— Ji sako… O ką pasakysi tu?
Juodos Tenos akys išdykėliškai blykstelėjo.
— Kai Haigardene ji ištekėjo už lordo Renlio, padėjau nurengti jį gultuvėms. Jo šviesybė lordas buvo tvirtai sudėtas ir smarkus vyras. Pati mačiau tai patvirtinantį įrodymą, kai parvertėme jį į jaunavedžių lovą, kurioje jo laukė nuogutėlė nuotaka, apsiklojusi antklode ir gražiai nuraudusi. Seras Loras pats užnešė ją laiptais. Mardžerė gali sakyti, girdi, santuoka nebuvo įtvirtinta, nes lordas Renlis per vestuvių puotą padaugino vyno, bet galiu tave patikinti, jog, kai paskutinį kartą jį mačiau, jo kotas tarp kojų tikrai nebuvo nė trupučio nuvargęs.
— Gal kartais kitą rytą matei ir jaunavedžių lovą? — susidomėjo Sersėja. — Ar ji kraujavo?
— Patalų niekas nematė, tavo malonybe.
Gaila… Ir vis dėlto tai, kad nebuvo kruvinos paklodės, dar nieko nereiškė. Sersėja girdėję, kad paprastos valstiečių merginos povestuvinę naktį kraujuoja kaip kiaulės, bet to paties tikrai nebuvo galima pasakyti apie kilmingas mergeles, tokias kaip Mardžerė Tairel. Buvo sakoma, jog lordo duktė savo nekaltybę dažniau atiduoda žirgui nei vyrui, o Mardžerė jodinėjo nuo tos dienos, kai tik išmoko vaikščioti.
— Kaip suprantu, tarp mūsų dvaro riterių mažoji karalienė turi daug gerbėjų? Dvynius Redvainus, serą Taladą… Prašau, pasakyk, ką dar?
Ledi Meriveter gūžtelėjo.
— Ji patinka ir serui Lambertui — juokdariui, slepiančiam sveiką akį po raiščiu. Ir Bajardui Norkrosui, ir Kortniui Grynhilui. Ir broliams Vudraitams: kartais jai meilinasi Portiferis, bet dažniausiai — Lukantinas. Tiesa, pas ją dažnai lankosi ir didysis meisteris Paišelis.
— Šit kaip? Paišelis? Ar tas senas vingrus kirminas dėl rožės atsižadėjo liūto? — Jei tai tiesa, jis dar pasigailės… — Kas dar aplink ją sukiojasi?
— Tas iš Vasaros salų su plunksnomis puoštu apsiaustu. Kaip galėjau jį pamiršti, juk jo oda juoda kaip rašalas! Kiti ateina meilintis jos pusseserėms. Elinora susižadėjusi su Ambrosų berniuku, bet mėgsta flirtuoti, o Mega kas dvi savaitės turi vis naują gerbėją. Kartą virtuvėje ji pabučiavo padavėją. Girdėjau šnekant, kad ji bus ištekinta už ledi Bulver brolio, bet jei galėtų rinktis pati, neabejoju, kad Mega mieliau tekėtų už Marko Malendoro.
Sersėja nusijuokė.
— Už to plevėsos, praradusio ranką Juodųjų Vandenų mūšyje? Kokia jai nauda iš to luošio?
— Megos nuomone, jis mielas. Ji paprašė ledi Mardžerės, kad padėtų rasti jam beždžionėlę.
— Beždžionėlę? — Karalienė nesumojo, ką turėtų atsakyti. Žvirbliai ir beždžionėlė. Išties, karalystė grimzta į beprotybę… — O mūsų narsusis seras Loras? Ar dažnai jis užsuka pas seserį?
— Dažniau už kitus. — Tada Tena suraukė antakius ir viršunosėje, tarp tamsių jos akių, susimetė statmena raukšlė. — Jis ateina kiekvieną rytą ir vakarą, nebent pareigos sutrukdo. Mardžerės brolis labai jai atsidavęs, jiedu dalijasi viskuo… ak… — Akimirką myrietė atrodė nepaprastai priblokšta. O tada jos veide nušvito šypsena. — Man dingtelėjo labai nuodėminga mintis, tavo malonybe.
— Geriau ją nutylėk. Ant kalvos ir jos šlaituose knibždėte knibžda žvirblių, o juk visi žino, kaip žvirbliai bjaurisi nuodėmėmis.
— Girdėjau, jie nepakenčia ir muilo bei vandens, tavo malonybe.
— Per daug besimeldžiantis žmogus tikriausiai praranda uoslę. Reikės paklausti jo aukštosios šventenybės.
Pūstelėjus vėjui, tamsiai raudonos šilkinės užuolaidėlės ėmė banguoti.
— Ortonas man sakė, kad aukštasis septonas neturi vardo, — vėl prabilo ledi Tena. — Ar tai tiesa? Myre visi mes turime vardus.
