— Jį iškėlė Nuskendęs Dievas, — priekaištingai tarė Viktarionas. — Tegul Nuskendęs Dievas jį ir nukarūnuoja.
Eironas pervėrė brolį grėsmingu žvilgsniu — sklido kalbos, kad tas žvilgsnis apnuodija šulinius ir palieka moteris nevaisingas.
— Tuomet ne dievas kalbėjo. Visi žino, kad Euronas tame savo raudoname laive turi burtininkų ir juodųjų magų. Jie mus užbūrė, kad negirdėtume jūros. Visos tos kalbos apie drakonus kapitonams ir karaliams apsuko galvas.
— Taip, apsuko galvas. Be to, jie išsigando to rago. Juk girdėjai jo garsą. Bet dabar tai nesvarbu. Euronas — mūsų karalius.
— Ne mano, — paprieštaravo žynys. — Nuskendęs Dievas padeda narsiems vyrams, o ne tiems, kurie artėjant audrai slepiasi triume. Jei tu nepasirūpinsi pašalinti Varnaakio iš Jūros akmens sosto, tai teks padaryti man pačiam.
— Kaip? Neturi nei laivų, nei kalavijuočių.
— Bet turiu balsą, — atsakė žynys, — be to, dievas su manimi. Manyje slypi jūros galia, prieš kurią Varnaakis negali tikėtis atsilaikysiąs. Tiesa, susidūrusios su kalnu bangos dūžta, bet jos nesiliauja plūdusios viena po kitos ir pagaliau toje vietoje, kur kadaise dunksojo kalnas, lieka tik nugludinti akmenukai. O netrukus ir akmenukai nuplaunami ir amžiams nugula jūros dugne.
— Akmenukai? — niūriai burbtelėjo Viktarionas. — Išprotėjai, jei manai, kad nuversi nuo sosto Varnaakį kalbomis apie bangas ir akmenukus.
— Tos bangos simbolizuoja geležinius, — paaiškino Šlapiagalvis. — Ne kilmingieji ir lordai, o paprasti žmonės: žemdirbiai ir žvejai. Kapitonai ir karaliai iškėlė Euroną, o paprasti žmonės turi jį nuversti. Keliausiu į Didįjį Viką, į Harlus, į Orkmontą, net į Paiką. Mano žodžius turi išgirsti kiekvienas miestelis ir kaimas. Bedievis negali sėdėti Jūros akmens soste!
Jis papurtė gauruotą galvą ir žengė į naktį. Kitą dieną, saulei patekėjus, Eirono Greidžojaus Senajame Vike jau nebuvo. Net jo skendę vyrai nežinojo, kur jis. Jie papasakojo, kad sužinojęs šią naujieną Varnaakis tik nusijuokė.
Tačiau, nors žynys dingo, siaubą keliantys jo įspėjimai liko tvyroti ore. Staiga Viktarionas prisiminė ir Beiloro Blektaido žodžius: „Beilonas buvo pamišęs, Eironas yra beprotis, o Euronas — didžiausias beprotis iš jų visų.“ Pasibaigus karaliaus rinkimams, jaunasis lordas iškėlė bures ir mėgino plaukti namo, nesutikęs pripažinti Eurono savo siuzerenu. Tačiau Geležinė flotilė užtvėrė įlanką — įprotis paklusti buvo įaugęs Viktarionui Greidžojui į kraują, o Euronui ant galvos buvo uždėta jūros išmesto medžio karūna. „Nakties skraiduolis“ buvo sulaikytas, o lordas Blektaidas sukaustytas grandinėmis ir nuvestas pas karalių. Eurono nebyliai ir mišrūnai sukapojo jį į septynis gabalus ir paaukojo septyniems žaliosios žemės dievams, kuriuos Blektaidas garbino.
Atsidėkodamas už ištikimą tarnybą, ką tik karūnuotas karalius davė Viktarionui tamsiaveidę moterį, atimtą iš kažkokio į Lysą plaukusio vergų pirklio. „Tavo išėdų man nereikia“, — pašaipiai atšovė karaliaus brolis, bet kai Varnaakis pasakė, girdi, jei jis moters nepaims, jos laukia mirtis, Viktarionas nusileido. Moteris buvo netekusi liežuvio, bet šiaip nenukentėjusi, be to, ir graži, ruda kaip aliejumi įtrintas tikmedis oda. Bet kartais, žiūrėdamas į ją, Viktarionas nejučia prisimindavo pirmą moterį, brolio jam duotą tam, kad taptų vyru.
Viktarionas norėjo dar kartą paimti tamsiaveidę moterį, bet pasijuto nepajėgus.
— Atnešk dar vieną odmaišį vyno, — liepė jis, — o tada išeik.
Kai ji grįžo nešina odmaišiu rūgštaus raudonojo, kapitonas pasiėmė vyną ant denio, kur galėjo įkvėpti tyro jūros oro. Pusę odmaišio jis išgėrė, o kitą pusę išpylė į jūrą už visus žuvusius vyrus.
