— Taip įsakė karalius, — paaiškino vienas iš vyrų.
— Stipresnis visuomet atima iš silpnesnio tai, ką šis turi, — įsiterpė Nutas Barzdaskutys. Pavergtieji ar vergai — nedidelis skirtumas. Tų moterų vyrai negali jų apginti, tad dabar jos priklauso mums ir galime su jomis elgtis kaip panorėję.
Tai prieštarauja Senajai Tvarkau būtų galėjęs pasakyti Viktarionas, bet tam nebuvo laiko. Žinia apie pasiektą pergalę jį aplenkė ir vyrai būriavosi norėdami jį pasveikinti. Viktarionas leido jiems pataikauti, kol vienas iš jų nepradėjo liaupsinti Eurono drąsos.
— Drąsu yra išplaukti į atvirą jūrą, kai laivo nematyti nuo kranto, kad žinia, jog atplaukiame, nepasiektų tų salų anksčiau, nei prie jų pasirodome, — suniurnėjo jis, — bet perplaukti pusę pasaulio medžiojant drakonus — tai ne drąsa, o visai kas kita.
Ir, nelaukęs atsakymo, Viktarionas prasibrovė pro minią ir patraukė į pilį.
Lordo Heveto pilis buvo nedidelė, bet stipri, storomis sienomis, geležinėmis smeigėmis kaustytais ąžuoliniais vartais, primenančiais senąjį jo giminės ženklą: geležinėmis smeigėmis nusagstytą ąžuolinį herbo skydą pablukusiame mėlyname ir baltame fone. Bet virš žaliomis čerpėmis dengtų bokštų stogų dabar plaikstėsi Greidžojų giminės vėliava su krakenu, o didžiuosius vartus jie rado išlaužtus ir sudegintus. Ant apsauginio pylimo vaikščiojo ietimis ir kirviais ginkluoti geležiniai ir keli Eurono mišrūnai.
Kieme Viktarionas sutiko Goroldą Gudbrolį ir senąjį Dramą, tyliai besišnekučiuojančius su Rodriku Hariu. Pamatęs juos, Nutas Barzdaskutys šūktelėjo:
— Skaitytojau, kodėl tavo veidas toks ištįsęs? Be reikalo būgštavai. Pasiekėme pergalę ir grobis — mūsų!
Lordas Rodrikas kreivai šyptelėjo.
— Kalbi apie šias uolas? Visos šios keturios salos neprilygsta Hariui. Mes gavome akmenų, medžių, pigių niekučių ir pelnėme Tairelių giminės priešiškumą.
— Rožių? — nusijuokė Nutas. — Ką blogo rožė gali padaryti krakenui? Atėmėme jų skydus ir sutrupinome juos į šipulius. Kas juos dabar gins?
— Haigardenas, — atsakė Skaitytojas. — Netrukus prieš mus bus sutelkta visa Žemupio kariuomenė, Barzdaskuty, ir tada įsitikinsi, jog kai kurios rožės su aštriais spygliais.
Uždėjęs plaštaką ant savo Raudonojo Lietaus rankenos buožės, Dramas pritariamai linktelėjo.
— Lordas Tarlis turi didįjį kalaviją, vadinamą Širdžių Pražūtimi, nukaldintą iš Valyrijos plieno, ir jis nuolat joja lordo Tairelio kariuomenės avangarde.
Viktarionas pajuto kovos alkį.
— Tegul ateina. Jo kalavijas atiteks man, kaip kadaise tavo proseneliui atiteko Raudonasis Lietus. Tegul jie visi ateina ir atsiveda Lanisterius. Sausumoje liūtas gal ir nuožmus, bet jūroje valdžia priklauso krakenui.
Jis būtų nepagailėjęs pusės dantų už galimybę išmėginti savo kirvį prieš Karalžudį arba Gėlių riterį. Tokia kova jam buvo suprantama. Karalžudys buvo prakeiktas dievų ir žmonių, o karys — vertinamas ir gerbiamas.
— Nebijok, lorde kapitone, — tarė Skaitytojas. — Jie ateis. Jo malonybė to trokšta. Kitaip kam būtų įsakęs mums paleisti į laisvę visus Heveto varnus?
— Per daug skaitai ir per mažai kauniesi, — pareiškė Barzdaskutys. — Kraujas tavo gyslose pavirto į pieną.
Tačiau Skaitytojas apsimetė tų žodžių negirdėjęs.
Įžengęs į vidų, menėje Viktarionas rado triukšmingą puotą. Stalai buvo apsėsti geležinių, — geriančių, šūkaujančių, besistumdančių, besigiriančių, kiek vyrų nužudė, kokius žygius atliko ir kiek grobio prisiplėšė. Dauguma buvo tuo laimikiu pasipuošę. Kairiarankis Lukas Kodas ir Kvelonas Romusis buvo nuplėšę nuo sienų gobelenus ir apsisiautę jais tarsi apsiaustais. Germundas Botlis ant paauksuoto Lanisterio antkrūtinio buvo pasikabinęs perlų ir granatų vėrinį. Andrikas Rūstusis klūpčiodamas vaikštinėjo su dviem jam į parankes įsikibusiomis moterimis; nors jis ir dabar buvo rimtas, bet ant kiekvieno piršto mūvėjo po žiedą. Be to, kapitonai valgė ne iš dubenėlių, išskobtų iš senos sužiedėjusios duonos, o iš gryno sidabro lėkščių.
