Jo žodžius palydėjo pritariamas murmesys.
— Vergų įlanka per toli! — šūktelėjo Ralfas Luošys.
— Ir per arti Valyrijos! — pritarė jam Kvelonas Romusis.
Fralegas Stiprusis pridūrė:
— O Haigardenas arti. Sakyčiau, drakonų reikėtų pasižvalgyti tenai. A uksinių drakonų!
Alvinas Šarpas pritarė:
— Kam plaukti per visą pasaulį, jei Manderis — po nosimi?
Nuo stalo pakilo ir Raudonasis Ralfas Stounhauzas.
— Senmiestis turtingesnis, o Arbore — dar daugiau gėrybių. Redvaino flotilė išplaukusi. Pakaks ištiesti ranką ir nuskinsime labiausiai prinokusį Vesteroso vaisių.
— Vaisių? — Karaliaus akis atrodė labiau juoda nei mėlyna. — Tik bailys gvelbia vaisių, kai gali užgrobti visą sodą.
— Norime Arboro, — pasakė Raudonasis Ralfas, o kiti vyrai jam triukšr mingai pritarė.
Varnaakis tų šūkavimų net nesiteikė klausytis. Jis nušoko nuo stalo, čiupo už rankos savo merginą ir išsitempė ją iš menės.
Spruko kaip šuo. Eurono pozicijos Jūros akmens soste jau neatrodė tokios tvirtos kaip prieš kelias minutes. Į Vergų įlanką jie paskui Euroną neseks. Galbūt jie nėra tokie šunyčiai ir kvailiai, kokiais juos laikiau? Ši mintis teikė tiek daug vilties, kad Viktarionas turėjo už ją išgerti. Jis iki dugno išlenkė taurę vyno su Barzdaskučiu norėdamas parodyti, kad nepavydi jam lordo titulo, nors ir gauto iš Eurono rankų.
Lauke leidosi saulė. Už sienų tirštėjo sutemos, bet viduje raudona liepsna degė deglai, o jų skleidžiami dūmai telkėsi viršuje, po gegnėmis tarsi pilkas debesis. Apgirtę vyrai ėmė šokti pirštų šokį. Paskui Kairiarankis Lukas Kodas staiga nusprendė, kad nori vienos iš lordo Heveto dukterų, ir paėmė ją tiesiog pasiguldęs ant stalo, jos seserims garsiai klykiant ir kūkčiojant.
Viktarionui kažkas patapšnojo per petį. Jam už nugaros stovėjo vienas iš Eurono mišrūnų sūnų, dešimties metų berniukas vešliais švelniais plaukais ir purvo spalvos oda.
— Mano tėvas nori su tavimi pasikalbėti.
Viktarionas svirduliuodamas atsistojo. Jis buvo tvirtas, augalotas vyras ir vyno galėjo išgerti daug, bet šį kartą vis dėlto truputį padaugino. Užmušiau ją savo rankomis, dingtelėjo jam, bet Varnaakis nužudė ją anksčiau, kai į ją įsiskverbė. Neturėjau kitos išeities. Jis nusekė paskui nesantuokinį Eurono sūnų per menę ir užlipo akmeniniais vingiuotais laiptais. Jiems kopiant prievartavimo ir lėbavimo triukšmas slopo ir netrukus buvo girdėti tik į akmenį brūžuojantys batų padai.
Varnaakis ne tik pasiėmė lordo Heveto nesantuokinę dukterį, bet ir įsikūrė jo miegamajame. Kai Viktarionas įėjo, mergina, nuoga ir išsipleikusi, tysojo ant lovos ir tyliai knarkė. Euronas stovėjo prie lango ir iš sidabrinės taurės gurkšnojo vyną. Jis vilkėjo iš Blektaido atimtą sabalenų apsiaustą, buvo užsirišęs raudonos odos akies raištį, bet šiaip buvo visiškai nuogas.
— Vaikystėje sapnuodavau, kad galiu skraidyti, — prabilo jis. — Bet pabudęs negalėdavau… Na, bent jau taip sakė meisteris. O jei jis melavo?
Pro atidarytą langą Viktarionas uodė jūrą, nors kambaryje trenkė vynu, krauju ir seksu. Nuo šalto jūros oro jis prablaivėjo.
— Ką nori tuo pasakyti?
Euronas atsisuko į brolį vos pastebimai šypsodamasis, perkreipęs mėlynas suskirdusias lūpas.
— Galbūt mes galime skraidyti? Visi. Kaip galėsime tai žinoti, jei nepamėginsime šokti nuo kokio nors aukšto bokšto? — Pro langą įsiveržė vėjo gūsis ir ėmė švelniai plaikstyti jo sabalenų apsiaustą. Eurono nuogumas atrodė nepadorus ir vertė nerimauti. — Joks vyras neįsitikins, ką geba, kol neišdrįs šokti.
— Čia yra langas. Šok. — Tokiam pokalbiui Viktarionas neturėjo kantrybės. Jam tvinkčiojo sužeistą ranką. — Ko tu nori?
