeimį, mergina puolė jam po kojomis kūkčiodama, isteriškai iš visų jėgų įsikibo į blauzdą ir liko prilipusi tol, kol Stipruolis Šernas ją atplėšė.