— Dabar niekas tavęs nebeskriaus, — patikino jis merginą, bet ši tik dar smarkiau ėmė kūkčioti.
Su kitais belaisviais buvo elgiamasi geriau. Tarp jų buvo ir seras Vilis Manderlis, ir dar keli kilmingi šiauriečiai, kuriuos Jojantis Kalnas paėmė į nelaisvę kaudamasis prie Trišakio brastų. Tai buvo naudingi įkaitai, verti didelių išpirkų. Jiems buvo užkimštos burnos, visi jie buvo suskretę ir susivėlę, kai kuriems buvo parūpinta šviežių mėlynių, išmušti dantys arba trūko pirštų, bet žaizdos buvo išplautos ir sutvarstytos, be to, nė vienas iš jų nealko. Džeimis tylomis svarstė, ar bent vienas iš jų numanė, ką valgo, bet nusprendė, jog bus geriau to neklausinėti.
Visiems belaisviams buvo išgaravęs bet koks noras priešintis; ypač serui Viliui, taukų kubilui išpurtusiu veidu, abejingu žvilgsniu ir išblyškusiais bei gerokai padribusiais skruostais. Kai Džeimis jam pasakė, kad bus palydėtas į Mergelių Duburį, o ten įsodintas į laivą, plaukiantį į Baltąjį Uostą, seras Vilis susmuko ant žemės kaip maišas ir kūkčiojo ilgiau ir garsiau už Piją. Jam vėl pastatyti ant kojų prireikė keturių vyrų. Per daug keptos ožkienos, dingtelėjo Džeimiui. Dievai, kaip nekenčiu šios prakeiktos pilies… Harenholas per tris šimtus metų matė tiek siaubo, kiek Kasterlių Uola — per tris tūkstančius.
Džeimis įsakė Šimto Židinių menėje užkurti židinius ir pasiuntė šlubčiojantį virėją ruošti karšto valgio jo kariams.
— Tiks viskas, išskyrus ožkieną.
Pats jis vakarieniavo Medžioklio menėje su seru Boniferu Hasčiu, oriu ir išdidžiu kaip gandras vyru, kuris kalbėdamas buvo linkęs vis šauktis Septyneto.
— Sero Gregorio sekėjai man nereikalingi, — pareiškė jis, pjaustydamas kaip ir jis pats suvytusią kriaušę ir labai stengdamasis, kad sultys, kurių tame vaisiuje nė nebuvo, nesuteptų puikiosios raudonos jo liemenės, ant kurios buvo išsiuvinėtas jo giminės ženklas — balta juosta, einanti per pusapskritį skydą primenantį mėlyną foną. — Nenoriu, kad man tarnautų tokie nusidėjėliai.
— Mano septonas sakydavo, kad visi žmonės yra nusidėjėliai.
— Jis neklydo, — linktelėjo seras Boniferas, — bet kai kurios nuodėmės bjauresnės už kitas ir Septynetui labiau dvokia.
O tavo nosis ne didesnė už mano mažojo broliuko, kitaip nuo mano nuodėmių smarvės jau būtum uždusęs, kol valgei šią kriaušę.
— Ką gi, gerai. Gregorio vyrus pasiimsiu aš. — Kovotojų Džeimiui visada reikėjo. Jei nesugalvos jiems ko svarbesnio, visada galės įsakyti lipti kopėčiomis pirmiems, jei kartais būtų nuspręsta šturmuoti Riverano sienas.
— Ir kekšę pasiimk, — paragino jį seras Boniferas. — Žinai, apie ką šneku. Apie merginą, kalintą požemyje.
— Apie Piją. — Kai pastarąjį kartą čia lankėsi, Kiburnas atsiuntė tą merginą Džeimiui į lovą manydamas, kad jis bus patenkintas. Tačiau Pija, kurią jie išleido iš požemių, nė iš tolo nebebuvo panaši į mielą, naivoką ir jukią mergaitę, palindusią po jo antklode. Ji suklydo pravėrusi burną tuomet, kai seras Gregoris pageidavo tylos, tad Kalnas šarvine pirštine apmautu kumščiu išmalė jai dantis ir sulaužė dailią nosytę. Be abejo, jai būtų kliuvę dar labiau, jei Sersėja nebūtų liepusi jam grįžti į Karaliaus Uostą ir stoti prieš ietimi ginkluotą Raudonąją Angl. Džeimis jo negedėjo. — Šioje pilyje Pija gimė, — pasakė jis serui Boniferui. — Kitų namų ji neturi.
— Ji baisi ištvirkėlė, — užsispyrė seras Boniferas. — Nenoriu, kad ji sukiotųsi tarp mano vyrų, rodydama savo… grožybes.
