Šiandien Sersėja buvo iškentusi užtektinai. Tad neslėpė nuo pašnekovo pykčio.
— Tai štai kaip mane sutinki? Su šepečiu rankoje, nuo kurio žliaugia vanduo? Ar žinai, kas esu?
— Tavo malonybė yra Septynių Karalysčių karalienė regentė,. — atsakė vyras, — bet „Septynkampėje žvaigždėje“ rašoma, jog kaip žmonės lenkiasi savo lordams, o lordai savo karaliams, taip ir karaliai bei karalienės turi nusilenkti Septynetui, Kuris Yra Vienis.
Ar jis man liepia klauptis? Jei taip, tas vyras prastai ją pažinojo.
— Pagal paprotį, turėjai pasitikti mane ant laiptų vilkėdamas geriausius drabužius ir su krištoline karūna ant galvos.
— Karūnos mes neturime, tavo malonybe.
Sersėja dar pikčiau susiraukė.
— Mano lordas tėvas tavo pirmtakui davė reto grožio karūną iš krištolo ir suvyto aukso.
— Ir už šią dovaną mes šloviname jį savo maldose, — linktelėjo aukštasis septonas, — bet vargšams maisto pilvuose reikia labiau, nei mums reikia aukso ir krištolo ant galvos. Tą karūną pardavėme. Ir ją, ir kitas karūnas iš savo saugyklų, taip pat visus žiedus ir iš auksinto bei sidabruoto audeklo pasiūtus drabužius. Kad žmogui būtų šilta, pakanka ir vilnos. Tam Septynetas davė mums avis.
Jis visiškai išprotėjo. Ir Pamaldžiausieji turėjo išeiti iš proto, kad išaukštintų šį žmogų… pamišusį arba siaubingai bijantį elgetų, susirinkusių prie septos durų. Kiburno šnabždūnai tvirtino, — kad būtų išrinktas, septonui Luceonui trūko devynių balsų, ir tada durys neišlaikė ir į Didžiąją septą prigužėjo žvirblių, ant pečių nešančių savo vadą, o rankose laikančių kirvius.
Sersėja pervėrė tą smulkutį vyrą lediniu žvilgsniu.
— Gal galėtume kur nors pasikalbėti akis į akį, tavo šventenybe?
Aukštasis septonas padavė savo šepetį vienam iš Pamaldžiausiųjų.
— Tavo malonybe, prašyčiau sekti paskui mus.
Pro vidines duris jis nusivedė Sersėją į tikrąją septą. Einant marmurinėmis grindimis jų žingsniai aidėjo. Pro didžiojo kupolo vitražų stiklą įkypai krentančiuose saulės šviesos pluoštuose prie sijų buvo matyti šokantys dulkių tumulėliai. Orą gaivino smilkalai, o prie septynių altorių nelyginant žvaigždės spindėjo žvakės. Bene tūkstantis jų mirgėjo Motinos ir beveik tiek pat Mergelės garbei, bet prie Pašaliečio degančioms žvakėms suskaičiuoti nereikėjo nė abiejų rankų pirštų.
Tačiau žvirbliai buvo prasmukę net ir čia. Priešais Karžygį klūpojo keliolika suskretusių klajūnų riterių, maldaujančių palaiminti jų kalavijus, sukrautus dievui po kojomis. Prie Motinos altoriaus septonas vadovavo bene šimto žvirblių maldai, o jų tylūs balsai priminė krantą skalaujančias jūros bangas. Aukštasis septonas nuvedė Sersėją prie Senolės, laikančios iškeltą žibintą. Jam priklaupus priešais altorių, Sersėja neturėjo kitos išeities ir priklaupė šalia. Laimė, šio aukštojo septono plaučiai nebuvo tokie stiprūs kaip prieš jį buvusio storulio. Tikriausiai turėčiau būti dėkinga bent jau už tai.
Baigęs melstis jo aukštoji šventenybė liko klūpoti. Rodės, jiedviem teks kalbėtis parpuolusiems ant kelių. Menko stoto žmogelio gudrybė, pralinksmėjusi tarė sau Sersėja.
— Tavo aukštoji šventenybe, — tarė ji, — tie žvirbliai baugina miestiečius. Noriu, kad jie dingtų.
— Kur jiems eiti, tavo malonybe?
Po septyniais pragarais, kiekvienas iš jų žvirbliams tiks.
— Sakyčiau, ten, iš kur atėjo.
— Jie susirinko čia iš visur. Kaip žvirblis yra kukliausias ir dažniausiai sutinkamas iš paukštelių, taip ir jie yra kukliausi ir dažniausiai sutinkami žmonės.
Taip, jie sutinkami dažniausiai, tam galima pritarti.
— Ar matei, ką jie padarė Beiloro Palaimintojo statulai? Su savo kiaulėmis, ožkomis ir naktipuodžiais jie teršia aikštę.
— Išmatos nusiplauna lengviau nei kraujas, tavo malonybe. Jei aikštė ir buvo suteršta, tai ją suteršė čia vykdytos mirties bausmės.
