Žinoma* jaunąją karalienę turi lydėti karaliaus sargybos riteris ir; žinoma, tai turi būti ne kas kitas, o Gėlių riteris. Seras Loras dėvėjo baltus, žvyninius, auksu graviruotus šarvus ir visas spindėjo. Nors daugiau mokyti Tomeną karybos jis nedrįso, jo draugijoje karalius vis dar praleisdavo daugokai laiko. Kiekvieną popietę grįžęs po išvykos su savo žmona, berniukas būtinai turėdavo papasakoti, ką šį kartą seras Loras pasakė arba padarė.
Kai šios dvi kolonos susitiko, Mardžerė juos pasveikino ir prisigretino prie karalienės neštuvų. Jos skruostai buvo įraudę, o ant pečių laisvai krito palaidų rudų plaukų garbanos, švelniai plaikstomos vėjo.
— Karaliaus miške skynėme rudens gėles, — pasakė jaunoji karalienė.
Žinau, kur buvau pagalvojo Sersėja. Ji turėjo puikių skundikų, šie pranešdavo apie kiekvieną Mardžerės žingsnį. Mūsų mažoji karalienė tikra nenuorama. Mardžerė retai iškęsdavo tris dienas nejodinėjusi. Vieną dieną jie jodavo Rosbio keliu rinkti moliuskų ir valgyti jų prie jūros; kitą kartą su visa palyda ji persikeldavo per upę ir visą popietę praleisdavo medžiodama su sakalais. Taip pat jaunoji karalienė labai mėgo laivus, tad plaukiodavo pirmyn ir atgal Juodųjų Vandenų sraunuma be jokio tikslo. Pajutusi norą sukalbėti maldą, ji palikdavo pilį ir melsdavosi Beiloro septoje. Ji siūdinosi drabužius pas keliolika siuvėjų, ją puikiai pažinojo miesto auksakaliai ir net sklandė gandai, kad ji apsilankė Žuvų turguje prie Purvo vartų apžiūrėti dienos laimikio. Kad ir kur ėjo, prasčiokai ja žavėjosi, o ledi Mardžerė nėrėsi iš kailio kurstydama šią žmonių aistrą. Ji nuolat dalydavo elgetoms išmaldą, tiesiai iš kepėjo vežimėlio pirkdavo karštus pyragiukus ir sustabdydavo žirgą, kad galėtų šnektelėti su paprastais pirkliais.
Jei būtų buvusi Mardžerės valia, ji būtų privertusi taip pat elgtis ir Tomeną. Ji nuolat kviesdavo berniuką prisidėti prie jos ir jos vištų nuotykių, o Tomenas nuolat maldaudavo motinos, kad jį išleistų. Kelis kartus karalienė sūnaus prašymą patenkino, kad tik suteiktų serui Osniui progą praleisti daugiau laiko su Mardžere. Bet tai nieko gera nedavė. Osnis mane nepaprastai nuvylė.
— Pameni tą dieną, kai tavo sesuo išplaukė į Dorną? — paklausė Sersėja sūnaus. — Ar pameni minios stūgavimą, kai grįžome į pilį? Ar pameni akmenis ir prakeiksmus?
Bet karalius motinos žodžiams liko kurčias, ir tai buvo jaunosios karalienės darbas.
— Jei dažniau bendrautume su paprastais žmonėmis, jie mus labiau mylėtų.
— Minia taip karštai mylėjo aukštąjį septoną, kad jį, šventą vyrą, suplėšė į gabalus, — priminė ji Tomenui. Tačiau berniukas tik niūriai pažvelgė į Sersėją. Lažinuosi, kad jis elgiasi taip, kaip nori Mardžerė. Kasdien ji visais įmanomais būdais mėgina jį iš manęs paveržti. Džofris būtų iš karto perpratęs šios intrigantės šypseną ir pastatęs ją į vietą, bet Tomenas buvo gerokai patiklesnis. Ji suprato, kad Džofas jai per stiprus, pagalvojo Sersėja, prisiminusi Kiburno rastą auksinę monetą. Kad Tairelių giminė galėtų bent svajoti valdyti karalystę, Džofrio reikėjo atsikratyti. Staiga Sersėja dar prisiminė, jog Mardžerė ir jos bjaurybė senelė kadaise rezgė planus ištekinti Šansą Stark už jaunosios karalienės luošio brolio Vilo. Lordas Taivinas užbėgo tam už akių — paveržė iš moterų nuotaką ir išleido ją už Tiriono, bet tas ryšys niekur nedingo. Jie visi veikė išvien, priblokšta suvokė Sersėja. Takeliai papirko požeminio kalėjimo prižiūrėtojus, kad išlaisvintų Tirionų, ir nugabeno jį Rožių keliu prisidėti prie savo niekšingos žmonos. Dabar jie abu saugūs leidžia laikų Haigardene, pasislėpę už rožių gyvatvorės.