„Geležinė pergalė“ dar valandų valandas suposi ant bangų prie Manderio žiočių. Didžiajai daliai Geležinės flotilės laivų išplaukus į Ąžuolo Skydą, Viktarionas pasiliko „Sielvartą“, „Lordą Dagoną“, „Geležinį vėją“ ir „Mergelės pražūtį“, kad turėtų ariergardą. Jie ištraukė iš jūros likusius gyvuosius ir matė, kaip pamažu, tempiamas žemyn laivo, kurį jis taranavo, duženų, skęsta „Kietarankis“. Laivui panirus po vandeniu, Viktarionas sulaukė prašyto atsakymo. Jis prarado šešis laivus, o užgrobė trisdešimt aštuonis.
— Pakaks, — tarė jis Nutui. — Prie irklų. Grįžtame į lordo Heveto miestą.
Irklininkai susėdo į savo vietas ir laivai pajudėjo link Ąžuolo Skydo, o geležinis kapitonas vėl grįžo į savo kajutę.
— Galėčiau jį nužudyti, — tarė jis tamsiaveidei moteriai, — nors nužudyti karalių — sunki nuodėmė, o nužudyti brolį — dar sunkesnė. — Jis suraukė antakius. — Aša turėjo savo balsą atiduoti man.
Argi ji galėjo tikėtis pelnyti kapitonų ir karalių palankumą, atgabenusi pušų kankorėžių ir ropių? Jos gyslomis teka Beilono kraujas, bet… ji vis tiek moteris. Po karaliaus rinkimų ji pabėgo. Tą vakarą, kai Euronui ant galvos buvo uždėta jūros bangų išmesto medžio karūna, ji su savo įgula kažkur dingo. Giliai širdyje Viktarionas dėl to džiaugėsi. Jei mergina dar turi bent kiek sveiko proto, tai ištekės už kokio nors šiaurės lordo ir gyvens jo pilyje, kuo toliau nuo jūros ir Eurono Varnaakio.
— Lorde kapitone, lordo Heveto miestas! — riktelėjo irklininkas.
Viktarionas atsistojo. Vynas šiek tiek numalšino tvinksinčios plaštakos skausmą. Galbūt jis paprašys Heveto meisterio apžiūrėti žaizdą, jei tik tas vyras nebus nužudytas. Laivams apiplaukiant kyšulį, Viktarionas užlipo ant denio. Prie uosto ant kalvos dunksanti lordo Heveto pilis priminė jam Lanisportą, nors šis miestas buvo du kartus didesnis. Už uosto vartų jūros bangas skrodė dvi dešimtys ilglaivių, ant kurių burių vėjo plakami plaikstėsi auksiniai krakenai. Dar šimtai laivų stovėjo prie gargžduoto kranto ir buvo prišvartuoti prie visą uostą juosiančios krantinės. Prie akmeninės krantinės stovėjo trys dideli ir keliolika mažesnių laivų, į kuriuos buvo kraunamas grobis ir maisto atsargos. Viktarionas įsakė „Geležinei pergalei“ nuleisti inkarą.
— Ir paruoškite valtį, — pridūrė jis.
Priplaukus arčiau pasirodė, kad mieste tvyro keista tyla. Kaip buvo galima spręsti iš išlaužtų durų ir sukapotų langinių, dauguma krautuvių ir namų buvo apiplėšti, bet sudeginta tik septa. Gatvėse tysojo daugybė lavonų ir kiekvieną jų buvo apspitęs pulkas maitlesių varnų. Tarp jų vaikščiojo būriai gyvų likusių miestiečių paniurusiais veidais, jie vaikė juodus paukščius ir metė žuvusiųjų kūnus į vežimo galą laidoti. Vien pagalvojęs apie tai, Viktarionas pajuto stiprų šleikštulį. Jokiam tikram jūros sūnui nebūtų patikę pūti po žeme. Kaip jis rastų Nuskendusio Dievo vandenų menes, kuriose galėtų amžinai gerti ir puotauti?
Tarp kitų laivų, pro kuriuos jie praplaukė, buvo ir „Tyla“. Viktariono žvilgsnis užkliuvo už geležinio papuošimo laivo priekyje — mergelės be burnos, vėjo draikomais plaukais ir ištiesta ranka. Rodės, savo perlamutrinėmis akimis statula jį seka. Ji turėjo burną kaip ir kitos moterys, bet Varnaakis ją užsiuvo.
Artėjant prie kranto, Viktarionas atkreipė dėmesį į virtinę moterų ir vaikų, išsirikiavusių ant vieno iš didelių prekybinių laivų denio. Kai kuriems už nugarų buvo surištos rankos ir visiems be išimties ant kaklo užnertos kanapinių virvių kilpos.
— Kas jie tokie? — paklausė jis vyrų, padėjusių pririšti jų laivą.
— Našlės ir našlaičiai. Jie bus parduoti į vergiją.
— Parduoti? — Geležies salose vergų nebuvo, tik pavergtieji. Jie privalėjo tarnauti, bet nebuvo laikomi kilnojamuoju turtu. Jų vaikai gimdavo laisvi, kol būdavo atiduodami Nuskendusiam Dievui. Be to, pavergtieji niekada nebūdavo perkami arba parduodami už auksą. Už pavergtuosius vyrai mokėdavo geležinę kainą, kitaip jų išvis neturėdavo. — Jie turėtų tapti pavergtaisiais arba sūriosiomis žmonomis, — papriekaištavo Viktarionas.