Užgrobtą laivą jis atidavė Ragnorui Paikui, paskyrė į jį keliolikos vyrų įgulą ir grįžo ant savo „Geležinės pergalės“ denio.
— Nuimkite belaisviams šarvus, atimkite ginklus ir sutvarstykite žaizdas, — liepė jis Nutui Barzdaskučiui. — Merdėjančius išmeskite į jūrą. Jei kuris nors prašys pasigailėti, perrėžkite gerklę. — Tokius karius Viktarionas niekino; geriau nuskęsti jūros vandenyse nei kraujyje. — Noriu, kad suskaičiuotumėte, kiek laivų užgrobėme ir kiek riterių bei lordų paėmėme į nelaisvę. Ir dar noriu gauti jų vėliavas. — Vieną dieną tas vėliavas jis ketino pasikabinti savo menėje, kad būdamas senas ir paliegęs galėtų prisiminti visus priešus, kuriuos nužudė, kai buvo jaunas ir stiprus.
— Bus padaryta. — Nutas plačiai nusišypsojo. — Puiki pergalė.
Kurgi ne, pagalvojo Viktarionas, puiki pergalė Varnaakiui ir jo kerėtojams. Kai šios žinios pasieks Ąžuolų Skydą, kiti kapitonai ir vėl skanduos jo brolio vardą. Euronas suviliojo juos gražbylystėmis ir šypsena, palenkė į savo pusę pažadėjęs apiplėšti pusšimtį tolimų salų; pažadėjęs aukso ir sidabro, puošnių šarvų, lenktų kalavijų paauksuotomis rankenų buožėmis, durklų Valyrijos plieno geležtėmis, dryžuotų tigrų ir dėmėtų kačių kailių, žalsvų mantikorų ir senovinių Valyrijos sfinksų, skrynias muskato riešutų, gvazdikėlių, šafrano, dramblių ilčių ir vienaragių ragų, žalių, oranžinių ir geltonų plunksnų iš Vasaros salų, rietimus puikiausio šilko ir tviskančio aksomo ir vis dėlto… visa tai nieko nereiškė, palyginti su šia pergale. Dabar jis dovanoja tiems kapitonams pergalę ir jie bus Euronui visiškai atsidavę, pagalvojo Viktarionas. Ir pajuto burnoje šleikštulį. Tai buvo mano pergalė, o nėjo. Kur Varnaakis buvo? Tinginiavo Ąžuolų Skydo pilyje? Jis pavogė mano žmoną, užgrobė mano sostą, o dabar savinasi ir mano šlovę.
Klusnumas Viktarionui Greidžojui buvo savaime suprantamas dalykas; jis nuo mažens buvo klusnus. Augęs savo brolių šešėlyje, jis pareigingai sekė Beilonu, kad ir ką šis darydavo. Vėliau, kai gimė Beilono sūnūs, ilgainiui jis susitaikė su mintimi, kad prisieks ištikimybę tam iš jų, kuris pakeis tėvą ir užims Jūros akmens sostą. Bet Nuskendęs Dievas pasišaukė Beiloną ir jo sūnus į savo vandenų menes, o vadinti „karaliumi“ Eurono nejausdamas kartėlio Viktarionas negalėjo.
Pūtė gaivus vėjas, o Viktariono troškulys vis stiprėjo. Po mūšio jis visuomet norėdavo vyno. Palikęs Nutą vadovauti ant denio, jis nulipo į kajutę. Ankštos kajutės gale jis rado sudrėkusią ir nuraminti jį pasiruošusią tamsiaveidę moterį; galbūt mūšis ir jai užkaitino kraują? Viktarionas paėmė ją du kartus paeiliui. Kai jiedu baigė, jos krūtys, šlaunys ir pilvas buvo ištepti krauju, tačiau tai buvo Viktariono kraujas, bėgantis iš prakirsto delno. Tamsiaveidė moteris nuplovė jam žaizdą verdančiu actu.
— Pripažįstu, jo planas geras, — moteriai klūpant priešais jį, tarė Viktarionas. — Dabar, kaip ir seniau, Manderis mums atviras.
Tai buvo lygumų upė: plati, nesrauni ir klastinga, su visokiomis kliūtimis ir smėlio seklumomis. Dauguma jūrinių laivų nedrįsdavo ja plaukti aukščiau Haigardeno, bet ilglaiviai su maža gramzda pasiekdavo net Kartųjį tiltą. Senovėje geležiniai buriniais laivais drąsiai plaukiodavo upe piešdami Manderio ir jo intakų pakrantėse gyvenusius žmones, kol… žaliarankių karaliai neapginklavo keturiose mažose salelėse prie Manderio žiočių įsikūrusių žvejų ir nepadarė jų savo skydais.