— Užvaldyti pasaulį. — Eurono akyje blykstelėjo liepsnelė. Besišypsančioje jo akyje. — Išgersi dar taurę lordo Heveto vyno? Nėra gardesnio vyno už atimtą iš nugalėto priešo.
— Tiesa. — Viktarionas nusuko akis. — Apsirenk.
Euronas atsisėdo, trūktelėjo apsiaustą ir jo skvernais prisidengė gėdą.
— Buvau pamiršęs, kokie niekingi ir triukšmingi tie mano geležiniai. Pargabenčiau jiems drakonų, bet jie rėkia trokštantys vynuogių.
— Vynuogės — tikras daiktas. Vynuogių galima prisivalgyti. Jų sultys saldžios, be to, iš jų daromas vynas. O kokia nauda iš drakonų?
— Skaudu prisiminti. — Varnaakis išgėrė dar gurkšnelį vyno. — Kartą laikiau rankose drakono kiaušinį, broli. Tas myrietis burtininkas prisiekė, kad galėtų jį išperinti, jei duočiau jam vienerius metus ir tiek aukso, kiek jis reikalauja. Kai man nusibodo jo išsisukinėjimai, nužudžiau jį. Žiūrėdamas į lendančias pro pirštus žarnas, jis pasakė: „Bet juk metai dar nepraėjo.“ — Jis nusijuokė. Žinai, Kreigornas mirė…
— Kas?
— Tas vyras, kuris pūtė mano drakono ragą. Kai meisteris jį išskrodė, plaučius rado suanglėjusius ir juodus kaip suodžiai.
Viktarioną nukrėtė šiurpas.
— Parodyk man tą drakono kiaušinį.
— Kartą, apimtas nevilties, išmečiau jį į jūrą. — Euronas gūžtelėjo. — Manau, kad Skaitytojas neklydo. Tokioje tolimoje kelionėje pernelyg didelis laivynas drauge neišsilaikys. Ta kelionė per ilga ir per daug pavojinga. Pasiekti Vergų įlanką ir grįžti galėtų tik patys geriausi mūsų laivai. Geležinė flotilė.
Geležinė flotilė priklauso man, pagalvojo Viktarionas. Bet nepratarė nė žodžio.
Varnaakis pripylė dvi taures keisto juodo vyno, tiršto kaip medus.
— Išgerk su manimi, broli. Paragauk šio vyno.
Ir jis padavė vieną taurę Viktarionui.
Kapitonas paėmė kitą taurę, nei siūlė jam Euronas, ir įtariai pauostė gėrimą. Žvelgiant iš arti jis atrodė veikiau mėlynas nei juodas. Vynas buvo tirštas, riebaluotas ir dvokė supuvusia mėsa. Viktarionas paėmė gurkšnelį jo į burną, bet tuoj pat išspjovė.
— Kokia bjaurastis. Nori mane nunuodyti?
— Noriu atverti tau akis. — Euronas godžiai gurkštelėjo iš savo taurės ir nusišypsojo. — Tai — Vakaro Šešėlis, burtininkų vynas. Radau jo statinę prie Kvarto užgrobęs kelis prekybos laivus, be to, man atiteko gvazdikėliai, muskato riešutai, keturiasdešimt rietimų žalio šilko ir keturi burtininkai, papasakoję keistą istoriją. Vienas drįso man grasinti, todėl jį nužudžiau, o kūną sumaitinau trims likusiems. Iš pradžių jie atsisakė valgyti savo bičiulio mėsą, bet, kai gerai išalko, apsigalvojo. Vyrai be mėsos ilgai neištveria.
Beilonas buvo pamišęs, Eironas yra beprotis, o Euronas — didžiausias beprotis iš jų visų. Viktarionas jau buvo beišeinąs, kai Varnaakis pridūrė:
— Karalius privalo turėti žmoną, kad susilauktų paveldėtojų. Broli, man reikia tavo pagalbos. Gal nuplauktum į Vergų įlanką ir parplukdytum man mylimą moterį?
Ir aš kadaise turėjau mylimų moterį. Viktarionas sugniaužė kumščius ir ant grindų kaptelėjo kraujo lašas. Turėčiau sudaužyti tave kaip kriaušę ir sušerti krabams, kaip kad sušėriau ją.
— Juk turi sūnų, — tarė jis broliui.
— Prasčiokų mišrūnų, kuriuos pagimdė kekšės ir raudotojos.
— Bet jie — tavo kūnas.
— Kaip ir mano naktipuodžio turinys. Nė vienas iš jų nevertas sėdėti Jūros akmens soste, o juo labiau užimti Geležinį sostą. Ne, kad susilaukčiau tinkamo įpėdinio, man reikia kitokios moters. Kai krakenas veda drakonę, broli, tegul visas pasaulis pasisaugo.
— Kokią drakonę? — suraukė antakius Viktarionas.