Bent jau tuos, kurią Ožys nespėjo nužudytu Džeimis įsistebeilijo į savo suriestus auksinius pirštus, laikančius vyno taurės kojelę.
— Jei tau į rankas pateks kuris nors iš Houto Smarkiųjų Vyrukų, iš karto man pranešk.
Ožį Pašalietis pasiėmė anksčiau, nei Džeimis spėjo pas jį grįžti, bet storulis Zolas, Šegvelis, Rordžas, Ursvikas Ištikimasis ir kiti tebebuvo gyvi.
— Kad galėtum kankinti, o paskui nužudyti?
— Kaip suprantu, manimi dėtas, tu jiems atleistum?
— Jei nuoširdžiai išpažintų nuodėmes… taip, apkabinčiau juos visus kaip brolius ir, prieš pasiųsdamas prie budelio trinkos, kartu pasimelsčiau. Nuodėmes galima atleisti. O už nusikaltimus turi būti baudžiama. — Hastis surėmė pirštų galus taip, kad jo plaštakos atrodė tarsi bokšto smailė, o tai pamatęs Džeimis prisiminė tėvą ir pasijuto nejaukiai. — O ką turėtume daryti, jei sutiksime Sandorą Kligeiną?
Melstis iš visų jėgų, pagalvojo Džeimis, ir sprukti.
— Sandorą pasiųskite ten, kur jis galėtų susitikti su savo mylimu broliu ir džiaugtis, kad dievai sukūrė septynis pragarus. Vieno niekaip nepakaktų abiem Kligeinams. — Džeimis nerangiai atsistojo. — O štai Berikas Dondarionas — visai kas kita. Jei sučiuptumėte jį, laikykite suimtą, kol grįšiu. Noriu parsivaryti jį į Karaliaus Uostą su virve ant kaklo ir liepti serui Ilinui nukirsti jam galvą matant pusei karalystės žmonių.
— O ką daryti su myriečiu žyniu, kuris bastosi kartu su juo? Sklinda kalbos, kad jis visur skleidžia netikrą tikėjimą.
— Nužudyk jį, išbučiuok arba kartu pasimelskite. Daryk su juo, ką nori.
— Neketinu to žmogaus bučiuoti, milorde.
— Neabejoju, kad jis tą patį pasakytų apie tave. — Džeimis šyptelėjo, bet šypsena virto žiovuliu. — Atleisk. Jei neprieštarauji, paliksiu tave vieną.
— Eik, milorde, — linktelėjo Hastis. Jis tikriausiai ketino pasimelsti.
O Džeimis ketino kautis. Vienu žingsniu įveikdamas po dvi laiptų pakopas, netrukus jis atsidūrė lauke, kur nakties oras buvo šaltas ir gaivus. Deglų apšviestame kieme kovėsi Stipruolis Šernas ir seras Flementas Braksas, o ratu kovotojus apspitę riteriai juos drąsino. Seras Lailas priešininkų įveiks, neabejojo Džeimis. O man reikia rasti serų fonų. Jam vėl niežtėjo delną. Džeimis sparčiai tolo nuo triukšmo ir šviesos. Žengė po dengtu tiltu, paskui perėjo Apsilydžiusių Akmenų kiemą ir tik tuomet susivokė, kur traukia.
Prisiartinęs prie lokio duobės, Džeimis išvydo spingsint žibintą: jo blausi šalta šviesa krito ant stačių akmeninių pakopų žiūrovams. Rodos, kažkas mane aplenkė. Ta duobė būtų puikiai tikusi pratyboms; galbūt čia jo laukė seras Ilinas?
Tačiau prie duobės krašto stovintis riteris buvo stambesnis; tai buvo stiprus ir barzdotas vyras su raudonu baltu apsiaustu, išsiuvinėtu grifų figūromis. Koningtonas. Kųjis čia veikia? Apačioje, ant smėlio, tebetysojo lokio gaišena, nors, tiesą sakant, iš jos tebuvo likę kaulai ir susivėlęs, apdegęs kailis. Džeimiui staiga žvėries pagailo. Jis bent jau krito kovodamas.
— Sere Ronetai, — užkalbino jis Koningtoną, — pasiklydai? Žinau, pilis didelė…
Raudonasis Ronetas pakėlė žibintą.
— Norėjau pamatyti, kur lokys šoko su nelabai gražia mergele. — Žibinto šviesoje jo barzda tviskėjo, tarsi liepsnotų. Džeimis užuodė jam iš burnos sklindantį vyno kvapą. — Ar tiesa, kad ta moteris kovėsi nuoga?
— Nuoga? Ne. — Džeimis nustebo, kaip pasakojime atsirado ši išgalvota smulkmena. — Šunsnukiai apvilko jai rožinę šilko suknią ir įbruko į rankas buką turnyrinį kalaviją. Ožys norėjo, kad jos mirtis būtų linkšma. O šiaip…
— …pamatęs Brienę nuogą, lokys persigandęs galėjo sprukti. — Koningtonas nusijuokė.
