— Septynias dienas ir septynias naktis?
— Tiek, kiek reikės.
Sersėjai niežtėjo delnai tėkšti jam per romų, dievobaimingą veidą. Galėčiau padėti tau laikytis pasninko, tarė sau ji. Galėčiau uždaryti tave kokiame nors bokšte ir pasirūpinti, kad, kol dievai neprabils, niekas neatneštų tau maisto.
— Kiti karaliai netikri ir jie garbina netikrus dievus, — priminė jam Sersėja. — Šventąjį Tikėjimą gina tik karalius Tomenas.
— Bet septos visur deginamos ir plėšiamos. Prievartaujamos net tyliosios seserys, sielvartaujančios, verkiančios ir tiesiančios rankas į dangų. Ar tavo malonybė matė mūsų šventųjų žuvusiųjų kaulus ir kaukoles?
— Mačiau, — neturėdama kitos išeities, atsakė ji. — Palaimink Tomeną ir jis šį smurtą sutramdys.
— Kaip jis tai padarys, tavo malonybe? Gal prie kiekvieno keliaujančio ir išmaldos prašančio brolio pastatys po riterį? O gal duos vyrų, kurie saugotų mūsų septas nuo vilkų ir liūtų?
Apsimesiu, kad liūtų jis neminėjo.
— Karalystė kariauja. Jo malonybei reikalingas kiekvienas karys. — Sersėja neketino švaistyti karinių Tomeno pajėgų vaidindama gerąją žvirblių auklę arba saugodama raukšlėtus daugybės susiraukusių septonių tarpkojus. Pusė jų tikriausiai meldžiasi, kad jas kas nors kaip reikiant išdulkintų. — Tavo žvirbliai turi lazdas ir kirvius. Tegul ginasi patys.
— Tavo malonybė tikriausiai žino, kad karaliaus Meigoro įstatymai tai draudžia. Jo įsakymu Tikėjimas sudėjo ginklus.
— Dabar karalius yra Tomenas, o ne Meigoras. — Ir kas jai rūpi, kokį įstatymą prieš tris šimtus metų išleido karalius Meigoras Žiaurusis? Užuot atėmęs iš tikinčiųjų ginklus, geriau būtų panaudojęs juos savo tikslams. Sersėja mostelėjo į tą pusę, kur virš raudono marmuro altoriaus stovėjo Karžygys. — Ką jis laiko rankose?
— Kalaviją.
— Gal pamiršo, kaip juo naudotis?
— Meigoro įstatymai…
— …gali būti panaikinti. — Ji nebaigė minties laukdama, kad aukštasis žvirblis čiuptų masalą.
Ir jis karalienės nenuvylė.
— Ginkluoto Tikėjimo atgimimas… tai būtų atsakas į tris šimtus metų trukusią maldą, tavo malonybe. Karžygys vėl pakeltų savo spindintį kalaviją ir išvaduotų šią nuodėmingą karalystę nuo visokio blogio. Jei jo malonybė leistų man atkurti senuosius palaimintus Kalavijo ir Žvaigždės ordinus, kiekvienas dievus tikintis žmogus Septyniose Karalystėse žinotų, kad jis — tikras ir teisėtas valdovas.
Malonu buvo girdėti šiuos žodžius, bet Sersėja pasistengė neišsiduoti, jog džiaugiasi.
— Anksčiau tavo aukštoji šventenybė kalbėjo apie atleidimą. Šiais neramiais laikais karalius Tomenas būtų nepaprastai dėkingas, jei rastumėte galimybę atleisti karalystės iždą nuo skolos. Man rodos, Tikėjimui esame skolingi beveik devynis šimtus tūkstančių drakonų.
— Devynis šimtus tūkstančių, šešis šimtus ir septyniasdešimt keturis drakonus. Tai auksas, už kurį būtų galima pamaitinti alkstančius ir atstatyti tūkstantį septų.
— Nori aukso? — tiesiai paklausė karalienė. — Ar kad būtų atšaukti laiko dulkėmis nukloti Meigoro įstatymai?
Aukštasis septonas susimąstė.
— Bus taip, kaip tu nori. Atleisime sostą nuo šios skolos ir karalius Tomenas bus palaimintas. Pas jį mane palydės Karžygio Sūnūs, spinduliuojantys Tikėjimo didybe, o tuo metu mano žvirbliai, atgimę kaip senasis Vargšų Bičiulių ordinas, eis į kaimus ginti nuolankiųjų ir romiųjų.
