— Čiupkite jį! — šūktelėjo vienas iš priešininkų. — Jis vienas!
— ČIONAI! — riktelėjo Viktarionas. — Ateikite ir nužudykite mane, jei tik galite.
Iš visų pusių jį apsupo rožių kariai, laikydami rankose pilką plieną, bet jų akyse atsispindėjo siaubas. Jų baimė buvo tokia klaiki, kad Viktarionas, rodės, jautė burnoje jos skonį. Jis ėmė mosuoti kalaviju į kairę ir į dešinę, vienam vyrui nukirto ranką per alkūnę, kitam perskrodė petį. Trečias suvarė savo kirvį į minkštą pušinį Viktariono skydą. Šis trinktelėjo tuo skydu kvailiui į veidą, parvertė, o mėginantį stotis nužudė. Kol Viktarionas, įtempęs visas jėgas, traukė kirvį nužudytajam iš krūtinės, pataikiusi jam į tarpumentę dunkstelėjo ietis. Jausmas buvo toks, tarsi kas būtų patapšnojęs per nugarą. Viktarionas atsisukęs kirviu trenkė ietininkui į galvą ir to smūgio atotranka persidavė jo rankai: jis pajuto, kaip kalavijo plienas skrodžia šalmą, pereina per plaukus ir trupina kaukolę. Ietininkas susvirduliavo, bet geležinis kapitonas ištraukė kirvį ir glebus bei svyruojantis kūnas atatupstas žengė deniu, rodės, veikiau girtas nei miręs.
Tuo metu paskui jį ant taranuoto laivo denio sulipo kiti geležiniai. Viktarionas išgirdo Vulfą Vienaausį šūktelint ir imantis darbo, žvilgtelėjo į Ragnorą Paiką, vilkintį aprūdijusius šarvinius marškinius, ir pamatė, kaip Nuto Barzdaskučio švystelėtas mėtomasis kirvis, sukdamasis ore, susmigo priešininkui į krūtinę. Viktarionas nukovė dar vieną vyrą, o paskui dar vieną. Būtų nudėjęs ir trečią, bet Ragnoras užbėgo jam už akių.
— Geras kirtis! — riktelėjo jam Viktarionas.
Atsisukęs ieškoti dar vienos aukos savo kirviui, kitame denio gale jis pamatė šio laivo kapitoną. Baltas jo apsiaustas buvo nutaškytas šviežiu ir jau sukrešėjusiu krauju, bet Viktarionui nepraslydo pro akis ant krūtinės sukryžiuotos jo rankos ir raudoname herbo fone švytinti balta rožė. Tas pats ženklas buvo ir ant to vyro skydo, tik baltame fone su apvedžiotais raudonais kraštais.
— Ei, tu! — perrėkdamas kautynių triukšmą sušuko geležinis kapitonas. — Tu, su balta rože! Ar tik nebūsi Pietų Skydo lordas?!
Priešininkas pakėlė šalmo antveidį ir Viktarionas pamatė jo glotnų bebarzdį smakrą.
— Jo sūnus ir įpėdinis. Seras Talbertas Seris. O kas tu toks, krakene?
— Tavo mirtis! — suriaumojo jam Viktarionas.
Seris šoko jo pasitikti. Jo ilgasis kalavijas buvo iš gero, pilyje kaldinto plieno ir jaunasis riteris puikiai mokėjo juo kautis. Pirmas jo kirtis buvo žemas, bet Viktarionas atrėmė jį kirviu. Antrasis pataikė geležiniam kapitonui į šalmą šiam net nespėjus pakelti skydo. Viktarionas atsakė šoniniu kirvio smūgiu. Tačiau kirviui kelią pastojo Šerio skydas. Orą perskrodė kelios medžio nuoskilos, o garsiai trakštelėjusi balta rožė perskilo išilgai. Ilgasis jaunojo riterio kalavijas vieną, du, tris kartus kirto Viktarionui į šlaunį, ir tris kartus džerkštelėjo atsitrenkęs į šarvų plieną. Vaikinas vikrus, suprato geležinis kapitonas. Jis skydu trenkė Šeriui į veidą ir šis atatupstas žingtelėjo kelis žingsnius link turėklų. Viktarionas užsimojo kirviu ir iš visų jėgų kirto, ketindamas perskrosti vaikiną nuo kaklo iki kirkšnies, bet Seris spėjo atšokti į šalį. Kirvis sutrupino laivo turėklus, vėl pažiro medžio gabalai, o kai Viktarionas pamėgino jį ištraukti, kirvis įstrigo. Jam po kojomis siūbavo denis ir jis suklupo.
Seras Talbertas nusviedė sulūžusį skydą ir užsimojo kirsti iš viršaus ilguoju kalaviju. Kai Viktarionas kluptelėjo, jo skydas pasislinko ir pridengė jam nugarą. Tad Šerio smūgį jis atrėmė geležiniu kumščiu. Omaro kiautu papuoštas plienas įtrūko ir nuo staiga pervėrusio skausmo Viktarionas sudejavo, bet atsilaikė.
— Ir aš vikrus, vaikeli, — pasakė jis, ištraukė riteriui iš rankos kalaviją ir sviedė jį į jūrą.