Ar jis man įžūliai priekaištauja dėl Nedo Starko?
— Mes visi dėl to gailimės. Džofris buvo jaunas ir ne toks išmintingas, koks galėjo būti. Iš pagarbos Beilorui Palaimintajam lordą Starką reikėjo nukirsdinti kur nors kitur, bet… nepamirškime, kad tas vyras vis dėlto buvo išdavikas.
— Karalius Beiloras susimokiusiems prieš jį atleisdavo.
Karalius Beiloras įkalino tikras savo seseris vien už tai, kad jos buvo gražios. Pirmą kartą išgirdusi šį pasakojimą, Sersėja nuėjo į vaikų kambarį pas Tirioną ir gnaibė mažąjį pabaisą tol, kol šis ėmė rėkti. Reikėjo užspausti jam nosį, o į burną sugrūsti kojinę. Ji prisivertė nusišypsoti.
— Ir karalius Tomenas adeis žvirbliams, kai jie grįš į savo namus.
— Dauguma savo namus prarado. Visur viešpatauja kančios… sielvartas ir mirtis. Prieš atkeliaudamas į Karaliaus Uostą, buvau užsukęs į pusšimtį tokių mažų kaimelių, kur jie neturėjo savo septono. Ėjau iš kaimelio į kaimelį, tuokiau, atleisdavau nuodėmes, duodavau naujagimiams vardus. Tų kaimelių jau nėra, tavo malonybe. Ten, kur kadaise vešėjo sodai, želia piktžolės ir erškėčiai, o pakelės nuklotos kaulais.
— Karas — baisus dalykas. Tie žiaurumai yra šiauriečių, lordo Stanio ir jo demono garbintojų darbas.
— Kai kurie žvirbliai pasakoja, kad juos nuskriaudė liūtų gaujos ir… Skalikas, tau prisiekęs žmogus. Druskos įlankoje jis nužudė pagyvenusį septoną ir išniekino dvylikos metų mergaitę — nekaltą, Tikėjimui pažadėtą vaiką. Išprievartavo ją dėvėdamas šarvus ir geležis subraižė ir sumušė gležną jos kūną. O baigęs, jis atidavė mergaitę savo vyrams, kurie nupjovė vargšelei nosį ir krūtų spenelius.
— Jo malonybė negali atsakyti už kiekvieną kažkada Lanisterių giminei tarnavusio žmogaus padarytą nusikaltimą. Sandoras Kligeinas — išdavikas ir pabaisa. Kaip manai, kodėl atleidau jį iš tarnybos? Dabar jis kaunasi už bastūną Beriką Dondarioną, o ne už karalių Tomeną.
— Na, jei taip sakai… Ir vis dėlto reikia paklausti: kur buvo karaliaus riteriai, kai dėjosi visi šie dalykai? Argi kadaise pats Džaheiris Taikytojas, sėdėdamas Geležiniame soste, neprisiekė, jog karalius visuomet saugos ir gins Tikėjimą?
Sersėja nė nenutuokė, ką kažkada prisiekė Džaheiris Taikytojas.
— Prisiekė, — linktelėjo ji, — o aukštasis septonas jį palaimino ir patepė kaip karalių. Pagal tradiciją kiekvienas naujai išrinktas aukštasis septonas palaimina karalių, bet… tu atsisakei palaiminti karalių Tomeną.
— Tavo malonybė klysta. Neatsisakiau.
— Bet tu neatėjai.
— Nes dar ne pjūties metas.
Tu žynys ar daržovių pardavėjas?
— Ką galėčiau padaryti, kad tas metas ateitų… greičiau?
Jei jis išdrįs užsiminti apie auksą, šį septoną sudorosiu taip pat, kaip sudorojau jo pirmtaką, ir krištolinę karūną uždėsiu ant galvos kokiam nors aštuonmečiui berniukui.
— Karalystėje karalių netrųksta. Kad Tikėjimas kurį nors vieną išaukštintų, turime būti visiškai tikri. Prieš tris šimtus metų, kai Eigonas Drakonas nusileido šios kalvos papėdėje, aukštasis septonas užsidarė Senmiestyje, Žvaigždėtojoje septoje ir, misdamas vien duona ir vandeniu, meldėsi septynias dienas ir septynias naktis. O išėjęs paskelbė, jog Tikėjimas nesipriešins Eigonui ir jo seserims, nes Senolė pakėlė žibintą ir apšvietė jam ateitį. Jei Senmiestis būtų pasipriešinęs Drakonui, miestas būtų buvęs paleistas pelenais ir Haitaueris, Citadelė bei Žvaigždėtoji septa būtų buvę sugriauti ir sunaikinti. Lordas Haitaueris buvo pamaldus žmogus. Išgirdęs pranašystę, jis paliko savo karines pajėgas namuose, o kai atėjo Eigonas, atvėrė jam miesto vartus. Ir jo aukštoji šventenybė patepė Užkariautoją septyniais aliejais. Turiu padaryti tą patį, ką jis padarė prieš tris šimtus metų. Turiu melstis ir pasninkauti.