Karalienė atsistojo ir persibraukė suknios sijoną.
— Paruošiu raštus, kuriuos jo malonybė pasirašys ir patvirtins karališku antspaudu.
Iš visų karaliaus pareigų labiausiai Tomenas mėgo žaisti su antspaudu.
— Tesaugo jo malonybę Septynetas. Tegul jo valdymas būna ilgas. — Aukštasis septonas sudėjo rankas tarsi maldai ir pakėlė akis į dangų. — Tegul nedorėliai dreba!
Girdi, lorde Stani? Sersėja nesusilaikė nenusišypsojusi. Net jos lordas tėvas nieko gudriau nebūtų sugalvojęs. Vienu žygiu ji išvadavo Karaliaus Uostą nuo dievų rykštės — žvirblių, užtikrino Tomenui palaiminimą ir sumažino karaliaus iždo skolą netoli milijono drakonų. Aukštajam septonui lydint Sersėją atgal į Žibintų menę, iš džiaugsmo jai smarkiau plakė širdis.
Ledi Meriveter puikiai suprato karalienės džiaugsmą, nors nebuvo girdėjusi nei apie Karžygio Sūnus, nei apie Vargšų Bičiulius.
— Jų ištakos siekia laikus dar prieš Eigono užkariavimą, — paaiškino jai Sersėja. — Karžygio Sūnų ordino riteriai atsisakydavo savo žemių, aukso ir prisiekdavo ištikimai ginti jo aukštąją šventenybę. O Vargšų Bičiuliai… jie buvo kuklesni, tačiau jų ordinas buvo gerokai gausesnis. Tam tikra prasme jie buvo elgetaujantys broliai, tik vietoj dubenėlių turėjo kirvius. Jie traukdavo keliais, iš septos į septą ir iš miesto į miestą lydėdami keliautojus. Jų ženklas buvo raudona septynkampė žvaigždė baltame fone, tad prasčiokai praminė juos Žvaigždėmis. Karžygio Sūnūs vilkėjo visų vaivorykštės spalvų apsiaustus ir ant ašutinių marškinių nešiojo inkrustuotus sidabrinius šarvus, o jų ilgųjų kalavijų rankenų buožės būdavo papuoštos krištolo žvaigžde. Jie buvo vadinami Kalavijais. Šventieji, atsiskyrėliai, fanatikai, burtininkai, drakonų žudikai, demonų medžiotojai… apie juos buvo pasakojama daugybė istorijų. Bet visi sutinka, jog šie vyrai mirtinai nekentė šventojo Tikėjimo priešų.
Ledi Meriveter akimirksniu viską suprato.
— Tokių priešų kaip lordas Stanis ir jo raudonoji burtininkė, tiesa?
— Na taip, tokių kaip jie, — kikendama kaip mergaitė tarė Sersėja. — Gal atsikimškime butelį prieskoniais gardinto vyno ir pakeliui į namus išgerkime už uoliuosius Karžygio Sūnus?
— Už uoliuosius Karžygio Sūnus ir už karalienės regentės apsukrumą. Už Sersėją, Pirmąją šiuo vardu!
Prieskoniais gardintas vynas buvo skanus ir malonus kaip Sersėjos pergalė, ir karalienės neštuvai, rodės, plaukte plaukė per miestą atgal į pilį. Tačiau Aukštosios Eigono kalvos papėdėje jie sutiko iš pasijodinėjimo grįžtančią Mardžerę Tairel ir jos pusseseres. Ji mane visur sekioja* pakėlusi akis į jaunąją karalienę ir staiga suirzusi pagalvojo Sersėja.
Paskui Mardžerę jojo gausus būrys dvariškių, sargybinių ir tarnų, dauguma jų laikė pintines šviežiai skintų gėlių. Kiekviena jaunosios karalienės pusseserė turėjo ją lydintį gerbėją; išstypęs ginklanešys Eilinas Ambrosas jojo su Elinora, su kuria buvo susižadėjęs, seras Taladas su droviąja Ala, vienarankis Markas Malendoras su putlia ir jukia Mega. Dvyniai Redvainai lydėjo dvi kitas Mardžerės ledi, Meredit Krein ir Janą Fosovėj. Visos moterys į plaukus buvo prisikaišiusios gėlių. Prie svitos taip pat buvo prisidėję Džalabaras Kso, seras Lambertas Ternberis, nešiojantis akies raištį, ir gražuolis dainius, vadinamas Mėlynuoju Bardu.