— Reikėjo joti su mumis, tavo malonybe, — jiems kopiant Aukštosios Eigono kalvos šlaitu tauškė jaunoji intrigantė. — Visi kartu taip maloniai praleidome laiką… Medžiai apsigobę auksinėmis, raudonomis ir oranžinėmis skraistėmis ir visur žydi gėlės. Ir kaštainių daug. Grįždami namo jų išsikepėme.
— Neturiu laiko jodinėti po miškus ir skinti gėlių, — atsakė Sersėja. — Turiu valdyti karalystę.
— Tik vieną, tavo malonybe? O kas valdo likusias šešias? — Mardžerė skambiai ir smagiai nusijuokė. — Tikiuosi, atleisi man už šį pokštą. Žinau, kokia sunki tavo našta. Turėtum pasidalyti ja su manimi. Tikriausiai yra dalykų, kuriuos galėčiau sutvarkyti už tave. Tada liautųsi ir kalbos, girdi, mudvi varžomės dėl įtakos karaliui.
— Sklinda tokios kalbos? — Sersėja šyptelėjo. — Kaip kvaila… Niekada, nė akimirką nemaniau, kad mudvi varžovės.
— Labai džiaugiuosi tai girdėdama. — Rodos, mergina nesuprato, kad Sersėja jai įgėlė. — Kitą kartą judu su Tomenu turėtumėte joti drauge su mumis. Neabejoju, kad jo malonybei tokia išvyka labai patiktų. Mums grojo Mėlynasis Bardas, o seras Taladas parodė, kaip prastuomenės papročiu kaunamasi lazda. Rudenį miške taip gražu…
— Mano velionis vyras taip pat labai mėgo mišką. — Pirmus kelerius jų santuokos metus Robertas primygtinai ragindavo ją joti į medžioklę kartu su juo, bet Sersėja vis atsiprašydavo ir išsisukdavo. Mat, vyrui išvykus į medžioklę, ji galėjo leisti laiką su Džeimiu. Auksinės dienos, sidabrinės naktys. Tiesą sakant, tai buvo pavojingas šokis, kurį jie šoko. Raudonojoje pilyje visur buvo pilna akių ir ausų, be to, niekada negalėjai žinoti, kada grįš Robertas. Tačiau dėl šio pavojaus jos ir Džeimio susitikimai tik dar labiau jaudindavo. — Ir vis dėlto po grožiu gali slypėti mirtinas pavojus, — įspėjo ji jaunąją karalienę. — Miške Robertas ir žuvo.
Mardžerė nusišypsojo serui Lorui; tai buvo maloni, pasididžiavimo kupina sesers šypsena.
— Tavo malonybė labai gera, kad dėl manęs baiminasi, bet brolis puikiai mane saugo.
„Jok į medžioklę, — gal pusšimtį kartų ragino Robertą Sersėja. — Mano brolis patikimai mane saugo.“ Prisiminusi, ką anksčiau jai sakė Tena, Sersėja staiga prajuko.
— Tavo malonybė taip žavingai juokiasi. — Ledi Mardžerė atlaidžiai šyptelėjo. — Gal galėčiau sužinoti, iš ko?
— Sužinosi, — atsakė karalienė, — tikrai sužinosi.
Plėšikas
Būgnai dunksėjo kovos ritmu, o „Geležinė pergalė“ plaukė į priekį ir jos taranas skrodė banguojančius žalius vandenis. Priekyje buvęs mažesnis laivas, irklais įnirtingai taškydamas jūros bangas, mėgino suktis. Ant jo vėliavų išsiuvinėtos rožės plakėsi vėjyje; priekyje ir paskuigalyje buvo matyti po baltą rožę raudoname herbo skyde, o stiebo viršuje — auksinė rožė žaliame kaip žolė fone. „Geležinė pergalė“ su tokia jėga trenkė laivui į šoną, kad išvertė iš kojų bene pusę priešų įgulos. Lūžtančių ir trupančių irklų traškėjimas kapitono ausims atrodė kaip nuostabi muzika.
Luoktelėjęs per turėklus, jis už nugaros besiplaikstančiu auksaspalviu apsiaustu nušoko ant žemutinio denio. Baltosios rožės ėmė trauktis: vyrai visuomet taip elgdavosi išvydę Viktarioną Greidžojų, ginkluotą, su šarvais ir po krakeno šalmu paslėptu veidu. Jie tvirtai laikė kalavijus, ietis ir kirvius, bet devyni iš dešimties nedėvėjo šarvų, o dešimtas vilkėjo tik marškinius iš susiūtų metalinių žvynų. Jie ne geležiniai, dingtelėjo Viktarionui, jie vis dar bijo nuskęsti.