Nutas Barzdaskutys apsidairė ir jo veidą apniaukė pyktis.
— Varnaakis siunčia mus į jūrą tvarkytis su ilglaiviais, o jo žmonės tuo metu užima pilis, kaimus, susižeria visą grobį ir pasiima moteris. O ką palieka mums?
— Mums atiteko šlovė.
— Šlovė gerai, — linktelėjo Nutas, — bet auksas — dar geriau.
Viktarionas gūžtelėjo.
— Varnaakis sako, kad turėsime visą Vesterosą. Arborą, Senmiestį, Haigardeną… ten ir rasi savo auksą. Bet gana tų šnekų. Aš alkanas.
Pagal prigimtinę teisę Viktarionui priklausė vieta ant pakylos, bet jam nepatiko valgyti kartu su Euronu ir jo pakalikais. Tad jis rado sau vietą šalia Ralfo Luošio, „Lordo Kvelono“ kapitono.
— Puiki pergalė, lorde kapitone, — pagyrė jį Luošys. — Lordo verta pergalė. Sala turėtų priklausyti tau.
Lordas Viktarionas. Taigi… Kodėl ne? Tiesa, tai toli gražu ne Jūros akmens sostas, bet vis šis tas.
Kitoje stalo pusėje sėdėjo Hotas Harlas, čiulpdamas nuo kaulo mėsą. Švystelėjęs kaulą, jis pasilenkė prie Viktariono.
— Riteriui atiteks Pilkasis Skydas. Mano pusbroliui. Girdėjai?
— Ne. — Viktarionas apsižvalgė po menę ir pamatė serą Harasą Harlą, sėdintį ir geriantį vyną iš auksinės taurės; jis buvo aukštas vyras pailgo ir rimto veido. — Kodėl Euronas turėtų atiduoti jam salą?
Hotas pakėlęs atkišo tuščią taurę ir išblyškusi jauna moteris mėlyno atlaso suknia, papuošta paauksuotais nėriniais, pripylė ją vyno.
— Riteris vienas užėmė Grimstoną. Įbedė savo vėliavos kotą į žemę prie pilies sienų ir iškvietė į dvikovą Grimus. Iš pradžių išėjo kautis vienas, paskui kitas, tada trečias… Jis visus juos nukovė… na, beveik nukovė, mat du patys pasidavė. Kai Riteris patiesė septintą vyrą, lordo Grimo septonas nusprendė išgirdęs dievų žodį ir atidavė pilį. — Hotas nusijuokė. — Jis taps Pilkojo Skydo lordu ir mielai šį titulą priims. Dabar, kai jis pasitrauks, Skaitytojo įpėdiniu tapsiu aš. — Jis dunkstelėjo taurę sau į krūtinę. — Aš, Hotas Kuprius, Hario lordas.
— Sakai, patiesė septynis…
Viktarionas pasvarstė, ar Haraso Sutema atsilaikytų prieš jo kirvį. Jis dar niekada nebuvo kovęsis su vyru, ginkluotu kalaviju iš Valyrijos plieno, nors, kai abu buvo jauni, Harasą Harlą buvo ne kartą nugalėjęs. Vaikystėje Harlas artimai draugavo su vyriausiu Beilono sūnumi Rodriku, žuvusiu prie Sigardo sienų.
Puota buvo puiki. Liejosi pats geriausias vynas, buvo patiekta keptos jautienos, — pusžalės ir sultingos, — taip pat įdarytų ančių ir kubilai šviežių krabų. Be to, lordui kapitonui nepraslydo pro akis, kad patarnaujančios moterys vilki plonos vilnos ir prabangaus aksomo suknias. Viktarionas palaikė jas ledi Hevet ir jos damų drabužiais apsitaisiusiomis indų plovėjomis, bet netrukus Hotas jam paaiškino, kad tai ir yra ledi Hevet bei jos damos. Varnaakis linksminosi liepęs joms patarnauti prie stalo ir pilstyti vyną. Jų buvo astuonios: pati ledi, vis dar graži, nors jau apkūnoka, ir septynios jaunesnės moterys nuo dvidešimt penkerių iki dešimties metų, jos dukterys ir marčios.
Lordas Hevetas sėdėjo įprastoje vietoje, ant pakylos, apsivilkęs geriausiais drabužiais su išsiuvinėtu jo giminės ženklu. Jo rankos ir kojos buvo pririštos prie krėslo, o į burną įgrūstas didelis baltas ridikas, kad negalėtų kalbėti, nors… jis viską matė ir girdėjo. Varnaakis buvo įsitaisęs garbės svečiui skirtoje vietoje, lordui iš dešinės. Jam ant kelių sėdėjo graži, krūtinga, septyniolikos ar aštuoniolikos metų mergina, — basa, susitaršiusiais plaukais, rankomis apsivijusi Euronui kaklą.