Ir dabar niekas nesišypsojo. Žvirbliai žvelgė į ją vangiai, niūriai, priešiškai. Jie davė Sersėjai kelią, bet nenoriai. Jei būtų tikri žvirbliai, pakaktų vieno šūksnio, kad purptelėtų ir nuskristų. Šimtinė auksinių apsiaustų, ginkluotų lazdomis, kalavijais ir kuokomis, šią prasčiokų minią nesunkiai išvaikytų. Lordas Taivinas taip ir būtų padaręs. Jis nebūtų ėjęs pro juos, o jojęs, traiškydamas juos žirgo kanopomis.
Pamačiusi, ką jie padarė su Beiloro Palaimintojo statula, karalienė pasigailėjo, kad turi tokią minkštą širdį. Puikioji marmuro statula, šimtus metų romiai šypsojusis aikštei, buvo iki juosmens užversta kaulais ir kaukolėmis. Ant kai kurių kaukolių dar kybojo mėsos. Ant vienos iš tokių tupėjo varnas ir smaguriavo padžiūvusia, tąsia mėsa. Visur zirzė musės.
— Ką tai reiškia? — paklausė Sersėja minios. — Norite palaidoti Beilorą Palaimintąjį po krūva lavonų?
Remdamasis mediniu ramentu, į priekį žingtelėjo vienakojis vyras.
— Tavo malonybe, tai šventų, dėl tikėjimo nužudytų vyrų ir moterų kaulai. Septonų, septonių, rudųjų, rusvųjų ir žaliųjų brolių, baltųjų ir pilkųjų seserų kaulai. Vieni iš jų buvo pakarti, kitiems perrėžti pilvai. Septos buvo apiplėštos, o mergeles ir motinas išprievartavo bedieviai ir demono garbintojai. Nukentėjo net tyliosios seserys. Motina aukštybėse verkia iš sielvarto. Jų kaulus sunešėme čia iš visos karalystės, kad paliudytume, jog žlunga Šventasis Tikėjimas.
Sersėja jautė daugybę į ją įbestų žvilgsnių.
— Apie tokį žvėriškumą turi sužinoti karalius, — ramiai atsakė ji. — Tomenas pasipiktins ne mažiau už jus. Tai Stanio ir raudonosios jo raganos darbas. Ir laukinių šiauriečių, garbinančių medžius ir vilkus. — Ir ji garsiai sušuko: — Gerieji žmonės, už mirusiuosius turi būti atkeršyta!
Nuaidėjo keli pritarimo šūksniai, bet tik keli.
— Nenorime keršyti už savo mirusius, — tarė vienakojis vyras, — trokštame tik apsaugos gyviesiems. Norime, kad būtų apsaugotos septos ir šventos vietos.
— Tikėjimą privalo ginti Geležinis sostas, — piktai suniurnėjo dramblotas, stačiokiškas vyras, kuriam ant kaktos buvo dažais užtepta septynkampė žvaigždė. — Karalius, neginantis savo žmonių, ne karalius.
Aplink jį stovintys žvirbliai pritariamai sumurmėjo. Vienam vyrui net pakako įžūlumo nutverti serą Meriną už riešo ir pasakyti: „Pats laikas visiems įšventintiems riteriams išsižadėti savo pasaulietinių valdovų ir eiti ginti Šventojo Tikėjimo. Jei myli Septynetą, pasilik su mumis, sere.“
— Paleisk mane, — tarė seras Merinas, traukdamas ranką.
— Girdžiu, ką sakote, — linktelėjo Sersėja. — Mano sūnus dar labai jaunas, bet Septynetą labai myli. Sulauksite ir jo, ir mano apsaugos.
Tačiau vyro su žvaigžde ant kaktos numaldyti nepavyko.
— Karžygys mus apgins, — atšovė jis, — o ne tas putlus berniukas, vadinamas karaliumi.
Merinas Trentas stvėrė kalavijo rankeną, bet Sersėja sustabdė jį, dar nespėjusį išsitraukti iš makštų ginklo. Ji stovėjo apsupta didžiulės žvirblių minios ir turėjo tik du riterius. Karalienė matė lazdas ir dalgius, vėzdus ir brūklius, taip pat vieną kitą kirvį.
— Neleisiu šioje šventoje vietoje pralieti kraujo, sere. — Kodėl visi vyrai — kaip vaikai? Nužudysi vieną iš jų ir likusieji suplėšys mus į gabalus. — Visi mes esame Motinos vaikai. Eime, jo aukštoji šventenybė mūsų laukia.
