— Kas ji? — paklausė Viktarionas šalia sėdinčių vyrų.
— Jo šviesybės lordo nesantuokinė duktė, — nusijuokė Hotas. — Prieš Euronui užimant pilį, ji buvo verčiama patarnauti prie stalo ir valgyti virtuvėje kartu su tarnaitėmis.
Euronas priglaudė pamėlynijusias lūpas jai prie kaklo, o mergina sukikeno ir kažką pašnabždėjo jam į ausį. Jis šypsodamasis dar kartą pabučiavo jai kaklą. Tose vietose, kur Euronas ją bučiavo, šviesi merginos oda buvo nusėta raudonomis žymėmis, kurios ant kaklo ir pečių atrodė nelyginant rožiniai karoliai. Ji vėl kažką pašnabždėjo į ausį, ir šį kartą Varnaakis nusijuokė garsiai, o tada dunkstelėjo vyno taure į stalą prašydamas tylos.
— Gerosios moterys! — šūktelėjo jis kilmingoms tarnaitėms. — Falijai neramu dėl jūsų puikiųjų suknių. Ji nenori, kad suknios būtų išteptos taukais, vynu ir nešvarių jas grabaliojančių vyrų pirštų, mat pažadėjau jai, kad puotai pasibaigus galės iš jūsų spintų išsirinkti sau drabužius. Tad bus geriausia, jei suknias nusivilksite.
Didžiojoje menėje nugriaudėjo juokas, o lordas Hevetas taip sodriai išraudo, kad Viktarionui dingtelėjo, jog jam tuoj sprogs galva. Moterims neliko nieko kita, tik paklusti. Jauniausioji pravirko, bet motina mergaitę paguodė ir padėjo atsirišti nugaros raištelius. Nusirengusios jos vėl ėmėsi darbo: vaikštinėjo tarp stalų nešinos vyno pilnais siaurakakliais ąsočiais ir pildė kiekvieną išgertą taurę, tik dabar visos buvo nuogos.
Jis žemina Hevetą, kaip kadaise žemino maney pagalvojo kapitonas prisiminęs, kaip mušama kūkčiojo jo žmona. Jis žinojo, kad Keturių Skydų vyrai dažnai vesdavo saviškių dukteris, kaip ir geležiniai. Viena iš šių prie stalo patarnaujančių moterų galėjo būti net sero Talberto Šerio žmona. Nukauti priešą buvo viena, o jį pažeminti — visai kas kita. Viktarionas sugniaužė kumštį. Toje vietoje, kur kraujas iš žaizdos prasisunkė per lininį tvarstį, buvo matyti raudona dėmė.
Ant pakylos sėdintis Euronas nustūmė nuo kelių savo suskretėlę merginą ir užlipo ant stalo. Kapitonai ėmė bilsnoti taures į stalus ir trypti kojomis.
— EURONAS! — šaukė jie. — EURONAS! EURONAS! EURONAS!
Tai buvo dar vieni karaliaus rinkimai.
— Prisiekiau duoti jums Vesterosą, — nutilus triukšmui prabilo Varnaakis, — ir štai pajutote jo skonį. Tai tik trupinėlis, ne daugiau… bet puotausime iki nakties! — Skaisčiai liepsnojo sienų laikikliuose įstatyti deglai, o jo veidas blizgėjo — ir melzganos lūpos, ir žydros akys, ir visa kita. — Ką krakenas pačiumpa, to nepaleidžia. Kadaise šios salos priklausė mums ir dabar jas susigrąžinome, bet… mums reikia stiprių vyrų, kad išlaikytume jose valdžią. Tad stokis, Harasai Harlai, Pilkojo Skydo lorde. — Riteris atsistojo, uždėjęs ranką ant mėnulio akmenimis papuoštos Sutemos rankenos buožės. — Stokis, Andrikai Rūstusis, Pietų Skydo lorde. — Andrikas atstūmė abi savo moteris ir nerangiai atsistojo tarsi staiga iš jūros iškilęs kalnas. — Stokis, Maronai Volmarkai, Žaliojo Skydo lorde. — Volmarkas, bebarzdis šešiolikos metų jaunuolis, suglumęs atsistojo — atrodė lyg triušių lordas. — Stokis, Nutai Barzdaskuty, Ąžuolo Skydo lorde.
Nutas žvelgė nepatikliai, tarsi baimindamasis, jog tapo žiaurios pajuokos objektu.
— “Lorde“? — dusliai pakartojo jis.
Viktarionas tikėjosi, kad Varnaakis lordais paskelbs sau artimus vyrus — Akmeninę Ranką, Raudonąjį Irklininką ir Kairiarankį Luką Kodą. Karalius turi būti dosnus, mėgino įsikalbėti Viktarionas, bet giliai širdyje girdėjo šnabždant ir kitą balsą. Eurono dovanos pavojingos. Truputį pagalvojus, jam viskas tapo aišku kaip ant delno. Riteris yra Skaitytojo pasirinktas įpėdinis, Andrikas Rūstusis — tvirta dešinioji Danstano Dramo ranka. Volmarkas — dar nepatyręs jaunuolis, bet jo gyslomis iš motinos pusės teka Juodojo Hareno kraujas. O Barzdaskutys…
Viktarionas stvėrė jam už dilbio.