— Ak, kadaise jis turėjo vardą. Kaip ir mes visi. — Karalienė atsainiai mostelėjo. — Net kilmingo kraujo turintys septonai vadinami tėvų išrinktais vardais, o davę įžadus, gauna kitus. Bet jei kuris nors išrenkamas aukštuoju septonu, jis atsisako ir to vardo. Tikėjimas tau paaiškintų, jog daugiau joks žmogaus vardas jam nereikalingas, nes jis tapo dievų įsikūnijimu.
— O kaip jūs atskiriate vieną aukštąjį septoną nuo kito?
— Tai gana keblu. Sakome: „storulis aukštasis septonas“ arba „prieš storulį buvęs aukštasis septonas“, arba „senasis aukštasis septonas, kuris mirė miegodamas“. Jei nori, gali vadinti ir tėvų duotais vardais, bet taip elgdamasi juos įžeidi. Tai jiems primena, kad gimė paprastais mirtingaisiais, ir jie to nemėgsta.
— Mano lordas vyras sako, kad šis naujas aukštasis septonas gimė su purvu po panagėmis.
— Ir aš taip įtariu. Paprastai Pamaldžiausieji išrenka kurį nors iš saviškių, tačiau yra buvę ir išimčių. — Didysis meisteris Paišelis labai išsamiai papasakojo Sersėjai visą aukštųjų septonų rinkimų istoriją. — Valdant karaliui Beilorui Palaimintajam, aukštuoju septonu buvo išrinktas paprastas akmentašys. Jis taip meistriškai tašė akmenis, kad Beiloras nusprendė, jog jis — mirtinguoju atgimęs Kalvis. Tas vyras nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, be to, jam niekaip nepavyko įsiminti net paprasčiausios maldos žodžių. — Buvo tokių, kurie ir dabar tvirtino, kad Beiloro ranka, gelbėdamas karalystę nuo pašaipų, tą aukštąjį septoną nunuodijo. — Kai jis mirė, karaliaus Beiloro nurodymu aukštuoju septonu buvo išrinktas aštuonmetis berniukas. Jo malonybė pareiškė, girdi, tas vaikas darąs stebuklus, bet net ir tos vaikiškos gydančios rankos neatitolino Beiloro mirties valandos.
Ledi Meriveter nusijuokė.
— Aštuonerių metų berniukas? Gal ir mano sūnus galėtų tapti aukštuoju septonu? Jam beveik septyneri.
— Ar jis daug meldžiasi? — pasiteiravo karalienė.
— Jam labiau patinka žaisti su kalavijais.
— Vadinasi, jis normalus berniukas. Ar gebėtų išvardyti visus septynis dievus?
— Manau, taip.
— Turėsiu jį omenyje.
Sersėja neabejojo, jog buvo galima rasti daugybę berniukų, kurie būtų buvę labiau verti krištolo karūnos nei tas nenaudėlis, kuriam Pamaldžiausieji nusprendė uždėti ją ant galvos. Štai kas nutinka, kai kvailiams ir bailiams leidžiama valdyti. Kitą kartą pati išrinksiu jiems aukštąjį septoną. O kito karto ilgai laukti galbūt ir nereikės, jei naujasis aukštasis septonas ir toliau taip ės jai nervus. Tvarkant tokius reikalus Beiloro ranka kažin ar būtų galėjęs ko nors pamokyti Sersėją Lanister.
— Iš kelio! — laidė gerklę Osmundas Ketlblekas. — Duokite kelią jos malonybei karalienei!
Neštuvai ėmė judėti lėčiau, o tai galėjo reikšti tik viena: jie priartėjo prie kalvos viršūnės.
— Turėtum atsivežti savo sūnų į dvarą, — tarė Sersėja ledi Meriveter. — Būdamas šešerių metų, jis nėra per mažas. Tomenui reikia bendrauti su kitais berniukais. Kodėl ne su tavo sūnumi?
Staiga Sersėja prisiminė, kad Džofris niekada neturėjo panašaus amžiaus draugo. Vargšelis visuomet būdavo vienas. Kai buvau maža, turėjau Džeimį ir… Melarąy kol ji neįkrito į šulinį. Žinoma, Džofas labai mėgo Skaliką, bet tai nebuvo draugystė. Jis ieškojo tėvo, nes Robertas jo lūkesčių nepatenkino. Galbūt netikras broliukas — kaip tik tai, ko reikia Tomenui, kad būtų lengviau atpratinti jį nuo Mardžerės ir jos vištų. Ilgainiui jiedu galėtų tapti tokie artimi kaip Robertas ir jo vaikystės draugas, Nedas Starkas. Kvailys, bet… ištikimas kvailys. Tomenui reikės ištikimų draugų, saugančių jo užnugarį.
— Tavo malonybė labai gera, bet Raselas iš Longteiblo dar niekur nebuvo kojos iškėlęs. Bijau, kad šiame dideliame mieste jam apsisuks galva.