— Iš pradžių, — linktelėjo karalienė, — bet netrukus jis pripras, kaip ir aš pripratau. Kai tėvas išsiuntė mane į dvarą, verkiau, o Džeimis niršo, bet teta nusivedusi pasisodino mane Akmeniniame sode ir pasakė, jog Karaliaus Uoste man visiškai nėra ko bijoti. „Esi liūtė, — priminė man ji, — ir tavęs turi bijoti visi kiti, menkesni žvėrys.“ Ir tavo sūnui drąsos nepristigs. Tikriausiai ir tau labiau patiktų turėti jį po ranka, kad galėtumėte kasdien matytis? Jis tavo vienturtis sūnus, ar ne?
— Kol kas. Mano lordas vyras prašė dievų suteikti mums malonę susilaukti dar vieno sūnaus, jei kartais…
— Suprantu.
Sersėja pagalvojo apie Džofrį, nagais draskantį sau kaklą. Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis jis žvelgė į ją maldaudamas gelbėti, ir nuo staiga sąmonėje iškilusio kito prisiminimo jai trumpam sustojo širdis; žvakės liepsnoje šnypščiantis kraujo lašas ir duslus balsas, šnekantis apie karūnas, įkapes ir mirtį nuo „mažojo brolio“ rankos.
Šalia neštuvų seras Osmundas kažką šūkčiojo ir kažkas jam atsakė tuo pačiu. Neštuvai staiga sustojo.
— Gal jūs visi mirę?! — subaubė Ketlblekas. — Po velnių, traukitės iš kelio!
Kilstelėjusi užuolaidėlės kampą, karalienė mostu pasikvietė serą Meriną Trentą.
— Kas čia atsitiko?
— Žvirbliai, tavo malonybe. — Seras Merinas po apsiaustu vilkėjo baltus žvyninius šarvus. Šalmą ir skydą buvo pasikabinęs prie balno. — Jie gatvėje įsikūrė stovyklą. Priversime juos pasitraukti.
— Gerai, bet tik švelniai. Nenoriu, kad kiltų dar vienas maištas. — Sersėja nuleido užuolaidėlę. — Tai juokinga.
— Tikrai, tavo malonybe, — pritarė ledi Meriveter. — Aukštasis septonas pats turėtų pas tave ateiti. O tie bjaurūs žvirbliai…
— Jis juos maitina, lepina ir laimina. Bet nepalaimina karaliaus. — Sersėja žinojo, kad tas palaiminimas — beprasmis ritualas, bet ritualai ir ceremonijos neišmanėliams nepaprastai daug reiškė. Net pats Eigonas Užkariautojas savo karalystės gyvavimo laiką pradėjo skaičiuoti nuo tos dienos, kai aukštasis septonas Senmiestyje jį patepė. — Tas bjaurybė žynys arba paklus, arba sužinos, koks tebėra žemiškas ir silpnas padaras.
— Ortonas sako, kad iš tikro jis nori aukso. Kad ketina nelaiminti karaliaus tol, kol karūna negrąžins skolos.
— Tikėjimas atgaus savo auksą, kai tik sudarysime taiką.
Septonas Torbertas ir septonas Reinardas puikiai suprato keblią Sersėjos padėtį, ne taip kaip… tas bjaurus bravosietis, kuris negailestingai persekiojo vargšą lordą Džailsą ir šis, kosėdamas kraujais, atgulė į lovą. Mums tų laivų reikia. Kai buvo kalbama apie laivyną, pasitikėti Arboru ji negalėjo; Redvainai per daug artimai bendravo su Taireliais. Jūroje jai reikėjo turėti savas karines pajėgas.
Upės pakrantėje statomi dromonai turėjo tapti Sersėjos laivynu. Jos flagmanas turėjo turėti du kartus daugiau irklų už „Karaliaus Roberto kūjį“. Oranas prašė Sersėjos, kad tą laivą leistų pavadinti „Lordu Taivinu“, ir ji, žinoma, mielai sutiko. Sersėja nekantriai laukė, kada išgirs žmones šnekant apie jos tėvą kaip apie laivą. Vienas iš kitų laivų turėjo būti pavadintas „Mieląja Sersėja“ ir jo priekį turėjo puošti Sersėją vaizduojanti paauksuota statula su šarvais, liūto šalmu, rankoje laikanti ietį. Paskui šį laivą į jūrą turėjo išplaukti „Narsusis Džofris“, „Ledi Džoana“ ir „Liūtė“, taip pat „Karalienė Mardžerė“, „Auksinė rožė“, „Lordas Renlis“, „Ledi Olena“ ir „Princesė Mirsela“. Karalienė suklydo pasakiusi Tomenui, kad jis gali sugalvoti pavadinimus penkiems paskutiniams laivams. Vieną jis tikrai užsimanė pavadinti „Mėnuliuku“. Ir tik lordui Oranui paprotinus, jog vyrai nenorės tarnauti laive, pavadintame juokdario garbei, Tomenas nenoromis sutiko pagerbti savo seserį.
— Jei tas skarmalius septonas mano, kad gali priversti mane pirkti Tomeno palaiminimą, netrukus jam teks pakeisti nuomonę, — pasakė ji Tenai. Pataikauti gaujai žynių karalienė neketino.