Bet Džeimis nė nešyptelėjo.
— Kalbi, lyg būtum tą ledi pažinojęs.
— Mudu buvome susižadėję.
Džeimis labai nustebo. Apie sužadėtuves Brienė niekada neužsiminė.
— Jos tėvas vis mėgino išleisti ją už vyro…
— Tris kartus, — linktelėjo Koningtonas. — Aš buvau antras. Tas sužadėtuves sugalvojo mano tėvas. Girdėjau, kad mergina bjauri pažiūrėti, taip jam ir pasakiau, bet tėvas atrėžė, girdi, užpūtus žvakę visos moterys vienodos.
— Tavo tėvas… — Džeimis atidžiai pažvelgė į Raudonojo Roneto apsiaustą, ant kurio raudoname ir baltame fone sustoję vienas priešais kitą buvo išsiuvinėti du grifai. Šokantys grifai. — Jis mūsų buvusio rankos… brolis, ar ne?
— Pusbrolis. Lordas Jonas brolių neturėjo.
— Ne.
Dabar Džeimis viską prisiminė. Jonas Koningtonas buvo princo Reigaro draugas. Kai Meriveteriui taip beviltiškai nepavyko numalšinti Roberto maišto ir princo Reigaro niekur nebuvo įmanoma rasti, Eiris, daug negalvojęs, paskyrė Koningtoną savo ranka, Bet karalius Pamišėlis visuomet kapojo savo rankoms galvas. Po Varpų mūšio jis „atsilygino“ ir lordui Jonui: atėmė iš jo visas privilegijas, žemes, turtus ir išsiuntė į kitą jūros krantą mirti tremtyje, ten gyvendamas šis netrukus mirtinai nusigėrė. O jo pusbrolis — Raudonojo Roneto tėvas — prisidėjo prie maištininkų ir po mūšio prie Trišakio kaip atlygį gavo Grifo Kalną. Tačiau tik pilį; auksą Robertas pasiliko sau, o didžiąją dalį Koningtono žemių išdalijo uolesniems savo šalininkams.
Tad seras Ronetas tebuvo šiek tiek žemės turintis riteris. Tokiam vyrui Tarto Mergelė būtų buvusi tikrai puiki partija.
— O kodėl nesusituokėte? — paklausė jo Džeimis.
— Na, aš nuvykau į Tartą su ja pasimatyti. Buvau šešeriais metais už ją vyresnis, bet ta mergina prilygo man ūgiu. Ji atrodė kaip šilkais pasidabinusi kiaulė, nors… kiaulės turi didesnius papus. O kai pamėgino prabilti, vos neužspringo savo liežuviu. Padaviau jai rožę ir pasakiau, kad daugiau nieko iš manęs nesitikėtų. — Koningtonas įsistebeilijo į duobę. — Net lokys nebuvo taip apžėlęs plaukais, kaip ta pabaisa, su kuria aš…
Auksinė Džeimio plaštaka taip smarkiai dunkstelėjo Koningtonui į veidą, kad riteris susvirduliavo ir nusirito pakopomis. Jo žibintas nukrito ir sudužo, aliejus išsilaistė ir užsidegė.
— Kalbi apie kilmingą ledi, sere. Vadink ją vardu. Vadink Briene.
Koningtonas keturpėsčias atsargiai pasitraukė nuo plintančios liepsnos.
— Brienė. Kaip milordui patiks… — Džeimiui po kojomis jis išspjovė kraujo. — Gražuolė Brienė.
Sersėja
Į Visenijos kalvą jie kopė lėtai. Žirgams sunkiai žengiant šlaitu, karalienė X nugara atsirėmė į minkštą raudoną pagalvę. Iš lauko atsklido sero Osmundo Ketlbleko balsas: „Duokite kelią! Traukitės iš gatvės! Kelią jos malonybei karalienei!“
— Mardžerės dvariškiai tikrai spalvingos asmenybės, — kalbėjo ledi Meriveter. — Turime žongliruotojų, mimų, poetų, lėlininkų…
— O dainių? — paklausė Sersėja.
— Daugiau, nei reikia, tavo malonybe. Kartą per dvi savaites jai dainuoja Arfininkas Hamišas, kartais visą vakarą mus linksmina Alarikas Eizenietis, bet labiausiai ji mėgsta Mėlynąjį Bardą.
Tą bardą Sersėja prisiminė iš Tomeno vestuvių puotos. Jaunas ir gražus. Gal iš to kas nors išeitų?
— Girdėjau, kad jos svitoje yra ir kitų vyrų. Riterių ir dvariškių. Gerbėjų. Pasakyk man tiesą, miledi. Kaip manai, ar Mardžerė vis dar mergelė?
— Ji sako, kad taip, tavo malonybe.