— Paskutinę drakonų giminės palikuonę. Sklinda kalbos, kad ji — gražiausia moteris pasaulyje. Jos plaukai — kaip auksas ir sidabras, akys — kaip ametistai, bet… turi manimi patikėti, broli. Plauk į Vergų įlanką, pats pamatysi jos grožį, ir pargabenk ją man.
— Kodėl turėčiau tai daryti? — gūžtelėjo Viktarionas.
— Iš meilės. Ir iš pareigos. Nes tai — karaliaus įsakymas. — Euronas tyliai nusijuokė. — Ir dėl Jūros akmens sosto. Kai sėdėsiu Geležiniame soste, jis atiteks tau. Turėtum paklusti man, kaip aš paklusdavau Beilonui ir… kaip vieną gražią dieną teisėti tavo sūnūs paklus tau.
Mano sūnūs… Bet, kad turėtų teisėtą sūnų, vyras pirmiausia privalo turėti žmoną. O su moterimis Viktarionui nesisekė. Eurono dovanos pavojingos, prisiminė jis, ir vis dėlto…
— Turi apsispręsti, broli. Gyventi kaip vergui ar mirti kaip karaliui? Ar išdrįsi skristi? Kol nesiryši šokti, niekada nesužinosi. — Besišypsančioje Eurono akyje atsispindėjo pašaipa. — O gal per daug prašau? Juk tikrai baisu plaukti toliau Valyrijos…
— Jei reikės, su Geležine flotile nuplauksiu į patį pragarą. — Viktarionas atgniaužė kumštį ir jo delnas buvo visas kruvinas. — Gerai, nuplauksiu į Vergų įlanką. Rasiu tą drakonę ir parvešiu ją.
Bet ne tau. Išvogei man žmoną ir ją išniekinai, tad dabar aš pasiliksiu tavąją. Gražiausią moterį pasaulyje pasiliksiu sau.
Džeimis
Už Dario pilies sienų plytintys laukai vėl buvo įdirbti. Sudeginti javai buvo užarti, o sero Adamo žvalgai pranešė matę vagas ravinčias moteris ir jungą jaučių, plėšiančių naują dirvoną miško pakraštyje. Žemdirbius saugojo keliolika barzdotų ir kirviais ginkluotų vyrų.
Džeimiui ir jo kariuomenei pasiekus pilį, visi jie spruko ir pasislėpė už pilies sienų. Dario pilies vartus jis rado uždarytus, kaip jau buvo nutikę Harenhole. Artimas giminaitis labai santūriai mane sutinka.
— Pūsk ragą, — įsakė Džeimis.
Seras Kenosas iš Keisio nusikabino Heroko ragą ir papūtė. Laukdamas atsako iš pilies, virš pusbrolio barbakano Džeimis pamatė plevėsuojant rudą ir tamsiai raudoną vėliavą. Rodos, Lanselis bus padalijęs vėliavą ir šalia Lanisterių liūto įkurdinęs Darių artoją. Džeimis suprato, jog čia, kaip ir Lanseliui renkantis žmoną, bus prikišęs nagus dėdė. Dariai šias žemes valdė nuo tų laikų, kai andalai nugalėjo Pirmuosius Žmones. Seras Kevanas, be abejonės, suprato, kad čia gyventi jo sūnui bus daug lengviau, jei valstiečiai laikys jį senos giminės tęsėju, valdančiu šias žemes santuokos teise, o ne pagal karaliaus įsakymą. Kevanui derėjo tapti Tomeno ranka. Haris Sviftas — tikras bjaurybė, o mano sesuo — kvailė, jei mano kitaip.
Pilies vartai lėtai atsivėrė.
— Tūkstančio vyrų mano pusbrolis neturės kur apgyvendinti, — tarė Džeimis Stipruoliui Šernui. — Prie vakarinės sienos įkursime stovyklą. Noriu, kad aplink ją būtų iškastas griovys ir į jį prismaigstyta nusmailintų mietų. Šiose apylinkėse vis dar trainiojasi bastūnų gaujos.
— Jie turėtų būti bepročiai, kad pultų tokias gausias pajėgas kaip mūsų.
— Bepročiai arba badmiriai. — Kol bent kiek daugiau nesužinojo apie tuos bastūnus ir jų galią, Džeimis nebuvo linkęs rizikuoti ir palikti stovyklą be įtvirtinimų. — Griovys ir mietai, — pakartojo jis ir, spustelėjęs pentinais Garbės šonus, nujojo prie vartų.
Šalia jojo seras Dermotas su karališka vėliava, ant kurios buvo išsiuvinėtas elnias ir liūtas, ir seras Hugas Vensas, laikantis baltą karaliaus sargybos vėliavą. Pristatyti Vilį Manderlį į Mergelių Duburį Džeimis patikėjo Raudonajam Ronetui, tad rūpintis belaisviu jam nebereikėjo.
Pija jojo kartu su Džeimio ginklanešiais ant Peko jai surasto arklio.