— Atsisakyk!
Nutas pažvelgė į Viktarioną, tarsi šis būtų išprotėjęs.
— Atsisakyti? Atsisakyti žemių ir lordo titulo? Ar tu pakelsi mane į lordus?
Jis piktai ištraukė ranką ir atsistojo mėgaudamasis džiugiais sveikinimais.
O dabar Euronas dar vagia ir mano vyrus, pagalvojo Viktarionas.
Karalius Euronas šūktelėjo ledi Hevet atnešti pilną taurę vyno ir iškėlė ją aukštai virš galvos.
— Kapitonai ir karaliai, pakelkite taures į Keturių Skydų lordų sveikatą!
Viktarionas išgėrė kartu su visais. Iš priešo atimtas vynas — pats saldžiausias. Kažkada kažkas jam taip sakė. Jo tėvas arba brolis Beilonas. Vieną, gražią dieną gersiu tavo vyną, Vornaaki, ir atimsiu iš tavęs viską, kas tau brangu. Tik ar Euronas apskritai ką nors brangino?
— Rytoj vėl ruošiamės išplaukti, — kalbėjo karalius. — Vėl prisipilkite statines šaltinio vandens, paimkite visus grūdus, visas iki vienos statines jautienos ir tiek avių ir ožkų, kiek laivuose telpa. Sužeistieji, kuriems pakaks jėgų irkluoti, sės prie irklų. Kiti tegul lieka čia ir padeda naujiesiems lordams išlaikyti šiose salose valdžią. Torvaldas ir Raudonasis Irklininkas netrukus grįš ir pargabens daugiau maisto. Plaukiant į rytus, mūsų deniai dvoks kiaulėmis ir vištomis, bet grįšime su drakonais.
— Kada? — nuskambėjo lordo Rodriko balsas. — Kada mes grįšime, tavo malonybe? Po metų? Po trejų? Po penkerių? Tavo drakonai — kitame pasaulio krašte, o čia artinasi ruduo. — Skaitytojas žingtelėjo į priekį ir išvardijo visus pavojus: — Redvaino sąsiaurį saugo karo laivai. Dorno pakrantė — skurdi ir išdžiūvusi, ten keturi šimtai lygų sūkurių, uolų, nematomų smėlio seklumų ir vos viena kita vieta, kur galima saugiai priplaukti prie kranto. Už jos mūsų laukia Brastos Akmenys su audromis bei lysiečių ir myriečių piratų irštvomis. Jei išplauks tūkstantis laivų, trys šimtai gal ir pasieks kitą Siaurosios jūros krantą, tik… kas iš to? Nei Lysas, nei Volantis nepasitiks mūsų išskėstomis rankomis. Kur rasi šviežio vandens ir maisto? Pirma audra išblaškys mus po pusę pasaulio.
Melzganas Eurono lūpas iškreipė šypsena.
— Aš pats esu audra, milorde. Pirma ir paskutinė audra. Su „Tyla“ buvau leidęsis į ilgesnes ir gerokai pavojingesnes keliones nei ši. Ar jau pamiršai? Perplaukiau Ūkanų jūrą ir mačiau Valyriją.
Visi žinojo, kad Valyrija tebebuvo Pražūties valdžioje. Jūros vandenys buvo karšti ir garavo, o sausumoje viešpatavo demonai. Sklido kalbos, jog kiekvieno jūreivio, bent akies krašteliu pažvelgusio į virš bangų iškilusius liepsnojančius Valyrijos kalnus, laukia siaubinga mirtis, bet Varnaakis ten nukeliavo ir grįžo gyvas.
— Tikrai matei? — labai tyliai paklausė Skaitytojas.
Šypsena Eurono veide pranyko.
— Skaitytojau, — mirtinoje tyloje tarė jis, — bus geriau, jei nosį ir toliau laikysi įkišęs į knygas.
Viktarionas pajuto, kad menėje įsivyravo nejauki tyla. Jis pakilo nuo stalo.
— Broli, — sududeno jis, — tu neatsakei į Hario klausimą.
Euronas gūžtelėjo.
— Vergų kaina kyla. Parduosime juos Lyse ir Volantyje. Gavę už juos pinigų ir atsigabenę čia prisiplėštą grobį, turėsime užtektinai aukso nusipirkti maisto atsargoms.
— Ar mes jau vergų pirkliai? — nustebo Skaitytojas. — Ir dėl ko jais tapome? Dėl drakonų, kurių čia niekas kaip gyvas nematė? Ar dėl girto jūreivio fantazijų mums verta trenktis į kitą pasaulio kraštą?