Seras Talbertas išpūtė akis.
— Mano kalavijas…
Viktarionas kraujuojančiu delnu čiupo vaikiną už gerklės.
— Eik ir jį išsitrauk, — sušvokštė, stumdamas priešininką atatupstą ir versdamas per bortą į krauju pasruvusius jūros vandenis.
Taip jis laimėjo kelias akimirkas atokvėpio ir spėjo išsilupti kirvį. Baltos rožės neatlaikė geležinės bangos spaudimo. Vieni mėgino sprukti į triumą, kiti garsiai maldavo pasigailėti. Po šarvine pirštine, oda ir omaro kiautu Viktarionas jautė pirštais plūstantį šiltą kraują, bet tai buvo niekis. Prie laivo stiebo gerokas būrys priešų karių, sustoję ratu petys į petį, tebesikovė. Tie bent jau tikri vyrai. Geriau žus, nei pasiduos. Bent keliems iš jų Viktarionas buvo nusiteikęs mielai išpildyti šį norą. Jis kirviu dunkstelėjo į savo skydą ir juos puolė.
Nuskendęs Dievas nesuteikė Viktarionui Greidžojui galios nei kautis žodžiais karaliaus rinkimuose, nei atsilaikyti prieš neaprėpiamose pelkėse slapta sėlinančius priešus. Štai kam jis išvydo šį pasaulį: stovėti su plieno šarvais, su kruvinu kirviu rankoje ir kiekvienu kirčiu sėti mirtį.
Jie kapojo Viktarioną iš priekio ir iš užpakalio, bet jų kalavijai tiek tepadarė jam žalos, kiek gluosnio šakelės. Storo Viktariono Greidžojaus antkrūtinio negalėjo įveikti joks kalavijas, be to, jis niekada neduodavo priešams laiko rasti silpnoms vietoms tarp šarvų sujungimų, kur kūną saugojo tik šarviniai marškiniai ir kietinta oda. Viktarioną galėjo pulti trys, keturi ir net penki vyrai — nesvarbu. Pasitikėdamas, kad šarvų plienas apgins jį nuo kitų priešininkų, jis dorodavo juos iš eilės. Kritus vienam vyrui, savo rūstybę Viktarionas nukreipdavo į kitą.
Paskutinis su juo kautis likęs vyras, matyt, buvo kalvis; jo pečiai buvo kaip buliaus, be to, vienas gerokai raumeningesnis už kitą. Šarvus jam atstojo smeigėmis nusagstyta jūrininko palaidinė ir kietintos odos kepurė. Vienintelio jo kirčio pakako visiškai sutrupinti Viktariono skydui, bet atsakomasis kapitono kirtis perskėlė kalviui galvą pusiau. Ak, kad taip paprasta būtų susidoroti ir su Varnaakiu. Jam ištraukus kirvį, kalvio galva, rodės, sprogo. Į šalis pažiro kaulai ir smegenys, plūstelėjo kraujas, o kūnas griuvo kniūbsčias jam po kojomis. Dabar jau vėlu prašyti pasigailėjimo, pagalvojo Viktarionas, lipdamas per žuvusįjį.
Per tą laiką denis po kojomis pasidarė slidus, be to, visur kūpsojo krūvos žuvusiųjų arba mirštančiųjų. Jis numetė skydą ir giliai įkvėpė.
— Lorde kapitone, — išgirdo sakant šalia stovintį Barzdaskutį, — pergalė tavo rankose.
Jūroje buvo pilna laivų. Vieni degė, kiti skendo, treti buvo sumalti į šipulius. Tarp jų korpusų vanduo atrodė tirštas nelyginant troškinys, jame plūduriavo lavonai, sulūžę irklai ir nuolaužų įsikibę gyvieji. Tolumoje buvo matyti keli pietiečių karo laivai, skubantys grįžti į Manderį. Tegul sprunka, tarė sau Viktarionas, tegul papasakoja, kas čia įvyko. Vyras, kuris pabrukęs uodegą sprunka iš mūšio lauko, jau nebe vyras.
Besikaunant Viktarionui į akis pateko prakaito ir dabar jas nemaloniai perštėjo. Du irklininkai padėjo atrišti jam krakeno šalmą, kad galėtų jį nusiimti. Viktarionas delnu nusibraukė nuo kaktos prakaitą.
— Tas riteris, — burbtelėjo jis, — tas riteris su balta rože… Ar kas nors jį ištraukė?
Jei lordas Seris būtų likęs gyvas, už lordo sūnų iš jo tėvo būtų buvę galima gauti neblogą išpirką. O jei ne iš tėvo, tai iš jo siuzereno Haigardene.
Tačiau, kai persivertęs per bortą riteris įkrito į vandenį, niekas iš vyrų daugiau jo nematė. Greičiausiai jaunuolis nuskendo.
— Tegul Nuskendusio Dievo vandenų menėse puotauja taip, kaip kovėsi.
Nors Skydo salų vyrai vadino save jūrininkais, į jūrą plaukdavo drebėdami iš baimės, o į mūšį stodavo lengvai šarvuoti, nes bijodavo nuskęsti. Jaunasis Seris buvo kitoks. Narsus jaunuolis, pagalvojo Viktarionas, beveik geležinis.