Tačiau Sersėjai žengus per minią prie septos laiptų, šventyklos duris užstojo būrys ginkluotų vyrų. Jie vilkėjo šarvinius marškinius ir drabužius iš kietintos odos, vienas kitas buvo užsisegęs aplankstytą antkrūtinį. Vieni buvo ginkluoti ietimis, kiti kalavijais, bet dauguma pirmenybę teikė kirviams, be to, ant savo išblukusių baltų apsiaustų buvo prisisiuvę raudonas žvaigždes. Du iš jų pasirodė tokie įžūlūs, kad sukryžiavo ietis ir užtvėrė Sersėjai kelią.
— Tai štai kaip sutinkate karalienę? — nustebusi paklausė ji. — O kur Reinardas ir Torbertas?
Kas jau kas, bet šie du septonai niekada nepraleisdavo progos jai įsiteikti. Torbertas visuomet demonstratyviai puldavo ant kelių nuplauti jai kojų.
— Tų, apie kuriuos kalbi, nepažįstame, — atsakė vienas iš vyrų su raudona, ant apsiausto prisiūta žvaigžde, — bet jeigu jie priklauso Tikėjimui, matyt, Septynetui reikalinga jų tarnystė.
— Septonas Reinardas ir septonas Torbertas priklauso prie Pamaldžiausiųjų, — tarė Sersėja, — ir jie labai supyks sužinoję, kad pastojote man kelią. Ketinate neleisti man įžengti į šventąją Beiloro septą?
— Tavo malonybe, — kreipėsi į karalienę žilabarzdis, vienu pakumpusiu petimi. — Esi čia laukiama, bet tavo vyrams teks nusijuosti kardasaičius. Aukštojo septono įsakymu ginkluotiems žmonėms kelti koją į septą draudžiama.
— Karaliaus sargybos riteriai niekada ir niekur nepalieka kalavijų, net būdami su karaliumi.
— Karaliaus namuose galioja karaliaus įstatymai, — nenusileido pagyvenęs riteris, — bet čia — dievų namai.
Sersėjos skruostai nuraudo. Vienas jos žodis Merinui Trentui ir gunktelėjęs žilabarzdis su savo dievais būtų susitikęs anksčiau, nei galbūt pats norėjo. Bet tik ne čia. Ir ne dabar.
— Palaukite manęs čia, — šiurkščiai įsakė ji karaliaus sargybos riteriams.
Ir užlipo laiptais viena. Ietininkai patraukė ginklus. Kiti du vyrai visu svoriu užgulė duris ir šios, garsiai girgždėdamos, atsivėrė.
Žibintų menėje Sersėja rado dvi dešimtis klūpančių, bet nesimeldžiančių septonų. Pasiėmę gabalus muilo ir dubenis vandens, jie grandė ir plovė grindis. Matydama šiurkštaus audinio jų apsiaustus ir sandalus, Sersėja palaikė juos žvirbliais, kol vienas iš triūsiančių pakėlė galvą. Jo veidas buvo raudonas kaip burokas, o ant delnų matėsi pritrintos ir trukusios pūslės.
— Tavo malonybe…
— Septone Reinardai… — Karalienei buvo sunku patikėti tuo, ką mato. — Ką čia veiki klūpodamas?
— Jis plauna grindis. — Šiuos žodžius ištaręs vyras buvo keliais coliais žemesnis už karalienę ir liesas kaip šluotos kotas. — Darbas yra malda, kurią labiausiai mėgsta Kalvis. — Jis atsistojo rankoje laikydamas šveičiamąjį šepetį. — Tavo malonybe… Mes tavęs laukėme.
To vyro barzda buvo žilstelėjusi, ruda ir trumpai kirpta, o plaukai ant pakaušio kietai susukti į kuodą. Nors jo drabužiai atrodė švarūs, vis dėlto jie buvo nuspurę ir sulopyti. Jis buvo iki alkūnių pasiraitojęs rankoves, bet žemiau kelių drabužio skvernai buvo išsipurvinę ir permirkę. Jo veido bruožai buvo griežti, akys įdubusios ir tamsiai rudos. Jis basasy nusiminusi pagalvojo Sersėja. Jo pėdos taip pat buvo bjaurios, kietos, įdiržusios ir pūslėtos.
— Ar tu — jo aukštoji šventenybė?
— Mes visi čia tokie.
Tėve, suteik man jėgų. Karalienė suprato turinti klauptis, bet grindys buvo muilinos, apipiltos nešvariu vandeniu, o ji nenorėjo susipurvinti suknios. Ji pažvelgė į klūpančius senius.
— Nematau savo bičiulio, septono Torberto.
— Septonas Torbertas uždarytas į nusidėjėlio celę ir maitinamas vien duona bei vandeniu. Žmogui yra nuodėmė būti tokiam storam, kai pusė karalystės badauja.