— Tikiuosi, jog laikai, kai ji rodydavo savo grožybes, jau praėjo, — tarė jis, — bet, jei mergina tau tokia atgrasi, paimsiu ir ją. — Džeimiui dingtelėjo, kad Pija galėtų būti skalbėja. Jo ginklanešiai mielai pastatydavo palapinę, prižiūrėjo jo žirgą ir blizgino šarvus, bet rūpintis jo drabužiais jiems atrodė labai jau nevyriška. — Ar išlaikysi Harenholą turėdamas tik savo Šventąją Šimtinę? — paklausė Džeimis. Tiesą sakant, būrys prie Juodųjų Vandenų prarado keturiolika karių ir jų buvo likę tik aštuoniasdešimt šeši, bet seras Boniferas, žinoma, ketino papildyti vyrų gretas, kai tik ras dievobaimingų naujokų.
— Nemanau, kad turėsime sunkumų. Senolė apšvies mums kelią, o Karžygys suteiks jėgos mūsų ginklams.
O jei ne, pasirodys Pašalietis ir išsives visą jūsų šventąjį būrį. Džeimis tikrai nežinojo, kas įtikino jo seserį, kad seras Boniferas būtų paskirtas Harenholo pilies valdytoju, bet už šio paskyrimo, rodos, kyšojo Ortono Meriveterio ausys. Džeimis miglotai prisiminė, jog Hastis kadaise tarnavo Meriveterio seneliui. Tas teisuolis morkiniais plaukais, matyt, buvo naivuolis ir kvailys, jei neabejojo, kad vyras, vadinamas „Geruoju“, yra tas, kuris galės užgydyti upių kraštų žaizdas, padarytas Ruzo Boltono, Vargo Houto ir Gregorio Kligeino.
Bet gal jis ir neklydo. Hastis atvyko iš audrų kraštų, tad prie Trišakio neturėjo nei draugų, nei priešų; nei kruvinų sąskaitų, kurias būtų turėjęs suvesti, nei skolų, nei senų draugų, kuriems būtų turėjęs atsilyginti. Kaip ir visi kariai Septyniose Karalystėse, jis buvo blaivaus proto, teisingas, stropus ir buvo gražu žiūrėti, kaip jo vyrai apsuka ir verčia stotis piestu savo aukštus kastruotus širmus žirgus. Kartą Mažasis Pirštas pašmaikštavo, kad seras Boniferas tikriausiai bus iškastravęs ir savo karius, nes visų jų reputacija buvo nepriekaištinga.
Ir vis dėlto Džeimis stebėjosi visais kareiviais, garsėjančiais savo puikiais žirgais, o ne nužudytų priešų gausa. Manau, jie dorai meldžiasi, bet ar moka kautis? Kiek jam buvo žinoma, šie vyrai Juodųjų Vandenų mūšyje nešlovės neužsitraukė, bet ir niekuo nepasižymėjo. Pats seras Boniferas jaunystėje buvo daug vilčių teikiantis riteris, bet jam kažkas nutiko — gal pralaimėjo, gal jį kas nors paniekino, gal tik per plauką išvengė mirties, — ir jis nusprendė, kad riterių turnyrai — tuštybė, ir visam laikui paliko savo turnyrinę ietį ginklinėje.
Tačiau Harenholą reikėjo išlaikyti ir šią užduotį Sersėja patikėjo šitam šventakupriui.
— Ši pilis turi prastą vardą, — įspėjo jį Džeimis, — ir tikrai ne be reikalo. Sklinda šnekos, kad naktį po pilį slampinėja liepsnojantis Harenas ir jo sūnūs. Kas juos pamato, irgi sudega.
— Šmėklų nebijau, sere. „Septynkampėje žvaigždėje“ parašyta, kad dvasios, numirėliai ir prisikėlėliai dievotam žmogui, kol jis apsiginklavęs tikėjimu, nieko negali padaryti.
— Tuomet, žinoma, apsišarvuok tikėjimu, bet nepamiršk apsivilkti ir šarvinių marškinių. Visiems, kurie paima savo valdžion šią pilį, rodos, blogai baigiasi. Taip nutiko ir Kalnui, ir Ožiui, ir net mano tėvui…
— Prašyčiau atleisti, sere, bet jie nebuvo tokie pamaldūs vyrai kaip mes. Karžygys mus gina, o jei imtų grasinti koks nors siaubingas priešas, pagalba čia pat. Pilyje pasiliks meisteris Gulianas su varnais, netoliese, Daryje, su savo įgula yra lordas Lanselis, o Mergelių Duburį valdo lordas Rendilas. Visi trys drauge išgaudysime ir sunaikinsime visus šiuose kraštuose klaidžiojančius bastūnus. Kai tai padarysime, Septynetas parves į kaimus paprastus žmones, kad sėtų, sodintų ir vėl statytųsi namus.