— Ši pilis atrodo kaip žaislinė, — nugirdo ją sakant Džeimis. Ji nėra mačiusi jokios kitos pilies, tik Harenholą, dingtelėjo jam. Tad jai kiekviena pilis atrodys mažytė, išskyrus Uolą.
Tą patį jai pasakė ir Džosminas Pekldonas:
— Nereikia spręsti pagal Harenholą. Juodasis Harenas pilį pastatė per didelę.
Pija klausėsi jo rimtai kaip septonės mokoma penkerių metų mergaitė. Ji tokia ir yra, maža mergaitė su moters kūnu, suluošinta ir įbauginta. Bet Pekas ja susižavėjo. Džeimis nujautė, kad vaikinas dar nebuvo pažinęs moters, o Pija tebebuvo gana graži, bent jau kol neprasižiodavo. Manau, nieko blogo, jei Pekas permiegos su Pija, jei tik ji sutiks.
Vienas iš Kalno vyrų pamėgino išprievartauti tą merginą Harenhole ir, rodos, nuoširdžiai suglumo, kai Džeimis įsakė Ilinui Peinui už tai nukirsti jam galvą.
— Buvau paėmęs ją ir anksčiau, daugybę kartų, — kartojo jis, klupdomas per prievartą. — Daugybę kartų, milorde. Mes visi ja naudojomės.
Kai seras Ilinas atnešė Pijai nenaudėlio galvą, mergina nusišypsojo pražiodama burną su išretintais dantimis.
Per karą Daris net kelis kartus ėjo iš rankų į rankas, jo pilis vieną kartą buvo padegta ir bent du kartus apsiausta, bet Lanselis, rodos, negaišo laiko ir atstatė viską, kas buvo sunaikinta. Pilies vartai buvo nauji, sukalti iš storų ąžuolinių lentų, sutvirtintų geležinėmis smeigėmis. Naujos arklidės buvo statomos toje pačioje vietoje, kurioje pelenais buvo paleistos senosios. Buvo pakeisti laiptai į pagrindinį bokštą ir dauguma langinių. Ten, kur lyžtelėjo liepsnos, akmenys buvo pajuodę, bet ilgainiui lietus suodžius nuplovė.
Pilyje, ant pylimo, sargybą ėjo arbaletininkai: vieni apsivilkę tamsiai raudonus apsiaustus ir užsidėję liūtais puoštus šalmus, kiti — su mėlynais ir pilkais Frėjų giminės apsiaustais. Džeimiui risnojant per kiemą, toliau nuo kumelės kanopų spruko vištos, bliovė avys, o valstiečiai lydėjo jį niūriais žvilgsniais. Ginkluoti valstiečiai, tarė sau Džeimis. Vieni iš jų turėjo dalgius, kiti lazdas, dar kiti pavojingai išaštrintus kaplius, matėsi ir vienas kitas kirvis. Be to, Džeimiui nepraslydo pro akis keli barzdoti vyrai, prie apskurusių, purvinų tunikų prisisiuvę raudonas, septynkampes žvaigždes. Ir vėl tie prakeikti žvirbliai. Ir iš kur jų tiek randasi?
Dėdės Kevano Džeimis niekur nematė. Lanselio — taip pat. Jo pasitikti išėjo tik meisteris, vilkintis plačiu pilku drabužiu, kurio skvernai plakėsi į liesas kojas.
— Lorde vade, Dariui garbė, kad… taip netikėtai užsukai. Atleisk, kad šiam apsilankymui mes nepasiruošę. Mums buvo leista suprasti, kad trauksi į Riveraną.
— Daris man buvo pakeliui, — pamelavo Džeimis.
Riveranas dar atsilaikys. O jei kartais apgultis būtų pasibaigusi jam nespėjus pasiekti pilies, jam nebūtų reikėję kelti ginklo prieš Tūlių giminę.
Jis nulipo ir padavė Garbės vadžias arklininkui.
— Ar rasiu pilyje dėdę?
Ištarti vardo Džeimis nesivargino. Seras Kevanas buvo vienintelis jam likęs dėdė, paskutinis gyvas Tito Lanisterio sūnus.
— Ne, milorde. Po vestuvių seras Kevanas mus paliko. — Meisteris timptelėjo grandinę, tarsi ji būtų veržusi jam kaklą. — Neabejoju, kad lordas Lanselis apsidžiaugs pamatęs tave ir… tavo narsius riterius. Ir vis dėlto skaudu prisipažinti, bet Daris negali jų visų išmaitinti.
— Turime savo maisto. O kas tu toks?
— Meisteris Otomoras tavo paslaugoms, milorde. Ledi Amerėja norėjo pati tave pasitikti, bet rūpinasi pasirengimu puotai, kurią kelsime tavo garbei. Ji tikisi, kad tu ir artimiausi tavo riteriai bei kapitonai šį vakarą susėsite su mumis prie vieno stalo.