Praėjo du tūkstančiai metų, tačiau, kaip ir senovėje, uolėtuose krantuose dunksančiuose žvalgybos bokštuose tebebudėjo žilabarzdžiai. Vos išvydę ilglaivius, seniai uždegdavo švyturius atstojančius laužus ir žinia nuskriedavo per kalvas ir salas. „Pavojus! Priešai! Plėšikai! Plėšikai!“ Pamatę aukštumose liepsnojant laužus, žvejai mesdavo tinklus, artojai — plūgus ir griebdavosi kalavijų bei kirvių. Iš pilių, lydimi riterių ir kovų meistrų, atskubėdavo jų lordai. Virš upės nuvilnydavo pučiamų karo ragų gaudesys, sklindantis iš Žaliojo Skydo ir Pilkojo Skydo, Ąžuolo Skydo ir Pietų Skydo, jų lengvi ilglaiviai būdavo išstumiami iš pakrantėse įrengtų ir užmaskuotų apsamanojusių akmeninių pašiūrių, sušvytruodavo irklai, žvejai susiburdavo sąsiauryje, atkirsdavo vandens kelią Manderiu, persekiodavo ir puldinėdavo plėšikus tol, kol pribaigdavo.
Euronas pasiuntė Torvoldą Rudadantį ir Raudonąjį Irklininką, kad šie su tuzinu greitų ilglaivių plauktų link Manderio aukštupio, o Skydo salų lordai pultų jų persekioti. Tad, kai pasirodė pagrindiniai jo flotilės laivai, ginti salų buvo likusi tik saujelė karių. Geležiniai atplaukė pasinaudoję prasidėjusiu potvyniu, kad per akinamą besileidžiančios saulės spindesį žvalgybos bokštuose budintys žilabarzdžiai pamatytų juos tik tada, kai jau bus per vėlu. Nuo pat Senojo Viko vėjas pūtė jiems į nugaras. Flotilėje tarnaujantys vyrai šnabždėjosi, kad tuo pasirūpino ne kas kitas, o Eurono burtininkai, ir kad Varnaakis numaldė Audros dievą kraujo auka. Kitaip argi būtų drįsęs plaukti taip toli į vakarus, užuot kaip visada laikęsis netoli pakrančių?
Geležiniai užtraukė savo lengvus ilglaivius ant žvirgždėto upės kranto ir išsibarstė skaisčiai raudonoje saulėlydžio šviesoje su žybsinčiais plieno kalavijais rankose. Tuo metu aukštumose jau liepsnojo laužai, bet griebtis ginklų beveik nebuvo kam. Pilkasis Skydas, Žaliasis Skydas ir Pietų Skydas pasidavė dar saulei nepatekėjus. Ąžuolo Skydas išsilaikė pusę dienos ilgiau. O Keturių Skydų salų vyrus, nustojusius persekioti Torvoldą ir Raudonąjį Irklininką ir pasukusius atgal, prie Manderio žiočių pasitiko Geležinė flotilė.
— Viskas klostėsi taip, kaip sakė Euronas, — tarė Viktarionas tamsiaveidei moteriai, linine skiaute tvarstančiai jam plaštaką. — Ko gero, jo burtininkai tai numatė. — Kvelonas Romusis puse lūpų prasitarė, jog „Tyloje“ Euronas turėjo juos tris. Tie burtininkai buvo keisti ir varė siaubą, bet Varnaakis buvo pavertęs juos vergais. — Ir vis dėlto jam reikia, kad už jį kaučiausi, — kandžiai pridūrė Viktarionas. — Burtininkai — puiki ir didelė pagalba, tačiau karai laimimi krauju ir plienu. — Nuo acto sužeistą plaštaką skaudėjo labiau nei pirma. Jis nustūmė moterį ir rūsčiai šaudydamas akimis sugniaužė delną. — Atnešk man vyno.
Jis gėrė tamsoje, galvodamas apie brolį. Jei smogsiu ne savo rankomis, ar vis tiek būsiu karaliaus žudikas? Viktarionas nebijojo jokio vyro, bet Nuskendusio Dievo prakeiksmas vertė jį susimąstyti. Jei mano liepiamas jį nužudys kas nors kitas, ar jo kraujas vis tiek kris ant mano rankų? Eironas Šlapiagalvis būtų žinojęs, ką atsakyti, bet žynys buvo grįžęs į Geležies salas, vis dar tikėdamasis įkalbėti geležinius sukilti prieš naująjį karalių. Nutas Barzdaskutys gali nuskusti žmogui barzdą mėtydamas svaidomąjį kirvį iš dvidešimties jardų. Ir nė vienas iš Eurono mišrūnų negalėtų atsilaikyti prieš Vulfą Vienaausį arba Andriką Rūstųjį. Bet kuris iš jųdviejų galėtų tai padaryti. Ir vis dėlto Viktarionas suprato, kad tai, ką žmogus gali padarytu ir tai, ką jis padarys, yra du visiškai skirtingi dalykai.
— Šventvagiškos Eurono kalbos mums visiems užtrauks Nuskendusio Dievo rūstybę, — dar Senajame Vike išpranašavo Eironas. — Turime jį sustabdyti, broli. Juk mūsų gyslomis tebeteka Beilono kraujas, tiesa?
— Ir jo gyslomis teka tas pats kraujas, — atsakė Viktarionas. — Ir man nepatinka, kad Euronas yra karalius. Jis buvo išrinktas per tavo sušauktus karaliaus rinkimus ir savo rankomis uždėjai jam ant galvos jūros išplukdyto medžio karūną!
— Uždėjau jam karūną, — linktelėjo žynys, o jo plaukuose varvėjo permirkę jūrų dumbliai, — bet mielai vėl nuimčiau ir karūnuočiau tave. Tik tu pakankamai stiprus jam pasipriešinti.