Neštuvai vėl sustojo, ir dar taip staiga, kad Sersėja kniostelėjo į priekį.
— Ak, tai tikrai erzina.
Ji vėl pasilenkusi žvilgtelėjo pro langą ir pamatė, kad jie pasiekė Visenijos kalvos viršūnę. Priekyje dunksojo Didžioji Beiloro septa su didingu kupolu, septyniais tviskančiais bokštais, bet tarp jos ir marmuro laiptų bangavo niūrių, rudų, nudriskusių ir nesipraususių prasčiokų minia. Žvirbliai, pagalvojo ji uosdama orą, nors jokie žvirbliai niekada taip bjauriai nedvokė.
Sersėja buvo priblokšta. Kiburnas nuolat jai pranešinėjo, kiek jų daug, tačiau girdėti apie žvirblius buvo viena, o juos matyti — visai kas kita. Šimtai jų buvo įsikūrę aikštėje, o dar daugiau — soduose. Laužai, ant kurių jie virėsi valgį, pripildė orą dūmų ir smarvės. Švarus baltas marmuras buvo apterštas iš šiurkštaus audeklo pasiūtų palapinių ir niekingų, iš molio ir medgalių pastatytų lūšnelių. Jie glaudėsi net ant laiptų, po aukštomis Didžiosios septos durimis.
Leisdamas žirgą risčia, prie Sersėjos prijojo seras Osmundas. Šalia jo buvo ir seras Osfrydas, raitas ant eržilo, gelsvo kaip ir jo auksinis apsiaustas.
Osfrydas buvo vidurinysis Ketįblekas, tylesnis už savo brolius, labiau linkęs raukytis nei šypsotis. Ir, jei sklandantys gandai teisingi, už juos žiauresnis. Gal man reikėjo išsiųsti jį prie Sienos?
Didysis meisteris Paišelis norėjo, kad auksiniams apsiaustams vadovautų vyresnis ir „mūšiuose labiau užgrūdintas“ vyras, ir keli kiti tarybos nariai jam pritarė. „Seras Osfrydas pakankamai patyręs“, — tada pareiškė Sersėja, bet net ir šie žodžiai burnų jiems neužčiaupė. Jie amsi ant manęs nelyginant gauja užerzintų šunyčių. Jos kantrybė tvarkant reikalus su Paišeliu baigė sekti. Didžiajam meisteriui net pakako įžūlumo prieštarauti jai, kai siuntė žmogų į Dorną ieškoti kovų meistro, — girdi, tai gali įžeisti Tairelius. „O kaip tu manai, kodėl aš taip darau?“ — rūsčiai paklausė ji Paišelio.
— Maldauju atleisti, tavo malonybe, — tarė seras Osmundas. — Mano brolis jau pasikvietė daugiau auksinių apsiaustų. Nesibaimink, tuoj atlaisvinsime kelią.
— Neturiu laiko. Toliau eisiu pėsčia.
— Prašau, neik, tavo malonybe. — Tena spustelėjo Sersėjai ranką. — Tie žmonės mane baugina. Jų čia šimtai ir visi tokie suskretę…
Sersėja lengvai pabučiavo jai skruostą.
— Liūtas žvirblio nebijo, bet… gerai, kad rūpiniesi. Žinau, kad labai mane myli, miledi. Sere Osmundai, būk geras ir padėk man išlipti.
Jei būčiau žinojusi, kad teks vaikščioti, būčiau apsirengusi kitaip. Ji vilkėjo baltą suknią su įkypu auksinto audinio įsiuvu, nėriniuotą, bet kuklią. Šios suknios Sersėja nebuvo apsivilkusi jau kelerius metus ir drabužis jai nemaloniai veržė juosmenį.
— Sere Osmundai, sere Merinai, jūs mane lydėsite. Sere Osfrydai, pasirūpink, kad nenukentėtų mano neštuvai.
Kai kurie žvirbliai buvo tokie sulysę ir įdubakiai, kad, rodės, galėjo suvalgyti jos žirgus.
Skindamasi kelią per skarmalių minią, žengdama pro jų laužus, dengtus vežimus ir menkas pašiūres, karalienė prisiminė kitą minią, kadaise taip pat susirinkusią šioje aikštėje. Tą dieną, kai ji ištekėjo už Roberto Barateono, tūkstančiai žmonių suplūdo pasveikinti jųdviejų džiaugsmingais šūksniais. Moterys buvo apsivilkusios geriausius drabužius, o bene pusė vyrų ant pečių pasisodinę vaikus. Kai jiedu su jaunuoju karaliumi, laikydamiesi už rankų, išėjo iš septos, minia pakėlė tokį triukšmą, kad jį buvo galima girdėti Lanisporte. „Tu jiems labai patinki, miledi, — prikišęs lūpas jai prie ausies sušnabždėjo Robertas. — Matai, visi šypsosi.“ Tą vieną akimirką Sersėja pasijuto laimingai ištekėjusi, bet paskui… jos žvilgsnis netyčia nukrypo į Džeimį. Ne, prisiminė tada pagalvojusi ji, ne visi šypsosi, milorde.